Gydytoja neonatologė Vaida Aleksandravičienė: " Įprastai normalus nėštumas trunka nuo 37 iki 42 savaičių, bet dalis naujagimių gimsta neišnešioti, t. y. nuo 22 iki 37 nėštumo savaitės. Kasmet jie sudaro maždaug 6 proc. visų Lietuvos naujagimių. Priklausomai nuo gestacijos savaičių, gimdymo eigos, vaikučio subrendimo, jam būna reikalinga atitinkama pagalba.
Kuo kūdikiai mažesni, ypač iki 34 nėštumo savaitės, tuo daugiau padėti jiems reikia. Dažniausiai jie nesugeba palaikyti normalios kūno temperatūros, nemoka čiulpti, ryti, o patys mažiausi nepajėgia net ir kvėpuoti. Dar sunkiau būna, jei neišnešiotas naujagimis turi kokių nors sveikatos bėdų, pavyzdžiui, įgimtą infekciją ar sepsį. Tokių kūdikėlių gyvybė ilgas savaites balansuoja ties gyvenimo ir išėjimo riba. Todėl visų neišnešiotų naujagimių šeimoms pagalba iš šalies itin svarbi.
Nė viena šeima nesiruošia tokio mažo ir ankstyvo vaikelio gimimui, tėveliams trūksta ne tik informacijos, rūbelių, sauskelnių, bet ir aplinkinių palaikymo. Kai kurios mažylių istorijos itin įsimena, kartais lydi visą gyvenimą. Pamačius jau paaugusius vaikučius, už kuriuos kovojai, o dažnai net ir ėjai į derybas su mirtimi, negali sulaikyti ašarų".
NAUJIENA: žurnalą TAVO VAIKAS jau galite pirkti internetu. Įsigyti galite ir senesnių žurnalų. SPAUSKITE ČIA.
Irena Putvinskienė, grupės „Lietuvos mažiausieji“ įkūrėja:
Jau 15 metų užsikrėtusi aistra megzti. Pati turiu 19-metį sūnų ir 14-metę dukrą. Abu vaikai gimė sklandžiai ir laiku. Socialinio tinklo grupės „Lietuvos mažiausieji“ gyvuoja vos pusmetį, tačiau jau subūrė bemaž 500 narių, mezgimo entuziasčių ir idėją palaikančių žmonių. Kadangi ankstukų kraitelių mezgėjos buvo išsibarsčiusios skirtingose grupėse, kad būtų lengviau bendrauti, dalytis informacija, sukūriau grupę „Lietuvos mažiausieji“.
Kiekvienas miestas turi savo koordinatorę. Kraitelyje – vilnonės kojinytės, kumštinės pirštinėlės, kepurytės, liemenės, pledukai ir medvilniniai aštuonkojai. Kodėl būtent aštuonkojai? Danų mokslininkai ištyrė, kad megztos aštuonkojų kojelės mažiausiems asocijuojasi su virkštele ir į ją įsikibęs mažylis jaučiasi lyg mamos pilvelyje. Stebėjimai patvirtino, kad tie neišnešiotukai, kuriems buvo duodama megztų medvilninių aštuonkojų, greičiau sustiprėja, stabilizuojasi jų būklė, normalizuojasi kvėpavimas, pastebimos kitos teigiamos reakcijos. Norinčius palaikyti mezgimo ankstukams iniciatyvą siūlau prisijungti prie feisbuko grupės „Lietuvos mažiausieji“.
Renata Truikienė (Matas: 2 metų, gimė 25 savaičių)
Mano nėštumas buvo sklandus ir įprastas. Staiga vieną dieną pajutau stiprų skausmą krūtinėje, pykinimą, nepakeliamą galvos skausmą ir sutinau. Kai vaistinėje paprašiau vaistų nuo galvos skausmo, pasiūlė pasimatuoti spaudimą. Nepamenu apatinio rodiklio, bet viršutinis buvo 260. Nedelsdama nuvykau pas gydytoją.
Buvo nustatyta, kad prasidėjo preeklampsija. Tai realus pavojus ir mamai, ir vaikeliui. Toliau viskas klostėsi žaibiškai, skubiai išvykau į Priėmimo skyrių, paguldė į Nėštumo patologijos skyrių, vėliau išvežė į Kauną. Profesionalai iš Kauno klinikų nėštumą ištęsė dar tris dienas ir spėjo subrandinti vaisiaus plaučius. Vis dėlto 2017 m. balandžio 8-ąją buvo nuspręsta atlikti cezario pjūvį su visa narkoze ir 25-ąją nėštumo savaitę pasaulį išvydo Matukas (690 g, 31 cm).
Pati jį pamačiau tik kitądien, inkubatoriuje. Atrodė lyg maža vaškinė figūrėlė, užmerktomis akytėmis, raudoną kūną dengė plaukeliai. Gydytojai didelių vilčių neteikė, mat Matukas turėjo visą šūsnį ligų. Dabar jau žinau, kad neišnešiotukai stiprūs kovotojai: Matukas atkakliai kabinosi į gyvenimą. Mažyliui teko ištverti akių operaciją. Po beveik pusantro mėnesio vaiką perkėlė iš reanimacijos. Klinikas palikome tik po trijų mėnesių.
Pirmaisiais mėnesiais, baimindamiesi dėl dar nesusiformavusio Matuko imuniteto, nepriėmėme lankytojų. Šiandien jis jau perkopęs dvejus metus. Nors pagal raidą dar nėra pasivijęs savo bendraamžių, džiaugiamės, kad pavyko įveikti pagrindines ligas.
Dovilė Liepinė (Dominykas: 5 metų, gimė 31 savaičių)
Nors nuo visos istorijos pradžios prabėgo jau beveik 6 metai, viską prisimenu taip aiškiai, lyg tai būtų buvę vakar. Kadangi daug metų turiu sveikatos problemų su inkstais, sužinojusi, kad laukiuosi, tą pačią dieną nuvykau pas mane prižiūrinčią gydytoją. Ir gydytojos žodžiai: „Viskas bus gerai, patikėk!“, buvo tarsi palaiminimas.
Nėštumui priartėjus prie 20 savaitės, mano inkstams pasidarė sunku, kilo spaudimas, tačiau jį kontroliavo gydytojų paskirti vaistai. 29 nėštumo savaitę spaudimas tapo itin sunkiai kontroliuojamas, tad buvau paguldyta į kliniką saugiai 24 val. per parą auginti savo stebuklą pilvelyje. Po dviejų savaičių, lapkričio pirmosios rytą, staiga nustojau jausti vaiko judesius.
Gydytojų konsiliumo verdiktas – skubi cezario pjūvio operacija. Ir tada prasidėjo naujas gyvenimo etapas. Vaizdas, kurį buvau nusipiešusi sau vaizduotėje, visiškai nesutapo su tuo, ką pamačiau. Inkubatoriuje gulėjo mažutis, vos 1 130 g ir 36 cm ūgio mūsų stebukliukas Dominykas. Tiksliau, per visokius laidelius ir aparatus nelabai buvo jo matyti... Kiekvienas pieno lašelis buvo aukso vertės. Jis buvo toks mažytis, kad visos, net ir pačios mažiausios sauskelnės, jam buvo gerokai per didelės.
Dominykas, kaip ir visi mažo svorio neišnešiotukai, buvo maitinamas per zonduką, jį pervystyti reikdavo sparčiai, nes labai greitai atšaldavo. Prijungti aparatai rodė, ar kūdikis kvėpuoja. Jam nustojus kvėpuoti, aparatai imdavo pypsėti. Namuose jau nebuvo jokių pypsinčių aparatų, kurie praneštų, kad kažkas negerai. Nebebuvo daktarų ir slaugių, kurios bet kurią minutę galėtų pagelbėti. Kadangi gimė 2 mėn. anksčiau, tai ir visa raida iki metų atsiliko. Panašaus amžiaus draugių vaikučiai jau ne tik kad gugavo, šypsojosi, bet ir vartėsi, o mūsų Dominykas dar nieko panašaus nedarė.
Kiekvieną mėnesį iki metų reikėjo lankytis neišnešiotų naujagimių sekimo kabinete. Įvairūs tyrimai, procedūros ir pačios prisigalvotos baimės, kad negirdi, nereaguoja, nemato... Dėkui Dievui, gydytojai jas vis paneigdavo. Metų ir 2 mėnesių pradėjo vaikščioti, o po mėnesio – kalbėti. Būdamas pusantrų, jau deklamavo eilėraščius, dainavom lietuviškas vaikiškas daineles. Šiuo metu Dominykui jau beveik penkeri. Net neįtartum, kad jis neišnešiotukas".
Gintarė Ubartienė (Paulius: 11 metų, gimė 34 savaičių)
Sužinojau, kad laukiuosi 5-ą nėštumo savaitę. Iki 33 savaitės mėgavausi sklandžiu nėštumu. Laikui persiritus į 34 savaitę, naktį pažadino keisti pilvelio skausmai. Po apžiūros didžiausia baimė pasitvirtino – prasidėjo gimdymas, skubiai į Kauno klinikas, nes naujagimis – neišnešiotas, gali reikėti pagalbos ir jam, ir man.
Kauno klinikose – nuosprendis stabdyti gimdymą ir brandinti mažylio plaučius. Pasiruošus gimdyt paaiškėjo, kad atšoko placenta, vietoj vandenų buvo kraujas. Gimęs mažasis buvo 45 cm, svėrė 2 200 g. Nuo pat pirmųjų valandų Paulius stebino gydytojus savo stiprumu, gebėjimu daryti tai, ko kitas, tiek savaičių išnešiotas, nedarė. Nereikėjo mums kvėpavimo aparato ar pagalbos kvėpuoti, nereikėjo ir maitinimo zondo, reikėjo tik šilumos, kiek daugiau deguonies, sekimo. Čiulpimo, griebimo refleksai buvo, tai pienelį čiulpė iš krūties nuo pirmųjų parų pats, pilnais žandukais traukė, net ausys judėjo.
Kuomet nusiraminome dėl mažylio būklės, užgriuvo kitos mintys – kaip prausti, kaip paimti į rankas, iš kur gauti drabužėlių ir sauskelnių, nes mažiausiose sauskelnėse jis tilpo visas, tik be galvytės. Gydytojai nerado priešlaikinio gimdymo priežasties, todėl jaučiausi kažką ne taip padariusi, kažkur prasikaltusi savo mažiukui, nesugebėjusi jo išnešioti iki saugaus laiko.
O to nerimo ir jaudulio, kai išsineša naujagimį tikrinti, kaip vystosi smegenys, klausa, rega ir pan., negaliu palyginti ir dabar su niekuo. Masažai, mankštos, klausos, regos lavinimas buvo kasdienybė, tuo užsiiminėjom visą dieną. Keliolika prabudimų naktį vien patikrinti, ar mažasis kvėpuoja, irgi buvo kasdienybės dalis.
Neprireikė mums specialistų pagalbos, po kelių apsilankymų nebesiuntė mūsų ir į neišnešiotukų centrą. Atsisėdo, atsistojo, pradėjo vaikščioti mėnesiu vėliau nei vidurkis, bet tai nebuvo svarbu, svarbiausia buvo, kad viskas gerai. Nuo pat jo pirmųjų gyvybės užsimezgimo savaičių jis kovojo už gyvenimą, todėl dabar džiaugiasi visaverte būtimi, o mes džiaugiamės juo.
Gintarė Sabaliauskienė (Viltė ir Gabija: 2 metų, gimė 36 savaičių)
Sužinojus, jog laukiuosi dvynių, ištiko šokas. Netikėjau, verkiau, bijojau, kad nesusitvarkysiu, juk namuose jau augo dvimetis sūnus. Drąsino vyras. Nėštumas buvo sunkus, penkis mėnesius jaučiausi itin prastai, vėliau – du ramesni laukimo mėnesiai, o tuomet ėmė niežėti rankos ir kojos. Ginekologė paguldė į stacionarą stebėti, paaiškėjo, kad dar ir kraujospūdis aukštas.
Savaitę pagulėjau, o sekmadienį užsuko aplankyti mama. Nuėjome į klinikos kavinę pasišnekučiuoti. Staiga pajaučiau, lyg tuoj sprogs pilvas, mamai teištariau: „Luktelk...“ Vos tik atsistojau, ant grindų paplūdo kraujo klanai. Grįžom į patalą, akušerės skubiai davė pasirašyti dokumentus dėl skubios cezario pjūvio operacijos ir nuvežė atlikti echoskopijos.
Pamenu, tepasakė, kad vienai mergytei viskas gerai, o kitai – blogai. Atsibudus po narkozės, naujagimių gydytoja pranešė, kad viena iš mergyčių gimė negyva, tačiau pavyko ją atgaivinti ir reikia perpilti kraują. Kitai mergytei įgimta šleivapadystė, tačiau tuomet tik džiaugiausi, kad abi kovotojas pavyko išgelbėti.
Kol gulėjau reanimacijoj, paklausiau, kas visgi atsitiko? Paaiškino, kad dėl nėščiųjų cholestazės ir aukšto kraujospūdžio atšoko placenta. Gaivintai mergaitei davėme Viltės vardą, o Gabijai teko gipsuoti kojytes. Neneigsiu, pirmos dienos buvo labai sunkios, tačiau viskas pamažu stojo į savo vietas: 3 mėnesių pradėjo guguoti, 6 – šliaužti, 1,3 metų vaikščioti. Dabar joms jau virš dvejų, tad pradėjo lankyti darželį.
Viltė labai drąsi, mamos nė nepasigenda. Gabija jautriau reaguoja į pokyčius. Jų pomėgiai – kaip ir daugumos bendraamžių, o ankstumą išduoda tik tai, kad šiek tiek sutrikusi raida: jos dar nekalba sakiniais, tik pavieniais žodžiais. Bet neabejoju, kad laikui bėgant mano mažosios kovotojos niekuo nebesiskirs nuo bendraamžių.
Jurgita Lebedienė (Benediktas Jonas: 11 metų, gimė 28 savaičių)
Prieš 11-a metų antrasis mano nėštumas iki 24 savaitės buvo sklandus. Stebino tik judesiukų gausa, palyginti su pirmo vaikučio laukimu. 24-ą savaitę buvau užsiregistravusi echoskopijai. Tik nespėjau... Kelios dienos prieš tai pradėjo tekėti vaisiaus vandenys. Ligoninės priimamajame sužinojome, kad laukiuosi brolių dvynių. Jų svoris tada apytiksliai buvo vos po 500 g.
Su švyturėliais skubiai buvau išsiųsta į Kauno klinikas. Meldėme stebuklo. Ir jis įvyko. Mažyliai neskubėjo gimti. Dėl puikios medikų komandos lygiai mėnesį pavyko dar išnešioti mažylius, o 28 nėštumo savaitę į pasaulį pasibeldė du maži broliukai dvyniai. Benediktas Jonas 1 030 g ir Bernardas Petras 1 300 g.
Deja, vos spėjus abu pakrikštyti, vieną broliuką pasiėmė Dievulis. Bet visą savo stiprybę jis dovanojo žemėje likusiam broliui Benediktui Jonui. Išties nebuvo lengva: reikėjo atsisveikinti su vienu sūneliu, o kitam nusitraukti ir nešti gyvybiškai svarbų pienelį. Padrąsinta akušerės, glaudžiau prie savęs pliušinį žaisliuką, vijau liūdnas mintis šalin ir pienelio ėmė gausėti.
Dienos bėgo, ir mažylis išmoko pats kvėpuoti, valgyti, palaikyti kūno šilumą. Teko daug tyrimų, adatų ir kitokių intervencijų patirti... Apnėjos, širdutės botalo latako uždarymo operacija, sepsis, meningitas, bet žaibiška medikų reakcija ir profesionalumas išsprendė visas bėdas. Kiek dainų išdainuota šalia inkubatoriaus, kiek maldų sukalbėta... Ir išmokta pačių geriausių gyvenimo pamokų: džiaugtis čia ir dabar – šia minute.
Apie 2,5 mėnesio pagyvenę Kauno klinikose, namo išvykome sverdami net 1,7 kg. Močiutė pataliukuose vos rado taip lauktą anūkėlį, o mums jis jau atrodė didelis. Pirmi metai neramūs, puldavo kvėpavimo takų ligos, važinėjome į Kauno klinikas stebėti raidos, grįždavome namo su puikiais rezultatais. Iki šiol neturime jokių nusiskundimų. Turime tik daug džiaugsmo. Dažnai pagalvoju, kad mūsų ankstukas ne tik neatsilieka nuo bendraamžių, bet neretai juos ir lenkia. Žemai lenkiu galvą prieš visus Lietuvos medikus.
Jei jūsų kūdikėlis taip pat gimė anksčiau laiko, pasidalinkite savo istorija su mumis. Lai tai būna padrąsinimas kitoms mamoms, kurios savo stebuklėlio sulaukė anksčiau ar jo dar tik laukia. Gyvenimas juk toks nenuspėjamas... Rašykite mums: info@tavovaikas.lt
