Ar mamai reikalinga pagalba pirmaisiais kūdikio gyvenimo mėnesiais? Tai labai priklauso nuo mamos – ar ji gali susitvarkyti pati, prisipratinti naują šeimos narį, pasikeitusį gyvenimą, ar jai reikia pagalbos? Dažniausiai ta pirmoji pagalba būna gimdyvės mama. Jeigu jaučiate, kad puikiai susitvarkysite pati, taip jai ir pasakykite, tik nepamirškite padėkoti už gerus norus.
Neretai nauji tėvai, ypač sulaukę pirmagimio, tiesiog užsidaro ir pratinasi prie naujo šeimos nario tik dviese.
Visi šeimos nariai patiria didžiulę įtampą – ir tėvai, ir lėliukas. Gana protinga saugioje, savoje aplinkoje pralaukti vieno prie kito adaptacijos laikotarpį be pašalinių, be patarimų, kaip ir ką tėvai „privalo“ daryti. Galbūt tie patarimai kartais ir geri, tačiau svetimi žmonės dažnai nepagalvoja, kad jų gal ir nereikėtų.
Dažnai vyresnės giminaitės, ypač močiutės, dosniai dalijasi patirtimi, nes jos žino geriausiai. Nereikia ant jų pykti, nes jos tai daro iš meilės, vedamos pačių geriausių norų. Keista būtų, jei taip nesielgtų. Padėkokite jums gera linkinčiosioms, išklausykite patarimų, nesiginčykite, o darykite taip, kaip jums pačioms atrodo gerai. Kai kuriose kultūrose naujagimis patikimas tik moteriškajai pusei. Rytų kultūrose visos moterys, kurios apsiima globoti mamą ir kūdikį, stengiasi viską daryti kaip tik dėl jos – mamos. Įvairiausi moteriški ritualai skirti tik mamai, kad ji prisipildytų gerų emocijų, paskui jas perduotų kūdikiui. Pas mus viskas vyksta priešingai – viskas dėl kūdikėlio, o pati mama apie save negalvoja. Tuomet ir prasideda nuovargis, nuotaikų kaitos, pogimdyvinės depresijos
Gal papildomos rankos pirmąjį mėnesį vis dėlto praverstų? Gera mama būsi tik tada, kai pirma pasirūpinsi savimi kaip žmogus, kaip moteris. Tu privalai susi - tvarkyti išvaizdą, išeiti pasivaikščioti, pamiegoti ir nepamiršti, kad turi vyrą. Kaip tai mama sugebės įgyvendinti – viena ar su kažkieno pagalba, yra tik jos pačios reikalas.
Šiuo laikotarpiu ne tik kūdikis po truputį bando atsiskirti nuo mamos, bet turbūt ir ji pati pratinasi gyventi kitaip? Kai kurios mamos taip stipriai jaučia atsakomybę už kūdikį, kad net į tualetą bijo nueiti, joms atrodo, kad kažkas nutiks, jei pasišalins nuo savo lėliuko. Reikia priprasti ir pačiai suvokti, kad per minutę jokios katastrofos neištiks. Taip, tai tikrai sunku. Moterys bijo pripažinti, kad pirmi mėnesiai būna labai sunkūs. Jos tarsi apimtos euforijos: „O taip, motinystė nuostabi!“ Bet jei su tokia mama pakalbėsite ilgiau, ji prisipažins, kad labai sunku, kad pavargsta. Nieko čia gėdingo nėra. Visos taip jaučiasi, tik ne visos tai pripažįsta.
Nuo kada jau galima kviesti svečių į namus, kada jau galima pradėti pasipuikuoti nauju šeimos nariu? Atsiminkite, kad naujagimis labai greitai pavargsta. Tiesiog įsivaizduokite, kad vaisius gyveno visiškai ramiai devynis mėnesius, o kai gimsta, iš karto susiduria su viskuo, kas jam yra nauja: garsai, šviesos, kvapai – viskas, ką pažįsta per jutimus. Kūdikiui tai labai didelė stimuliacija. Nereikėtų varginti lėliuko dar ir naujais žmonėmis. Konkrečių taisyklių, kad dabar jau galima kviestis svečių, tikrai nėra – kad ir kur ieškosite, informacija skirtinga.
Koks yra vyro – tėčio vaidmuo? Idealiu atveju vyras turėtų pats susivokti, kokios pagalbos reikia jo moteriai, tačiau jei taip neįvyks - ta, geriausia pasakyti, ko iš jo tikitės. Vyrai dažnai net nežino, kaip prieiti prie moters, kuri ką tik tapo mama. Juk jų gyvenimas taip pat labai pasi - keičia, lygiai kaip ir jūsų. Vyras negimdė, dėl to jam dar sunkiau. Reikia tiesiai ir aiškiai pasakyti, be užuolankų ir užuominų, kaip jūs jaučiatės ir ką jis turėtų padaryti: „Aš dabar esu labai pavargusi, gal galėtum išvežti vaikelį į lauką?“ Labai aiškiai, nes vyrai dažniausiai neskaito tarp eilučių.
