Konsultuoja VL VšĮ VUL Santaros klinikų filialo Vaiko raidos centro ankstyvosios reabilitacijos skyriaus vedėja vaikų neurologė Laima Mikulėnaitė
Mamos pasakojimas
„Auginu 3 mėnesių sūnų ir visi trys mėnesiai man nepakeliamai sunkūs. Pirmą mėnesį buvo šiek tiek lengviau, nes tėvystės atostogų buvo išėjęs vyras, tad naujagimį prižiūrėjome vienas kitą pakeisdami. Nuo antro sūnaus gyvenimo mėnesio mano gyvenimas virto didžiuliu košmaru. Kalbu taip, nors labai norėjau būti mama ir svajonėse mačiau save laimingą, tik turinčią vaikų. Dabar manau, kad mamos gyvenimas yra ne rojus, o didžiulė kančia... Nemanau, kad mane supras tos, kurios lengvai augina savo kūdikius ir kasdien džiaugiasi kiekviena akimirka, praleista kartu su juo. Maža to, rašydama šiuos žodžius, jaučiuosi labai blogai, bet noriu išsipasakoti. Mano sūnus labai neramus, baikštus – krūpčioja nuo bet kokio garso, o išsigandęs verkia taip smarkiai, kad niekaip negaliu nuraminti. Sūnus verkia beveik visą laiką, atrodo, pirštais galėčiau suskaičiuoti tas minutes, kai namuose nesklinda riksmas. Vaiko gydytoja sakė, kad jis sveikas, tačiau iš prigimties dirglus ir privalome pakentėti, kol subręs nervų sistema. Sakė, kad anksčiau ar vėliau mažylis taps ramesnis ir nuolatinis verksmas liausis. Bėda ta, kad nežinau, kaip išgyventi tą laiką. Kartais sūnų, kai pradeda verkti naktį, paguldau į vežimėlį ir pusę nakties vaikštau miesto šaligatviais. Jeigu einu greitu žingsniu, sūnus miega, bet kai pavargusi grįžtu namo, ir vėl prabunda. Jei užmiega prie krūties, tuomet pavyksta ir man snūstelėti. Nežinau, kodėl mano vaikas neramus. Nežinau, kiek dar ištversiu tokį gyvenimą...“
Dirglių – beveik penktadalis
Dažniausiai per tris pirmąsias gyvenimo paras naujagimiai susikuria miego ir valgymo ritmą bei verkia tik tada, kai nori valgyti, prisiglausti, kai šalta, šlapia arba ką nors skauda. Tačiau kai mama prieina, paima ant rankų, pasupa arba pamaitina, nurimsta ir užmiega arba ramiai guli mamai ant rankų. Tokius kūdikius auginti lengva, nes mamos visada intuityviai žino, ko jiems reikia, patenkina jų norus, tad nelieka priežasties verkti. Mamos, kurios augina kaip tik tokius mažylius, sunkiai supranta kitas mamas – vargstančias dėl nuolatos klykiančio kūdikio. Gaila, bet ne visus kūdikius paprasta auginti. Daliai labai sunku prisitaikyti šiame pasaulyje ir dėl to jie verkia praktiškai kiaurą parą. Dažnai jie sveiki, gerai priauga svorio ir vystosi, tačiau yra tokie neramūs, kad neleidžia tėvams nė akimirkai atsikvėpti.
Pagal statistiką tokių kūdikių – maždaug penktadalis. Jie nuolatos verkia todėl, kad turi vadinamųjų savireguliavimo bėdų, t. y. kad juos dirgina garsai, pro langus besiskverbiantys saulės spinduliai, prisilietimai. Kūdikiai verkia, atrodo, be jokios priežasties, mat jų nervų sistema nesugeba nuslopinti visų iš aplinkos gaunamų impulsų. Todėl tėvai, auginantys tokius kūdikius, dažnai sako, kad jų mažyliai labai bailūs, nes krūpčioja nuo bet kokio garso. Tai požymis, kad nervų sistema yra labai jautri, nesugebanti susitvarkyti su išorės dirgikliais. Jeigu nervų sistema veiktų gerai, kūdikis krūptelėtų tik kartą, paskui, įvertinęs, kad nieko baisaus nevyksta, girdėdamas tokį pat garsą, jau nebekrūpčiotų. Taip veikia ir mūsų nervų sistema. Tarkime, jeigu išgirstame šūvį, krūptelime, tačiau, supratę, kad tai fejerverkai, daugiau į tą garsą nereaguojame. Lygiai taip turėtų elgtis ir naujagimis arba kūdikis. Tačiau dalis jų to padaryti nesugeba. Dažniausiai tokia jautri nervų sistema būdinga neišnešiotiems kūdikiams, jeigu mamos nėštumas ar gimdymas buvo sunkus ir pan. Labai dažnai tokius kūdikius be galo sunku užmigdyti. Jiems negerai ant mamos rankų, lovelėje ir, atrodo, nėra namuose tokios vietos, kurioje būtų gerai.
Tylos režimas negelbsti
Neramų, dažnai verkiantį kūdikį auginantys tėvai dažnai patenka į užburtą ratą. Kadangi kūdikis krūpčioja nuo bet kokio garso, tėvai namuose „įjungia“ tylos režimą. Kai užmigdo, vaikšto pirštų galiukais, nejungia televizoriaus, nesiklauso muzikos, šnabždasi, akylai uždengia miegamojo langus, kad pro jas neprasiskverbtų nė vienas šviesos spindulėlis. Tėvai bijo net arbatos išsivirti, nes švokščiantis virdulys pažadina taip sunkiai užmigdytą mažylį. Dažnai dirglus kūdikis pats nežino, ko nori – miegoti, valgyti ar stebėti aplinką. Labai dažnai supainioja dieną su naktimi. „Blogiausia, kad visa tai tampa ne paties kūdikio, o tėvų bėda. Tėvams lengviau prisitaikyti prie kūdikio, nei bandyti jį taikyti prie savo gyvenimo ritmo, nes verksmas varo iš proto, – sako L. Mikulėnaitė. – Bet kad ir kaip stengtųsi, kad ir ką darytų, vis tiek neįstengia patenkinti visų kūdikio poreikių ir jis nepaliaujamai klykia, o tėvai nesupranta, kodėl.“
Kenčia tėvų santykiai
„Pamenu vieną pusės metų mergytę, kuri užmigdavo tik vežiojama automobiliu, – sako L. Mikulėnaitė. – Mergytė iš prigimties buvo labai jautri ir neįstengdavo užmigti nei supama ant rankų, nei vežimėlyje ar lovytėje. Tad tėvai beveik visą naktį vežiodavo ją automobiliu, o patys beveik nemiegojo. Jie nusnūsdavo pasikeisdami, tačiau per pusę metų nebuvo išmiegoję nė vienos nakties. Tėtis dėl nemigos turėjo bėdų darbe, mama tapo irzli, nes iš pervargusio vyro girdėjo priekaištų, kad kitos mamos sugeba užmigdyti savo kūdikius, o ji ne. Sutuoktinių santykiai po truputį ėmė byrėti. Labai sunku būti gerais tėvais ir puoselėti gražius tarpusavio santykius, kai nuolatos trūksta miego. Kai kūdikis nemiega – kenčia ne jis, o tėvai, nes mažylis, praverkęs visą naktį, pamiegos dieną, o suaugusieji turi pareigų, darbų ir dieną numigti ne visada įstengia. Užsienyje yra atlikta tyrimų, kad neramius kūdikius auginančios mamos dažniau suserga depresija, jaučiasi nevisavertės, pasitaiko, smurtauja prieš savo kūdikius. Tokias šeimas slegia nerimas, baimė, kaltė ir suvokimas, kad pateko į padėtį be išeities.“
Kaip ištverti
Jeigu šeima augina neramų, dažnai verkiantį kūdikį, turėtų kuo skubiau kreiptis pagalbos į savo gydytoją ar raidos specialistus. „Negalima laukti, kol pablogės vyro ir moters santykiai arba padėtis taps tokia nevaldoma, kad nesinorės visiškai nieko, – sako L. Mikulėnaitė. – Tačiau, prieš einant pas specialistus, būtina paprašyti, kad kas nors pabūtų su kūdikiu, ir tėvams išsimiegoti. Išsimiegoti būtina, nes tik tada tėvai sugebės įsiklausyti į specialistų patarimus. Vaiko raidos specialistai turi būdų sumažinti kūdikių jautrumą, jie taikomi individualiai. Kartais pakanka migdomą kūdikį užkloti sunkesne antklode ir jis nurimsta bei užmiega arba randama patogiausia padėtis jį nešioti. Gali būti, kad ir pati mama nemoka suprasti, ko kūdikis nori, ir pakanka jai pasakyti, ką rodo vienas ar kitas verksmas, ir mažylis auga daug ramesnis. Tėvams palengvėja, sužinojus, kad mažylis (jeigu sveikas, gera raida) paaugs ir jo nervų sistema gebės kur kas geriau prisitaikyti prie aplinkos – tai rodo, kad ilgainiui jo nebeerzins aplinkos garsai ir kiti dirgikliai. Vis dėlto niekada iš anksto neįmanoma pasakyti, kiek laiko teks tėvams „pakentėti“, kol kūdikis taps ramesnis. Todėl svarbiausia nesuformuoti jam blogų įpročių ir nepatekti į užburtą ratą. Jeigu kūdikis pripras miegoti tik automobilyje arba naktį vežiojamas vežimėliu, taip miegoti norės labai ilgai, galbūt kelerius metus. Tėvams, auginantiems neramuolį, dažniausiai siūloma patiems suformuoti kūdikio maitinimosi ir valgymo režimą. Šiais laikais taip auginti kūdikį nemadinga ir tam nepritaria naujos kartos psichologai, tačiau kitos išeities nėra, nes neramuolis nesugeba pats suformuoti savo paros ritmo ir išvargina tėvus taip, kad jie patiria šeimos krizę. Tad raidos specialistai pagal kūdikį sudaro jo maitinimosi ir miego grafiką bei pataria mamai, kaip jį užmigdyti.“
Aplinkinių pagalba
Mama, auginanti neramų kūdikį, turėtų išmokti pasakyti draugams, kad jie neitų į svečius tada, kai ji blogai jaučiasi, nori pailsėti arba žino, jog jie gali pažadinti mažylį. Draugai, atėję aplankyti kūdikio, kad mama nors šiek tiek pailsėtų, galėtų padėti susitvarkyti namus, atnešti išvirtus pietus, išplauti grindis, indus, pabūti su mažyliu. Tai labai padėtų jai atsigauti ir nenugrimzti į depresiją. Tėvams be galo svarbu pailsėti, mat kūdikis, matydamas juos suirzusius iš nuovargio, būna dar irzlesnis. Kuo mamos ir tėčio emocinė būklė blogesnė, tuo mažylis daugiau verkia, mažiau tyrinėja aplinką, mokosi. Tad niekada negalima laukti, kol nuovargis palauš mamą, kol tėtis iš nemigos pradės kaltinti žmoną, jog ji nesugeba nuraminti kūdikio, ir kol sutuoktinių santykius ištiks krizė. Ir juo labiau mama neturėtų imti kaltinti savęs. Ji niekuo dėta, kad augina neramuolį. „Būtų labai gerai, kad į specialistus kreiptųsi abu tėvai, nes tik nuo jų abiejų priklauso, ar sėkmingai seksis auginti mažylį, – sako L. Mikulėnaitė. – Kai patarimus išgirsta abu, gyvenimas lengviau ir greičiau grįžta į įprastas vėžes.“
Dirglus kūdikis – ypatingas
Dirglių, neramių kūdikių smegenys veikia šiek tiek kitaip negu daugelio kūdikių. Juos pirmaisiais gyvenimo mėnesiais sunkiau auginti, tačiau jie ir ateityje gali išlikti ypatingi. Kadangi jų smegenys veikia šiek tiek kitaip, galbūt jie užaugę sukurs ką nors nepaprasta, apie ką kūdikystėje buvę ramūs žmonės net nepagalvoja. Pasaulyje yra daug tokių pavyzdžių, kai neramūs kūdikiai išaugo garsiais mokslininkais, išradėjais, menininkais.
