Viktorija: anūkas – (ne) pokštas
Mes itin kruopščiai suplanavome žinios apie mano nėštumą ir tapimą seneliais pristatymą tėvams. Jiems užsakėme specialias simbolines dėžutes „Būsimiems seneliams“. Šeimyniškai susitikę per Velykas, įteikėme šias dovanas, o jie, užuot apsidžiaugę, palaikė šią žinią originaliu balandžio 1-osios pokštu (tais metais Velykos sutapo su balandžio pirmąja – Melagių diena). Prireikė pusvalandžio įrodyti, kad nejuokaujame ir jie iš tiesų netrukus taps seneliais.
Rūta: tiesiog nėštumo testams buvo akcija
Nėštumo testo net neketinau darytis, bet, parduotuvėje pamačiusi, kad jiems yra taikoma akcija, neatsispyriau (kaina kaip loterijos bilieto, net negaila, jei praloši). Pirmojo testo antroji juostelė buvo tokia neryški, kad ją įžiūrėti galėjo tik labai vaikų norinti moteris, t. y. aš. Kadangi vyras nieko neįžiūrėtų, o dar taip sutapo, kad testą dariausi 10 dienų iki vestuvių metinių (norėjosi džiugią žinią pranešti būtent tada), nusprendžiau, jog reikia nusipirkti dar šūsnį testų stebėti, kaip juostelė ryškėja. Taip kilo idėja, kaip apie nėštumą pranešti vyrui.
Padariau atviruką, kuriame rašiau neva vaisiaus dienoraštį ir prie kiekvieno įrašo buvo įklijuotas tos dienos nėštumo testas. Susidarė graži juostelės ryškėjimo eilutė. Kitame puslapyje laukė kvietimas į pirmąjį echoskopo tyrimą. Kad būtų įdomiau, nupirkau įprastą dovaną, o atvirutę paslėpiau dėžės apačioje po papildomu dovanų popieriaus sluoksniu. Vestuvių metinių dieną vyras, nieko neįtardamas, išpakavo dovaną, o dėžutę su atviruku dugne padėjo į šalį. Reikėjo įkalbinėti, kad dar patikrintų, nes ne viską pamatė. Bet kai pamatė – tai buvo milijoną kartų geresnė dovana nei ,,pagrindinė“!
Kristina: žirniukas atminimui
Kruopščiai paruošiau simbolinę dėžutę (nuotraukoje) su saldžia dovanėle, kūdikio kojinytėmis ir teigiamais nėštumo testais. Kai įteikiau, net nepatikėjo. Tuomet jam į delną įdėjau žirniuką ir pasakiau, kad štai tokio dydžio žmogiukas dabar auga ir manyje. Tuomet jau pasirodė džiaugsmo ašarų, o tąsyk parodytą žirniuką išsaugojau. Matyt, taip ir užsiprogramavome, kad užaugo žirniukas, o ne pupa – brolis mūsų 14-mečiui ir 7-metei.
Arūnė: vyro kolega pamanė, kad pranešiau apie kieno nors mirtį
Vaikelio norėjome labai ilgai – apie penkerius metus, bet niekaip nesisekė pastoti. Nepadėjo net pagalbinio apvaisinimo procedūros. Po varginančių pastangų vieną dieną nutarėme, jog vaiko „gamybą“ atidedame. Pailsėsime, pagyvensime ramiai, negalvodami ir pan. Ką gi – neilgai trukus pradėjau jaustis blogai: silpna, bloga, nieko nesinori, bet net minties nebuvo apie lėliuką. Po kurio laiko, būdama darbe, pagalvojau, kad gal reiktų pasidaryti testą, nors mintyse nebuvo net 10 procentų tikimybės, kad jis gali būti teigiamas. Paprašiau kolegės, einant į darbą, užsukti į vaistinę. Na, ir ką! Lemtingas momentas!
TADAM! Du brūkšniukai! Laimė neapsakoma, nebežinojau kur dėtis ir galvojau, kaip dabar reikės ištverti darbo dieną, nepasakius vyrui. Pradėjau kurti planą. Paskambinau jam ir sakiau: „Nebegaliu, kokia sunki diena, viskas erzina... Susitinkame papietauti kartu.“ Mano vyras kaip tik tą dieną važinėjo su kolega dėl visokių reikalų. Sutiko, tik įspėjo, kad bus su kolega, ir pasiūlė jiems patogią susitikimo vietą. Pietavome greitojo maisto užkandinėje, bandžiau išsiderėti geresnę aplinką, bet niekas nesileido į kalbas, juk jiems ten patogiau. Darbe turėjau didžiulę metalinę saldainių dėžutę, į ją ir įdėjau abu testus (pasidariau du, nes po pirmo nepatikėjau).
Nuvažiavau į vietą ir laukiau jo. Atvažiavo, priėjo prie mano mašinos. Man rankos drebėjo, pasakiau, kad gavau darbe saldainių – gal jis nori? Atidaro, o ten testukai visu gražumu „šviečia“! Tada – jausmų proveržis, abu į ašaras, apsikabinome, stovime. Kolega žiūrėjo akis nuleidęs (paskui pasakojo, jog galvojo, kad pranešiau apie kokią nors nelaimę ar mirtį). Nuėjome į tą užkandinę, pavalgėme picų ir išsiskirstėme laimingi iki begalybės! Vyras, darban grįžęs, rodė testą kolegoms. Tai prisiminus, dabar dar juokas ima.
Brigita: tikiu, kad prarastas vaikelis sugrįžo
Mane vyras įkalbėjo pasidaryti testą, nes aš buvau tikra, kad negali būti, jog laukiuosi. Jei iki tol visada pirkdavau tuos mandrus testus, kurie parodo, kiek savaičių vaisiui ir panašias detales, tai tąkart nusipirkau patį pigiausią ir paprasčiausią. Tiesiog prieš tai buvau patyrusi persileidimą, tai po mėnesio net nesitikėjau, jog galiu būti pastojusi. Dar vaistinėje apie tai pasikalbėjau, mane nuramino – neva po persileidimų užtrunka, kol organizmas grįžta į vėžes ir t. t. Kai išvydau lemtingąsias dvi juosteles, net nežinau ko – džiaugsmo ar baimės – buvo daugiau. Taigi, kai vyras grįžo iš darbo, apsikabinau jį ir pasakiau, kad mus palikęs angelėlis persigalvojo ir sugrįžo...
Greta: nėštumą įžvelgė... draugas
Pirmasis mano nėštumą įžvelgė vienas bendras mūsų šeimos bičiulis, kai sodyboje visi susirinkome švęsti Lietuvos šimtmečio. Jis priėjo, įdėmiai mane nužvelgė, ilgai žiūrėjo ir paklausė: „Ar tu nesilauki?“ Kadangi vaiko labai norėjome ir planavome, kas kurį laiką vis dariausi testus, bet jie buvo neigiami, taigi, užtikrintai atsakiau, kad tikrai niekaip negaliu būti nėščia. Po savaitės ėmiau pastebėti keistas permainas, supratau, kad kažkas vyksta. Nusipirkau tris testus. Vieną nedelsdama pasidariau vakare. Išryškėjo „vaiduokliška“ juostelė, tačiau tąkart vyras nepatikėjo, mat antroji buvo išties labai neryški. Ryte pakartotas testas ir ryškesni rezultatai vyro taip pat neįtikino, tačiau kai po kelių dienų nėštumą patvirtino ginekologė, buvo išties labai laimingas.
Simona: ne aš vyrui, o jis man pranešė, kad laukiuosi
Taip jau nutiko, kad, besilaukiant pirmojo vaiko, ne aš vyrui, o jis man pranešė apie nėštumą. Kadangi trejus metus laukėme teigiamo testo rezultato, nieko nesitikėdama, skubėdama į darbą, pasidariau eilinį nėštumo testą ir palikau vonioje nė nepažvelgusi. Vakare namo vyras grįžo anksčiau už mane, pamatė lemtingąsias dvi juosteles ir paskambinęs paklausė: „Tu laukiesi?“ Atsakiau, jog nežinau. Tuomet patikino, kad laukiuosi. Iki šiol pamenu, ką sakė: „Tikrai laukiesi, matau teste dvi juosteles, o kiek turi būti? Dvi, ane?!“
Po kelių dienų testą pakartojau ir juostelės buvo dar ryškesnės. Antrąkart gandrus šaukėmės net penkerius metus ir kai buvome beprarandantys viltį, pajaučiau, lyg kažkas su manimi būtų ne taip. Savo gimtadienio rytą pasidariau testą ir kai vyras vakare grįžo su gėlėmis ir dovanomis, į jo sveikinimus atsakiau: „Ir aš tave sveikinu.“ Paaiškinimų jam nebereikėjo – iš akių suprato. Abu apsikabinę nuverkėme iš laimės gerą posmą.
Eglė: per vieną dieną – ir vaikas, ir namas
Vaiką planavome, bet nemanėme, kad taip greitai ir iškart pasiseks. Pasiklausę bičiulių istorijų, buvome nusiteikę, kad susilaukti pavyks po pusės ar net metų. Jau buvome pataupę kotedžui, net radę patinkantį, bet jis buvo užimtas. Ir kaip tik per turėjusias pasirodyti mėnesines išvykau į komandiruotę Lenkijoje. Kovo 8 dieną skridau namo ir jau turėjau nuojautą, o gal viltį, kad esu nebe viena. Tai dar labiau motyvavo kuo greičiau grįžti į Lietuvą ir pasidaryti testą.
Nelemta – skrydis buvo atšauktas. Negana to, apsauga liepė išmesti visas lauktuves, o į vyro kolekciją buvau nupirkusi prabangaus japoniško viskio. Taigi, aš nekantravau, kaip norėjau greičiau namo ir pasidaryti nėštumo testą, o buvau įstrigusi Lenkijoje su savo įmonės vadove. Kitądien Lietuvą visgi pasiekėme be nuotykių. Nusipirkau testą. Rezultatas – dvi juostelės. Abu su vyru negalėjome patikėti. Dar nespėjus atsitokėti, po poros valandų skambutis ir žinia – taip trokštamas kotedžas atsilaisvino ir galime įsigyti. Vaikas. Namas. Tąkart informacijos antplūdis sukėlė šoką. Tiesiog per dvi valandas gyvenimas apsivertė kardinaliai.
Rusnė: karjerą iškeičiau į motinystę
Mano istorija visiškai neromantiška. Vaikų tuo metu neplanavome, nes buvau ką tik gavusi universiteto baigimo diplomą, pakilusi pareigose tarptautinėje įmonėje ir staiga... dingo mėnesinės! Vis dėlto tai nurašiau įtampai ir stresui, bet, tarsi nujausdama, pasiskaičiavau, kokios išmokos priklausytų, jei visgi būčiau nėščia. Kitądien per pietų pertrauką nubėgau į vaistinę testo ir... štai – dvi ryškios linijos akimirksniu! Vyrui bestresuodama per feisbuką išsiunčiau testo nuotrauką ir verkdama puoliau skambinti. Aš supanikavau, o jis stebuklingai mane nuramino ir siaubingai apsidžiaugė.
Nors Benediktas nebuvo planuotas, tačiau buvo labai lauktas vaikas. Šiandien tvirtai sakau – tai yra geriausia, kas mums galėjo nutikti. Birutė Vyras suprato iš antro karto Pirmosios dukros ilgai laukėme, tad savotišku ritualu tapo testo tikrinimas kartu. Taigi, pirmąkart nustebinti nepavyko. Antrąjį vaiką planavome, tačiau nesitikėjome, kad rezultatas bus taip greitai. Vyras nė neįtarė, tad padariau nuotrauką, kurioje pirmagimė vilkėjo marškinėlius su užrašu „Nuostabi sesuo“. Vyras, žinoma, nesuprato. Teko pasitelkti fantaziją ir padaryti dar vieną nuotrauką. Tuomet jau džiaugsmui nebuvo ribų.
Ernestina: kai išeinantieji dovanoja stebuklą
Mūsų istorija nėra ilga, bet aplinkybės virpina širdį iki šiol. Apie nėštumą vyrui pranešiau trumpąja žinute, kai buvo išvykęs, nes mirė jo močiutė. Iki šiol jos mirties metinės primena dieną, kai sužinojome apie atkeliaujančią į mūsų šeimą naują gyvybę. Toks tas laiko ratas – vieni išeina, kiti ateina. Beje, mūsų dukrytė savo išvaizda labai panaši į iškeliavusią amžinybėn močiutę.
Birutė: vyras suprato iš antro karto
Pirmosios dukros ilgai laukėme, tad savotišku ritualu tapo testo tikrinimas kartu. Taigi, pirmąkart nustebinti nepavyko. Antrąjį vaiką planavome, tačiau nesitikėjome, kad rezultatas bus taip greitai. Vyras nė neįtarė, tad padariau nuotrauką, kurioje pirmagimė vilkėjo marškinėlius su užrašu „Nuostabi sesuo“. Vyras, žinoma, nesuprato. Teko pasitelkti fantaziją ir padaryti dar vieną nuotrauką. Tuomet jau džiaugsmui nebuvo ribų.
