Diana, papasakokite, kaip kilo idėja sukurti tinklaraštį.
„Instagrame“ anketą sukūriau jau prieš daug metų, turbūt kaip ir kiekvienas tuo metu norėjau tiesiog pasidalyti nuotraukomis ir akimirkomis. Tačiau pastaraisiais metais, kai ši socialinė platforma tapo tokia populiari ir svarbi, kai žmonės pradėjo ją naudoti ne tik kaip nuotraukų albumą, tačiau ir kaip komunikacijos priemonę, nusprendžiau, jog galėčiau pasidalyti svarbiomis temomis, kurias teko pačiai patirti ir išgyventi. Taip iš anglų kalbos perėjau į lietuviškus tekstus, kadangi jaučiau, jog gimtąja kalba bus lengviau perteikti emocijas ir tai, ką noriu pasakyti, lengviau iškomunikuoti savo paskyroje.
Kas Jus paskatino prabilti apie persileidimus ir pagalbinį apvaisinimą IVF?
Prabilti viešai apie savo šeimos istoriją, apie tai, kokį nelengvą kelią teko nueiti, bandant pastoti ir susilaukti vaikų, apie emocijas, apie visuomenės požiūrį į tai, norėjau jau nuo tada, kai susilaukėme pirmojo sūnaus. Tuomet jaučiau, kad apie tai reiktų šnekėti – apie vaisingumo temas, persileidimus, negimdinius nėštumus, pagalbinį apvaisinimą, apie tai, kaip aplinkiniai reaguoja, kokie vis dar netaktiški ir nesupratingi esame vaisingumo klausimais. Kai su tuo susiduri pirmą kartą, atrodo, jog esi vienintelis pasaulyje, kuriam tenka tai išgyventi.
Pamenu, kai patyrėme persileidimą, man pastojus pirmą kartą, negalėjau suprasti, negalėjau patikėti. Kol tavęs ar tavo artimųjų tai nepaliečia, atrodo, jog apie tai tik rodo filmuose, o tau taip tikrai negali nutikti. Bet nutinka. Ir taip dažnai, jog statistika yra tiesiog šiurpinanti. Bet žmonės nelinkę apie tai šnekėti, nes tai labai asmeniški ir skaudūs išgyvenimai. Po pirmojo persileidimo sekė du ektopiniai nėštumai. Pirmą kartą išgirdus terminą „ektopinis nėštumas“, net neįsivaizdavau, kas tai yra. Tikrai trūko informacijos, o kai susiduri su tuo, ko nesupranti, būna dar sunkiau.
Vėliau ėjau pagalbinio apvaisinimo keliu, apie ką žmonės apskritai nelinkę kalbėti, dalytis ir pasakoti. Tuo metu nenorėjau ir aš. Nes nežinojau, kas laukia, tai sunkus laikotarpis ir emociškai, ir fiziškai. Bet prisipažinsiu: skaičiau kitų istorijas, kitų patirtis ir tai man teikė ir vilties, ir realistiško nusiteikimo, jog gali būti visaip.
Todėl dabar, kai viskas jau išgyventa, išjausta, kai visos emocijos susigulėjusios ir ramios, galiu ir noriu apie tai šnekėti, nes tikiu, kad mano istorija galbūt gali įkvėpti kitas šeimas, einančias tuo pačiu keliu. Taip pat noriu, kad keistųsi visuomenės požiūris į vaisingumo problemą, kad žmonės suprastų, jog nedera klausti tokių klausimų, kaip: kada vaikai, ko jūs laukiate, kada planuojate ir pan., kad apie tai nebūtų gėda kalbėti, kad šeimos galėtų gauti tinkamą pagalbą ir palaikymą.
Ar nebuvo sunku tokia tema kalbėti viešai?
Pradėti viešai apie tai kalbėti man nebuvo sunku ar nesmagu – jaučiausi užtikrinta tuo, ką noriu pasakyti, juolab kad mano visos emocijos ir išgyvenimai jau buvo gerokai susigulėję ir kadangi mano istorija, kad ir nuėjus tikrai nelengvą kelią, yra su labai laiminga pabaiga.
Ar vyras palaikė šį Jūsų sprendimą?
Žinoma, visų pirma atsiklausiau vyro, ar jis nieko prieš, jei apie tai kalbėsiu viešai, kadangi tai liečia ne tik mane, o mus abu, tačiau iš jo sulaukiau tokio didelio palaikymo, jog tai mane dar labiau paskatino dalytis mūsų šeimos istorija.
Sulaukėte mamų, moterų palaikymo ar buvo ir kritikos?
Esu sulaukusi komentaro, ar esu tikra, kad noriu apie tai pasakoti viešai. Nuskambėjo lyg – ar tau nėra gėda apie tai pasakoti, kadangi tai labai asmeniška, kadangi tai liečia vaikus ir pan., bet tokių komentarų buvo tik vienas ar du, o visi kiti labai sveikino, dėkojo, kad dalijuosi. Esu sulaukusi nemažai žinučių iš žmonių, kurie taip pat turi vaisingumo problemų, yra patyrę persileidimų ar nėštumo komplikacijų. Ir prisipažinsiu – nesu kvalifikuota kam nors ką nors patarti ar konsultuoti, bet kartais užtenka tik žinoti, kad nesi vienas. Aš per visa tai jau perėjau ir išgyvenau, o kažkas galbūt kaip tik dabar susiduria su tuo. Jei mano istorija gali padėti išgyventi, įkvėpti ar paguosti bent vieną šeimą – aš jaučiuosi laiminga dėl to.
Kur Jūs ieškojote pagalbos ar užteko vien artimųjų palaikymo?
Pati asmeniškai nesikreipiau jokios pagalbos į specialistus, nors, dabar pagalvojus, gal pačioje pradžioje tai tikrai būtų padėję greičiau susivokti dėl savo emocijų, susitaikyti su tokia situacija, kokia ji yra, priimti netektį. Tačiau aš laikau save ganėtinai stipria emociškai, pozityvia, optimistiška asmenybe. Kai kurie žmonės mėgsta skųstis dėl visko, visur ir visą laiką. Na, o aš vis bandau surasti šviesiąją pusę bet kurioje situacijoje, kad ir kaip sunku bebūtų. Nemėgstu užkasti savęs neigiamose emocijose, o realistiškai su optimizmu į viską pažiūrėti ir judėti pirmyn, ieškoti sprendimų. Kartais, žinoma, tai užslopina jausmus, kurių nenorime jausti tuo metu, todėl labai svarbu jausti save ir žinoti, kada jau laikas paleisti, neapgaudinėti savęs, jog viskas yra gerai. Aš irgi verkiu ir leidžiu sau tai daryti, tai mane išlaisvina, apvalo sielą ir mintis. Esu daug kartų sėdėjusi duše ir verkusi tiesiog balsu, vis galvodama kodėl, už ką man toks sunkus kelias, tiek išbandymų. Juk susierzindavau kaskart, matydama besilaukiančią moterį ar kūdikį, būdavo sunku džiaugtis dėl draugių, kurios pastodavo, kaip pačios sakydavo, tiesiog netyčia. Tačiau tuomet vėl nusiramini, suimi save į rankas ir pagalvoji – gerai, kas toliau, ko dabar turiu imtis? Vadovaujuosi tik viena taisykle – gyvename tik vieną kartą, todėl gyvenkime taip, kad nesigailėtumėme. Tačiau grįžtant prie klausimo, ar reikalinga pagalba, manau, kad tikrai taip. Man užteko poros mano draugių, kurioms galėjau viską išsipasakoti, kai norėdavau, mano vyro, kuris visada buvo šalia ir palaikė, o kitiems reikalinga psichologų konsultacija ar pagalbos grupės – tereikia atrasti, kas tinkamiausia tau, tam, kad neliktum su savo skausmu ir išgyvenimais, su kuriais negali susitvarkyti pats vienas.
Kaip šią situaciją įvertino medikai?
Po pagalbinio apvaisinimo procedūros, po kurios susilaukėme savo pirmojo sūnaus, klinikoje užšaldėme likusius embrionus, nes žinojome, jog tikrai dar norėsime bandyti susilaukti antro vaikelio. Tačiau dvi embrionų implantacijos procedūros buvo nesėkmingos. Tai buvo tikras šokas man, nes tikėjau, jog tikrai pavyks sėkmingai pastoti, kaip ir po pirmosios procedūros, po kurios susilaukėme Ado. Tiek injekcijų, vaistų, pasiruošimo, vilčių ir viskas sudužo. Tuomet jaučiausi vėl kaip ant bedugnės krašto – o kas dabar? Pradėti IVF nuo pat pradžios neturėjome nei pinigų, nei noro, jaučiausi pavargusi tiek emociškai, tiek fiziškai, kadangi tai tikrai didelė apkrova ir visiškas hormoninis išbalansavimas moters organizmui. Todėl su vyru tiesiog nusprendėme, kad duodame sau laiko apie tai negalvoti, susiplanavome slidinėjimo atostogas su draugais, o vėliau žadėjome susėsti ir spęsti, ką darysime tuomet. Tačiau po poros mėnesių, nesulaukus nė atostogų, nėštumo testas parodė teigiamą rezultatą.
Galvojate, jog turėjau iškart šokinėti iš laimės ir džiaugsmo? Anaiptol... Apėmė tokia baimė ir nerimas. Tai gali suprasti tik tie, kas susidūrė su negimdiniu nėštumu. Man tai teko patirti net du kartus ir teigiamas nėštumo testas man kėlė tik daug klausimų ir baimių, kad viskas ir vėl nebus taip, kaip turi būti. Todėl kelios dienos iki vizito pas gydytoją ir ultragarso tyrimo mane vedė iš proto, bijojau, kad gali kartotis istorija, tuomet vaistai, galbūt net operacija, kaip pirmąjį kartą. Bet kai ultragarso ekrane gydytoja parodė mažą taškelį ir pasveikino, jog laukiuosi, pratrūkau verkti iš laimės, palengvėjimo, nuostabos, džiaugsmo ir viso spektro teigiamų emocijų. Tai tikrai pasirodė lyg stebuklas. Medikai, susipažinę su visa mano nėštumų istorija, visuomet sveikindavo ir sakydavo, jog mūsų kūnai tikrai daro stebuklus. Kadangi į mūsų gyvenimus antrasis sūnus įsiveržė kaip su vėju, davėme jam vardą Ajus, kurio reikšmė yra laukinis vėjas. Būtent toks jis ir yra.
Koks amžiaus skirtumas tarp berniukų?
Tarp Ado (3 m.) ir Ajaus (1 m.) amžiaus skirtumas yra dveji metai ir mėnuo. Labai džiaugiuosi, jog mums pavyko susilaukti antrojo sūnaus taip greit ir tarp berniukų toks nedidelis amžiaus skirtumas. Taip, pirmieji metai tikrai nelengvi, abu reikalauja daug dėmesio, tačiau tikiuosi, jog vėliau jiems bus labai smagu augti kartu.
Ar vyresnėlis padeda rūpintis broliu?
Adas labai protingas, jautrus vaikas. Su juo visuomet stengiamės kalbėti kaip su mažu, bet viską suprantančiu žmogučiu. Jis labai laukė brolio, meilė ir ryšys tarp jų nuostabūs. Tačiau jie tikri berniukai. Jau ir dabar būna visko: ir pasimuša, ir pasipyksta. Stengiamės duoti Adui jo erdvės, daug dėmesio, laiko, skirto tik jam, jog nesijaustų, kad, gimus broliui, jis jau turi būti iškart didelis ar kad brolis kažką iš jo atima. Mokome abu dalytis, žaisti, būti draugiškiems ir teisingiems, įtraukiame vaikus į darbus, leidžiame padėti mums. Bet ne viskas visada būna tik gražu ir lengva. Turint du mažamečius, kuriems abiem reikia ir dėmesio, ir laiko, būna visko, bet mokomės kartu su jais. Prisipažinsiu, tapau tikrai kantresnė, nei kada nors gyvenime buvau, nors kartais pagalvoju, kad nuolat esu ant galimybių ribos. Tačiau į viską su vyru visuomet žiūrime tik kaip į tam tikrą etapą, kuris visuomet praeina.
Kaip atrodo Jūsų įprasta diena?
Šiais metais Adas pradėjo eiti į darželį trims valandoms per dieną, o aš nuo pavasario jau grįžau į darbą, todėl mūsų dienos struktūruotos ir suplanuotos. Keliamės visa šeima kartu: vyras ruošiasi į darbą, mes su vaikais pusryčiauti ir vežame Adą į darželį, tuomet Ajus pamiega pirmąjį miegelį, aš turiu valandėlę pailsėti ar nudirbti keletą darbų namie. Tuomet pasiimame Adą iš darželio, pietūs, antras Ajaus miegelis, jo metu Adas visuomet gauna asmeninio laiko, kai veikiame su juo, ką jis nori. Tuomet skubu suruošti vakarienę visiems ir ruošiuosi į darbą. Dirbu vakarais nuo pusės keturių iki pusės dvylikos nakties, todėl vaikus vakare prižiūri ir migdo vyras. Ir taip visą darbo savaitę – tempas milžiniškas. Gerai, jog visuomet turime laisvus savaitgalius, todėl galime skirti laiko ir šeimai, ir sau. Gyvename tokiu režimu, kadangi stengiamės maksimaliai sutaupyti pinigų, jog nereiktų vaikų palikti auklėms ar mokėti milžiniškų sumų už darželį. Be to, manau, jog taip vaikai gauna abiejų tėvų dėmesio ir laiko. Tačiau prisipažinsiu – tikrai nelengvas toks tempas ir dienos režimas. Bet norime kuo greičiau grįžti į Lietuvą, todėl ir priėmėme tokį sprendimą.
O kaip laikas sau?
Laiko sau tikrai lieka nedaug, bet svarbiausia yra viską gerai susiplanuoti ir susiderinti tarpusavyje. Su vyru visuomet stengiamės leisti vienas kitam vieną rytą išsimiegoti, skirti laiko tik savo pomėgiams ar veikloms, o sekmadienis dažniausiai yra šeimos diena, kai būname visi kartu.
Aš dažnai kalbu, kaip svarbu ir reikalinga rasti laiko sau, kaip reikia tiesiogine ta žodžio prasme pabėgti nuo šeimos, pabūti su savo mintimis. Ir man, ir vyrui to reikia, todėl kiek įmanoma leidžiame vienas kitam atitrūkti, pailsėti, nes tik tuomet galime, grįžę atgal, būti geri tėvai, sutuoktiniai ir jaustis laimingi. Dažnai sakome, kaip mylime savo vaikus, vyrą, artimuosius, bet pamirštame mylėti save. O man meilė sau yra laikas, kurį galiu skirti tik sau, rūpinimasis savimi – savo kūnu, protu, emocijomis ir mintimis, mokėjimas paprašyti pagalbos kai jos reikia, sugebėjimas sustoti ir pasakyti „ne“, sulėtinti viską, kas vyksta aplink, ir vėl save surinkti iš dalelių, kurios išsibarsto kasdienybėje. Ir tai nėra joks egoizmas – tai būtinybė, natūralus, prigimtinis dalykas. Nes aš nemanau, kad gali mylėti kitus esančius aplink, jei nemyli savęs.
