Prisijunkite!

Prisijungę vartotojai gali:

  • dalyvauti konkursuose
  • skaityti straipsnius vėliau
  • gauti naujienų prenumeratą

Neturite paskyros?

Vilniečių šeimos patirtis: 5 korepetitoriai pradinukui

(3)

Ne be reikalo sakoma, kad mokslo šaknys karčios, o vaisiai saldūs. Nieko nestebina, kai tėvai linkėdami vaikams šviesios ateities paskutinėse mokyklos klasėse samdo papildomų mokytojų. Tačiau dabar – nauja mada, kurią vėl galime iliustruoti lietuvių liaudies patarle – „Lenk medį, kol jaunas“, korepetitoriai samdomi jau darželinukams ir pradinukams.

Apie savo patirtį pasakoja „Mamų mugės“ organizatorė Jurga Barbora Jauniškienė (41 m.), keturių vaikų mama.


Gali būti, kad kai kuriems vaikams iš tiesų nereikia papildomų mokytojų. Aš turiu keturis vaikus, iš jų net trys – pradinukai. Vienas jau baigė pradinę mokyklą ir sėkmingai įstojo į gimnaziją. O buvo vidutiniokas, mokytis jam buvo gan sudėtinga. Labai daug priklauso nuo paties vaiko, jis gimsta toks vienintelis ir unikalus. Vienam lengva mokytis su komanda, o kitam reikia asmeninio dėmesio. Vienas ramiai gali konkuruoti su bendraamžiais, o kitą tai žlugdo, vienam net vidutiniška mokytoja yra ideali, o kito net pati geriausia neatskleis iki galo. Labai svarbu ir tai, kiek tėvai yra užsiėmę. Pati su pirmagimiu visiškai neturėjau laiko užsiimti. Yra toks posakis, kad pirmojo šeimoje pirmoko adaptacija mokykloje užtrunka mėnesį, o jo tėvelių – ir visus tris. Laikai keičiasi, mokymo sistema keičiasi, nieko nesusigaudai, nieko nebemoki. Tėvų nerimas persiduoda vaikui, kuris ir savo rūpesčių, ir bauginančių naujovių turi pakankamai. Labai priklauso ir nuo vaiko, koks jis atėjo iš šeimos, kiek bus pratęs laikytis naujų, jau mokyklos taisyklių, kiek namuose jo smegenys „pakapotos“ kompiuterio. Skaičiau tyrimus, kad išmanieji įrenginiai tarsi ištaško vaiko gebėjimą susikoncentruoti, o knygų skaitymas, priešingai, sudėlioja mąstymą į tvarkingą mozaiką. Įsivaizduokite, į mokyk¬lą ateina toks vaikiukas, kuris jau nuo 3–4 m. gyvena su išmaniaisiais įrenginiais, kaip jis pats gebės susikaupti ir dirbti su kolektyvu…


„Sunkus“ vaikas


Dabar aš jau taip ganėtinai išmintingai galiu kalbėti, kai turiu trečią pirmoką namuose, o pirmagimiui teko patirti visko – ir mano streso, ir daugelio dalykų neišmanymo, ir paprasčiausios paramos trūko.


Mano vaikams teko mokytis ir privačioje, ir valstybinėje mokykloje. Laimės dalykas, jei tenka gera mokytoja, o jei ne? Kalbant apie mokslus, pirmagimis Ąžuolas buvo „sunkus“ vaikas, nemokėdavo sukoncentruoti dėmesio, nemėgdavo skaityti knygų, dabar, po metų, kai mokėsi su penkiais korepetitoriais, galiu pamatyti skirtumą, koks jis buvo ir koks yra dabar, sėkmingai įstojęs į gimnaziją.


Būdamas ketvirtokas, jis mokėsi 6 dienas per savaitę su skirtingais korepetitoriais. Sakote, tokiu tempu ugdo tik olimpinius čempionus? Yra tiesos (juokiasi). Visko buvo – ir nuovargio, ir ašarų, bet niekada nebūčiau vertusi mokytis per prievartą, Ąžuolas labai norėjo patekti į vieną gimnaziją, kurioje daug jo draugų. Turėjome metus „sureguliuoti“ mokymosi procesą. Specialistai sūnų buvo įvertinę kaip turintį gabumų, tik negebėdavo sutelkti dėmesio, visiškai nemokėjo konkuruoti, nepasisekus menkiausiam dalykui, iš karto krisdavo jo savivertė ir jis tiesiog pasiduodavo. Jis pasirinko kaip tik tokį elgesio modelį – gauti dėmesio bet kuria kaina, net tuo atveju, jei tas dėmesys – kaip uodegoje besivelkančiam mokiniui. Kai Ąžuolas pradėjo lankyti pirmą klasę, aš buvau su neseniai gimusiu jo broliuku ant rankų ir tikrai nelabai daug dėmesio skyriau savo vyresnėliui. Klasėje – 25 vaikai, kokio asmeninio dėmesio jie gali tikėtis? Be to, jis –individualistas, kuriam dėmesio niekada nebūna per daug.


Kai namuose daug šurmulio


Sakoma, kad vaikas geriausiai įsisavina mokslo dalykus, jei gerbia savo mokytoją. Su korepetitoriais mums pavyko, Ąžuolas juos visus labai pamilo, dabar vis klausia, kada važiuosime jų aplankyti. Manau, kad savo vaikui tikrai padovanojau dovaną, pasamdydama jam papildomų mokytojų, nes jis tiek daug išmoko ir atrado. Kol Ąžuolas pats patikėjo, kad gali parašyti diktantą geriausiai iš visos klasės, turėjo praeiti laiko, jis taip pasikeitė, tapo pasitikintis savimi, drąsus.


Lenkiu galvą prieš visus korepetitorius, bent jau tuos, su kuriais aš susidūriau. Jeigu tie žmonės turi programą ir tikslą, jie labai daug duoda vaikams. Mano Ąžuolui jie buvo ne tik mokytojai, bet ir motyvuotojai. Pas vieną korepetitorių sėdėdavau drauge su sūnumi, teko man kartu mokytis. Paradoksas, bet Ąžuolui tas mokytojas nepaprastai patiko. Berniukas ne specialiai kažką netinkamo darydavo, jam tiesiog reikėdavo dar ir mano pagalbos. Pati kalta – tiesiog nuo pirmos klasės buvau jį per daug apleidusi, neskyriau tokio dėmesio, kokio jam reikėjo. Įsivaizduokite, grįžta po pamokų, o namuose laukia darželinukai brolis ir sesuo – ir dar broliukas kūdikiukas. Matyt, vyresnėliui to judesio ir šurmulio buvo per daug. Savo pirmagimiui pakankamai laiko atradau, kai išleidau pagranduką į darželį.


Kova su tinginyste nuo mažens


Sūnus lankydamas papildomus užsiėmimus išmoko planuoti savo laiką, nes jo turėjo tikrai mažai, o spėti reikėdavo ir dar reikės daug ką. Jis turėjo polinkį vesti mokytojus iš proto savo elgesiu, vis bandydavo ir su korepetitoriais gudriai: „Nieko nepaveikime, ką...“ Mes turbūt visi iš prigimties esame šiek tiek tinginiai ir šitą savo norą – tingėti reikia išmokti įveikti nuo mažumės. Klasės mokytojas, kad ir koks geras būtų, tikrai neturės laiko ir galimybių skirti daug dėmesio kiekvienam vaikui. Galbūt kitam mažyliui visiškai pakanka ir mokyklos mokytojo, priklauso nuo paties mokinuko charakterio. Vaiko gyvenime ateina tingėjimo, šiokio tokio manipuliavimo, per didelio pasitikėjimo savimi akimirkų, visa tai reikia taisyti mokymu dirbti, savikontrole ir disciplina. Trečiajam sūnui taip pat viskas neblogai sekėsi, bet su juo jau – kita istorija, nes kitoks berniuko charakteris. Pirmą klasę pradėjo puikiai, pusę metų jautėsi žvaigždė ir... sustojo. Jam kažkaip pasirodė, kad viskas – jis jau viską moka.


Kantrybės, stiprybės ir laiko


Pati mama ar tėtis gali savo vaikui duoti labai daug, tačiau tam reikia skirti labai daug laiko. Nereikia turėti kažkokio specialaus pedagoginio išsilavinimo, bet reikia turėti labai daug kantrybės ir stiprybės. Prabėgus gal 7 mėnesiams, kai pradėjau vežioti Ąžuolą pas korepetitorius, labai pavargau. Darbo ir laiko įdėta daug, mačiau, kaip sūnus pasikeitė, tačiau mačiau, kad ir jis labai pavargęs. Tarp mudviejų tik toks skirtumas ir buvo – aš norėjau viską mesti, o jis nė už ką nesiruošė pasiduoti. Mudu abudu rimtai dviese susėdę pasikalbėjome, sakiau jam: „Ąžuoliuk, jeigu nenori, jei pavargai, galime viską mesti, nes ir aš jau pavargau, dar turiu rūpintis broliukais ir sese, tėtis nors trupučio mano dėmesio irgi turi gauti. Ką darome?“ Sūnus pasakė, kad mokysis toliau, kokia laimė buvo, kai įstojo į savo trokštamą gimnaziją, o man ne mokykla buvo svarbu, o kaip pasikeitė mano vaikas, kaip jis išmoko mokytis, kaip surimtėjo ir subrendo kaip asmenybė.


Kiekvienas, pasiryžęs samdyti papildomų mokytojų vaikams, turi būti pasiruošęs ir pats labai stipriai dalyvauti visame mokymosi procese, nepakaks tik sumokėti pinigus korepetitoriui ir laukti stebuklo. Tai būtų kažkas panašaus, kai, nuėjęs į privačią gydymo įstaigą ir sumokėjęs pinigus, lauktum nieko pats nedarydamas, kaip tau pasitaisys sveikata. Mano patarimas tėvams – neapleisti vaiko nuo pat pradžių, o skirti jam labai daug dėmesio, namuose sukurti tokią atmosferą, kad jis tarsi pats geistų žinių, tėtį ar mamą mažylis turėtų dažnai matyti su knyga rankose. Mėgstu sakyti, kad korepetitorius yra naudingas ne tik vaikams, bet ir tėvams, šie, patys įdėję pastangų, ima suprasti ir vaiko ne tokį jau lengvą gyvenimą. O ypač mokytojų darbą, kai matai, kiek pastangų reikia įdėti mokant vieną vaiką, supranti, koks darbas mokyti 20–imt!


Paruoštukas tėvams


Būtų nuostabu, jei patys tėvai mokėtų nuo pat pradžių savo vaikams dėstomą medžiagą. Mane buvo ištikęs lengvas šokas, kai atsiverčiau antros klasės matematikos pratybas, teko nemažai gilintis į kiekvieną užduotį, tam tikrai neturiu laiko, kaip turbūt ir ne viena mama. Kaip tik dėl to „Mamų mugėje“ bus galima įsigyti mokytojų ir korepetitorių parengtus ir ištaisytus savitus paruoštukus, nes ir tėvams reikia mokėti ir žinoti, ko reikalaujama iš vaikų. Aš pati mokiausi su korepetitoriumi, žinau, ko reikia vaikų klausti ir kokių atsakymų tikėtis. Norėčiau palengvinti ir kitų pradinukų mamų dalią, kurioms ne tas pats, kaip ir ką mokosi jų vaikai. Jeigu tėvai domėsis ir rūpinsis vaiko mokslais, ir vidutinis vaikas gali atsiskleisti kaip labai gabus. Papildomi užsiėmimai – tarsi treniruotės, svarbu, neapleisti vaiko ir nepalikti visko savieigai: „Ai, pats išmoks.“ O jeigu ne? Ar norite rizikuoti vaiko ateitimi? Labai svarbu išmokyti vaiką dirbti, juk ne be reikalo sakoma, kad kur kas geriau, kai yra talento bent vienas procentas ir 99 proc. darbo nei priešingai. Be kokie gabumai be darbo gali tiesiog nunykti.




Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis

Prisijunkite!

Prisijungę vartotojai gali:

  • dalyvauti konkursuose
  • skaityti straipsnius vėliau
  • gauti naujienų prenumeratą

Neturite paskyros?