Kodėl keikiasi vaikai ir kaip tinkamai į tai reaguoti tėvams

Pakelkite ranką, jei jūsų vaikas nėra nusikeikęs. Mano abi rankos nuleistos. Pažįstu mamą, kuri keiksmažodžius iš vaiko kalbos „varo“ negražų žodį keisdama panašiai skambančiu, pavyzdžiui, „black night“, bet ar to reikia? Straipsnio konsultantas – klinikinis psichologas Vytis Valantinas.

Kodėl vaikai keikiasi? Pastebėjau, kad keiksmažodžių amžius yra maždaug ketvirti–šešti vaiko gyvenimo metai. Kas tada atsitinka? 


Būdami šešerių visi mes esame tokias „kalbas varinėję“. Ir visi esame kam nors davę į nosį, kai buvome trejų. Gal pamiršome, gal, cituoju rašytoją Neilą Gaimaną, apie „siaubingus savo kūdikystės poelgius pasakojame su sarkastišku humoru“, bet esu įsitikinęs – taip buvo kiekvienam. Net ir ramiausio temperamento vaikas ateina į pasaulį turėdamas normalius prigimtinius agresijos instinktus, kurių tikslas – neprapulti net jeigu gimei ir aplink – koks nors „laukinis kraštovaizdis“. Vos tik šiek tiek ūgteli, vaikui jau reikia gebėti atpažinti pavojus, save apginti, gebėti pasiimti tai, „kas priklauso“. Vaikų psichologai sako, kad jeigu dvimečiai trimečiai vaikai būtų metro aštuoniasdešimties ūgio, svertų aštuoniasdešimt kilogramų ir galėtų gauti ginklų... suaugusiesiems būtų „šakės“! Bet vaikai yra maži ir silpni, o mūsų, suaugusiųjų, pareiga – išmokyti juos suvaldyti prigimtinę agresiją, nes ją reikia suvaldyti, kad galėtum gyventi visuomenėje. Kone kiekvienas mažas vaikas demonstruoja normalius poelgius, tarkim, kąsti, traukti, stumti, suduoti rankutėmis, kai dėl ko nors pyksta.


Pyktis ir agresija paprastai pasireiškia kartu. Mažiems vaikams normalu reaguoti agresyviai į tai, kas jiems nepatinka. O kai esi toks mažas, juk daug kas nepatinka. Tų „pykčių“, sakytum, surasi prie kiekvieno kampo. Kai vaikas auga nuosekliai mokomas, kad mušti mamos, tėčio, sesutės ar kito vaiko negalima, fizinė agresija ima trauktis. Vaikas išmoksta ją suvaldyti. Kartais pats sau ar net savo draugui garsiai pasako: „Muštis negalima“, „Jonai, kaip tu šitaip gali, suduoti sesutei?!“ 6 m. vaiko elgesyje jau pastebime kitų agresijos formų. Jos dėsningos ir vaiką reikia mokyti jas suturėti, pakeisti priimtinu elgesiu. Štai keiksmai ir įvairi žodinė agresija supykus – viena tokių formų. Mažas vaikas taikosi „negerą vaiką“ ar suaugusįjį užgauti kumščiu ar batu, o šešiametis gali mėginti tėvus „nudėti“ naujai išmoktais žodžiais. Ir net jei tai vyksta per dieną šimtą kartų, yra svarbu, kad tėvai nenumirtų. Kad jie išliktų tėvai. Kad jie neatsakytų į vaiko žodinę agresiją savo pačių agresija, bet iškart sureaguotų: „Jonai, nėra gerai šitaip kalbėti. Tai nėra normalu. Keiktis negalima. Suprantu, tu dabar pyksti, kad... kažkas ten atsitiko.“ Pagal aplinkybes paaiškiname vaikui, kokios emocijos jį užklupo, koks elgesys netinkamas, ką jis galėtų daryti užuot daręs tai, ką padarė, ir t. t. Nereaguoti negalima, reikia reaguoti. 


Ar vaikai vartoja keiksmažodžius tik tada, kai pyksta? Ar jie vartoja juos kitų jausmų užklupti?


Keiksmažodžiai kartais vadinami savitais ištiktukais, kuriuos pasakome, kai kyla stiprus jausmas. Turbūt esate pastebėję, kad vaikai nusikeikia ir kai labai supyksta, ir kai kyla netikėtas džiaugsmas arba nuostaba. Vaikai pirmą kartą išgirsta keiksmažodį iš kitų žmonių, tėvų, brolių, seserų, aplinkinių. Jie dar nesupranta tų žodžių reikšmės, bet labai gerai įsimena tas situacijas, kuriomis jie pasakomi. Štai viena mano pažįstama pasakojo vaikystėje mačiusi, kaip seneliui iš rankų iškrito daiktas, ir jis pyktelėjęs nusikeikė. Ji pati nuoširdžiausiai pakartojo iš senelio girdėtą žodį, kai nugriuvo nuo suoliuko. Didesnę dalį suvokimo ir supratimo, kas yra žmogus ir kaip jis turi elgtis, vaikai gauna ne iš mūsų pamokymų, o stebėdami mus. Kartais atrodo, kad vaikai turi nugaroje akis. Tai nesibaigia su vaikyste, nes ir mus, suaugusiuosius, labiau moko ne patarimai, o patyrimas, kurį gauname bendraudami su aplinkiniais. 


O kaip yra su vyresniais vaikais ir paaugliais? Jų juk jau nebe paprasti, o ypatingi keiksmažodžiai. Baisoka, kai net nesupranti, ką kai kurie jų reiškia.


Svarbiausias paauglių raidos tikslas – atitolti nuo saugusiųjų, išgyventi nusivylimą jais ir su tuo susigyventi, įgyti savarankiškumo, įsitvirtinti tarp bendraamžių. Kitaip tariant, pereiti iš vaikystės į suaugystę PER paauglystę. Paauglystę galima įsivaizduoti kaip tiltą. Daugelis paauglių įdeda gana daug agresijos, jog jiems būtų leista žengti per tą tiltą, kad nors šiek tiek iš tų suaugusiųjų valdžios ištrūktų. Kartais agresijos prireikia labai daug, nes suaugusieji visai nepaleidžia, labai riboja. 


Paauglys turi savo laisvę išsikovoti, nes tėvai vienu metu ir nori, ir nenori paleisti. Vaikų augimas mums visada kelia nuostabą, jis visada yra netikėtas. Mažas vaikas, atrodo, nevaikščiojo nevaikščiojo, staiga atsistojo – ir nuėjo. Oho! Taip ir su paauglių išėjimu į pasaulį. Tėvai suvokia, kad ribos, kurias jie nustatė vaikui, dabar pamažu turi plėstis, jiems prieinama teritorija – didėti. Bet tuo pačiu metu tai juos labai gąsdina. O paaugliams gyvybiškai svarbu atsiskirti, ir reikia saugios vietos pykti ant tėvų, saugios vietos „pakeikti“ juos ir mokytojus, kurie varžo.


Tokia vieta jiems yra bendraamžių grupė. Kiti paaugliai savo išgyvenimus atskleidžia dienoraščiuose ar interneto pokalbių kanaluose. Bet viena svarbiausių temų dažnai ta pati – nusivylimas. Ir tai normalu. Suaugusieji pasirodo esantys netobuli. Jau minėtas N.Gaimanas pajuokavo: „Mažiems vaikams atrodo, kad pasaulyje nieko nebijo tik suaugusieji ir pabaisos.“ O virsdami paaugliais jie ūmai supranta, kad bebaimių suaugusiųjų pasaulyje nėra ir būti negali! Kad suaugusieji irgi daro klaidų! Kad jie gali būti nesąžiningi, savanaudžiai, neprotingai kalbėti, nedorai pasielgti. Ir kaip tokiomis aplinkybėmis nenusikeiksi? „Atsiprašau už žodį, – sako paauglys draugui ar psichologui, – bet čia kitaip nepasakysi.“ 


O tai kaip suaugusieji gali padėti paaugliams? 


Mano galva, yra keletas takų, kuriais suaugusieji nueina. Pirmasis – tai kontrolės kelias: keiksmažodžius išgirsti, stabdyti, drausti, bausti ir kas savaitę atnaujinti žodyną, nes jauni žmonės persekiojami tikrai kurs ir vartos vis naujų, jums dar nežinomų žodžių, akronimų, trumpinių ir t. t. Muzikos mokyklose paaugliai tuos keiksmažodžius sudainuoja, dar ir gitaromis sugroja, o suaugusieji nesupranta, ką jie reiškia. Tik mato, kad šitų natų nėra reper­tuare. Tokius mūšius prieš paauglius suaugusieji kartais gali laimėti, bet, žiūrint iš ilgalaikės perspektyvos, karo suaugusieji nelaimės. 


Kitą kelią aš vadinu „tyrinėjimo ir supratimo keliu“. Kiekvieną kartą nugirdus „stiprius“ pasisakymus klausti: „Kas tave taip supykdė?“, ir pan. Svarbiausia – kalbantis VISADA išlaikyti pagarbų santykį. Nekalbėti „iš viršaus“, nuo sosto. Nekaltinti, nemoralizuoti. Į tokį pokalbį paauglys gali įsitraukti tik tada, kai mato, kad su juo kalbantis žmogus nenori jo pažeminti ar atkeršyti, kad jį vertina, gerbia, domisi, stengiasi suprasti. Šis kelias padeda paaugliams suprasti mus ir mums suprasti paauglius. Kada jie keikiasi? Juk aš gyvenime irgi kartais keikiuosi, bet ne visomis aplinkybėmis. 


Klauskime, mėginkime suprasti, kodėl situacija pykdo. Gal paprašėme paauglio grįžti iki 22 val. ar pasimokyti. Kodėl šis prašymas kelia pyktį jūsų paaugliui? Gal jis mano, kad juo nepasitikime ar nevertiname, o gal – keršijame. Bandykime suprasti. 


Dar suaugusieji bandydami suvaldyti vaikų ar paauglių keiksmažodžius kartais nueina ir trečiu taku. Tai rungtyniavimo kelias. Jie ima rungtyniauti su paaugliais, kas geresnę provokaciją iškrės, kas stipriau pasisakys. Kartais tai suveikia, bet nesu tikras, ar iš tiesų verta šiose lenktynėse dalyvauti, ilgalaikės naudos tas neduoda. Paauglių keiksmažodžius ir žargoną geriau TYRINĖTI, bet pačiam nevartoti. Kai mes patys tampame paaugliais ir imame elgtis kaip paaugliai, jie praranda mus kaip suaugusiuosius. 


O suaugusiųjų jiems tikrai reikia. Paaugliai gali agresyviai kalbėti ne todėl, kad nori mus skriausti ar mums keršyti, o todėl, kad jiems reikia patenkinti esminius paauglystės poreikius. Ir jie nemoka neagresyviai šito siekti. Mes turime jiems padėti šitai taikiu būdu pasiekti. Galiausiai paaugliai tampa kažkuo šiek tiek panašūs į mus pačius. 


Vienas profesorius teigia, kad vaikai keiktis išmoksta iš tėvų, nors tėvai dažniausiai būna dėl to labai nustebę. Kartais klausydama savo vaikų suprantu, ką jie girdi iš manęs... 


Taip, gal ir jūs iš savo vaikystės pamenate laiką, kai dar nieko dorai neišmanėte, bet degte degėte noru sužinoti. Vaikai atkartoja viską – net jei jūs kasotės nugarą ar krapštote nosį. Beje, daugelis suaugusiųjų... ir patys nenutuokia, kaip dažnai keikiasi, kol staiga pakliūva į padėtį, kai to negalima daryti. Jei taip atsitinka prie vaikų, verta paprasčiausiai atsiprašyti ir stengtis tuoj pat to nepakartoti. Sėkmės! 


Ne tik tėvai, bet kiti artimi suaugusieji gali padėti reaguoti į vaiko vartojamus keiksmažodžius. Pavyzdžiui, seneliai labai vertingi tuo, kad jie vaiką mato rečiau, todėl gali sureaguoti į dalykus, į kuriuos tėvai nebereaguoja. Jie tarsi koks „realybės pleištas“, žvilgsnis iš šalies. Spontaniška ir neagresyvi senelio reakcija padeda vaikui susivokti. 


***


NAUJIENA – psichologo Vyčio Valantino podcastas tėvams:


SoundCloud – ČIA


Spotify – ČIA


Apple podcasts – ČIA

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis