Psichologė Karolina Gurskienė: bijodami kritikuoti savo vaikus, darome jiems meškos paslaugą

Daugelis tėvų bijo kritikuoti savo vaikus, manydami, kad taip jie pakenks. Psichologė Karolina Gurskienė sako, jog kritika būna skirtinga ir ne visada reikia jos vengti. Specialistės komentaras apie konstruktyvią kritiką, kuri augina.


Psichologė Karolina Gurskienė
Psichologė Karolina Gurskienė
Asmeninio albumo nuotr.


Devynmetė Ugnė ruošėsi gimnastikos varžyboms. Ji buvo lanksti ir energinga, o gimnastika jai puikiai sekėsi. Nors ji šiek tiek nerimavo dėl varžybų, jautėsi pakankamai užtikrinta, kad pergalė yra jos rankose. Namie jau buvo paruošta vieta dar vienam jos laimėtam kaspinui.


Varžybų dieną Ugnė liko antra, nes Aistės pasirodymas buvo geresnis. Nors Ugnei tikrai neblogai sekėsi varžybose, to nepakako pergalei. 


Ką darytumėte, jei būtumėte Ugnės tėvai?


1. Pasakytumėte, kad ji jiems pati geriausia.


2. Pasakytumėte, kad Aistė iš jos pavogė teisėtai uždirbtą kaspiną.


3. Patikintumėte ją, kad gimnastika nėra svarbi.


4. Pasakytumėte, kad ji turi tam gabumų ir tikrai laimės kitą kartą.


5. Pasakytumėte, kad ji nenusipelnė laimėti šias varžybas.


Tėvams iškart kyla noras vaiką paguosti ir atstatyti „pamuštą“ pasitikėjimą savimi. Ir nors mums atrodo, kad ginti vaiką nuo nesėkmės yra labai reikalinga, tai nėra teisinga. Nesėkmė įvyko, tad kyla klausimas: pripažinti tai ar nublukinti ir uždengti vis tiek puikiais vaiko gabumais, tik ne iki galo pasireiškusiais? 


Ką mes perduodame Ugnei kiekvienu iš šių teiginių?


1. Jūs manėte, kad ji geriausia – tai nenuoširdi reakcija. Ir jūs, ir Ugnė puikiai žinote, kad ji nebuvo geriausia, todėl ji ir nelaimėjo. Tokia reakcija jai nepadeda atsigauti po patirto pralaimėjimo ar patobulėti, be to, priverčia abejoti tėvų nuoširdumu ir ateityje.


2. Pergalė iš jos buvo pavogta – jūs kaltinate kitus, kai iš tiesų didžiausia bėda yra dukters pasirodymas, o ne teisėjų vertinimas. Ar norite, kad ji užaugusi kaltintų kitus dėl savo klaidų, užuot vertinusi save ir iš to pasimokiusi?


3. Patikinant ją, kad gimnastika nėra svarbi, mokome Ugnę nuvertinti tai, kas nepasiseka iš pat pradžių. Juk nesėkmė nereiškia, kad veikla nebuvo svarbi, nesėkmė reiškia, kad tai veiklai buvo suteikta per mažai dėmesio ir sutelkta pastangų.


4. Patikinti, kad kitą kartą laimės, nes ji turi tam gabumų yra, tikriausiai, pavojingiausia reakcija iš visų. Gabumai savaime nėra nuosprendis. Ar gabumai savaime nuves ten, kur Ugnė nori eiti? Jei Ugnė nelaimėjo šių varžybų, kodėl ji turėtų laimėti kitas? Kita vertus, mes negalime vaikui garantuoti sėkmės vien todėl, kad šįkart ji jo neaplankė. 


5. Paskutinė reakcija – pasakyti, kad pergalės ji nenusipelnė – atrodo žiauri, bet yra teisingiausia. Ir, savaime suprantama, tai neturi būti pasakoma kaip sausas faktas, sarkastiškai ar ironizuojant. Tai turėtų būti pateikiama pripažįstant faktą, kad taip atsitiko ir pateikiant mini analizę, kaip reikėtų elgtis, kad rezultatas būtų toks, kokio trokštame. Tai galėtų būti maždaug taip:


„Ugne, suprantu, kaip tu jautiesi. Tu turėjai didelių lūkesčių, pasirodei kaip įmanoma geriau, tačiau vis tiek nelaimėjai – tai didelis nusivylimas. Bet turi suprasti, kad dar neužsidirbai pergalės. Labai daug mergaičių lankė ir savo įgūdžius tobulino daug ilgiau nei tu. Jei iš tiesų to nori, turėsi labai pasistengti.“


Mes garsiai įvardiname vaikui tiesą („tu nelaimėjai“), todėl nusivylimas ir gėdos jausmas atslūgsta (bendrai šie jausmai turi tendenciją trauktis, kai yra garsiai aptariami). Ir suteikiam vaikui galimybę rinktis – noriu daugiau stengtis ir kažko pasiekti ar noriu mokytis tik savo malonumui. Mes ištransliuojame vaikui, kad iš savo klaidų reikia mokytis, kad klaidos – tai ne nuosprendis, tai galimybė būti geresniu už vakarykštį save. Mes „nekabiname“ vaiko „ant jo gabumo pakabos“ kaip savaime suprantamo reiškinio, kuris tiesiog yra, bet mokome jį suprasti, kad visada galime tobulėti.


Tokia tėvų reakcija yra skatinanti stengtis ir daryti viską, kad vaikas sulauktų sėkmės ateityje. Jei jam vėl nepasiseks, vaikas supras galimas dar vieno nepasisekimo priežastis ir stengsis dar labiau, o nusivylimas bus tik trumpalaikis. 


Tuščiai drąsindami, kad „tu šaunus ir tau kitą kartą būtinai pavyks (savaime)“, mes rizikuojame, kad vaikas patirs dar didesnį nusivylimą ir savigraužą, jei kitą kartą jam nepasiseks (kas labai tikėtina pasikliaujant vien sėkme, o ne pastangomis). 


Jei jam vėl nepasiseks: vaikas niekaip negalės suprasti, kodėl jam ir vėl nepavyko ir taip nusivils dar stipriau nei anąkart. Nusivylimas, tikėtina, kad bus ilgalaikis, nes vaikas neturi apie tai objektyvių žinių. Gebėjimai ir vėl pavedė?


Visiems vaikams linkiu jų tėvų nuoširdaus ir konstruktyvaus grįžtamojo ryšio, kuris būtų tikras, ir „nenumuilintas“. Jeigu vaikai bus „ginami“ nuo kritikos, jie paprasčiausiai nieko neišmoks. Konstruktyvios kritikos negavęs vaikas neįgis daugiau pasitikėjimo savimi, tai tik sužalos jo mąstymą ir ateitį. Kritikuokite, kad augtume, nekritikuokite, kad kenktumėte!


Psichologė Karolina Gurskienė

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis