Vaikas paėmė svetimą daiktą: kaip tinkamai sureaguoti, kad tai nepasikartotų

Kartais nutinka taip, kad geras, paklusnus ir protingas vaikas... apsivagia. Taip, taip, tiesiog pasiima jam nepriklausantį daiktą, nors yra pakankamai didelis, kad suprastų – šis daiktas ne jo. Konsultuoja psichologė psichoterapeutė Rūta Bačiulytė.

Pradinukai gali pasisavinti svetimus daiktus dėl kelių priežasčių:


Vaikas jau suvokia, kad yra „jo“ ir „ne jo“ daiktai, tačiau tarsi nenori tuo patikėti. Pasiima ir tikisi, kad niekas nepastebės, save įtikinėdamas, kad čia nieko tokio.


Mokinukas gali vogti dėl vadinamojo pasyvaus agresyvumo – pasiimti to vaiko daiktus, kurio nemėgsta. Tai viena agresijos formų, kai vaikas nesimuša, nesibara, tiesiog tyliai paima kito pamėgtą daiktą ir jaučiasi nugalėjęs. Šis elgesys nėra sąmoningas: jeigu paklaustume apsivogusio pirmokėlio, kodėl jis taip pasielgė, nesugebėtų paaiškinti. 


Vaikas vagia, nes pyksta ant tėvų. Kai namuose tvyro įtampa, tėvai konfliktuoja, vaikas, puikiai suprasdamas, kad elgiasi blogai, gali vogti. 


Pradinukas gali vogti, jeigu tėvai jam nenuperka kokio nors žaisliuko, kurį turi daugelis klasės draugų. Ši vagystė yra iš dalies sąmoninga, nes vaikas lyg ir supranta, kad blogai elgiasi.


Pirmoje klasėje formuojasi vaiko moralė, jam svarbus draugiškumas ir teisybė, tačiau kartais jis nori patikrinti, kaip veikia teisingumo principai. Jis pasiima draugo tušinuką, žaisliuką ir laukia, kas bus – sulauks bausmės ar ne. Jis supranta, kad elgiasi netinkamai, ir viduje virpa iš įtampos, tačiau noras išbandyti, kas bus toliau, nugali. Paprastai dėl šios priežasties vaikai iš klasės draugų vagia smulkmenas, kurių ir jiems patiems nelabai reikia. 


Įvardykime elgesį


Jeigu vaikas pavogė iš kito ką nors ir vagystė išaiškėjo, tėvai būtinai turi įvardyti jo veiksmus, nes nei darželinukas, nei pradinukas nežinos, kad šis veiksmas vadinamas „vagyste“. Reikia labai aiškiai pasakyti, kad vogti ir būti vagimi yra blogai. Pradinukai jau suvokia, kad netinkamas poelgis negali pasikartoti, todėl jeigu tėvai laiku įsikiš ir paaiškins, kad tai vagystė, vaikas, ko gero, neatsiklausęs daugiau nelies svetimų daiktų. Vaikai linkę patikrinti, ar tikrai negalima ko nors daryti, ar tikrai draudimai galioja, todėl turi būti padariniai. Nereikia barti ar mušti per rankas, imtis diržo, nes šios priemonės žemina ir žlugdo vaiko asmenybę. Toks tėvų elgesys netoleruotinas. Dažna tėvų klaida –vaiko žeminimas. Tėvai priekaištauja be galo, be krašto, primena kas rytą, koks jis buvo blogas, o pakaktų išaiškinti, kad negerai pasielgus klaidą reikia ištaisyti. Kai tėvai išbara, išvadina „žiopliu“, „blogiuku“, vaikas stovi nulenkęs galvą ir mano, kad savo kaltę jau išpirko. Žeminamas nesugeba suprasti, kad jo pareiga yra ištaisyti klaidą, grąžinti daiktą ir atsiprašyti. Jis jaučiasi sumenkintas ir yra įsitikinęs, kad yra per silpnas pats ištaisyti klaidą. Blogai elgiasi ir tie tėvai, kurie bara vaiką, tačiau patys grąžina pavogtą daiktą ir užglaisto nesusipratimą – kaltininkas taip ir nepajunta padarinių skonio. 

 

Testas mamai


„Kai mokyklos elektroniniame dienyne perskaitau, kad kuriam nors dukters klasės draugui kas nors dingo, mąstau, kaip elgtis:


a) paklausti, ar nepaėmė kokio nors daikto, ir pasitikėti dukterimi (juk visada pasitikiu).


b) paklausti ir paprašyti išimti viską iš kuprinės (kas jeigu supyks, kad ja nepasitikiu?).


c) palaukti, kol užmigs, ir slapta peržiūrėti kuprinę bei kišenes (nematys – vadinasi, nebus skaudu, o aš apsiraminsiu, kad ne jos kuprinėje klasės draugo žaisliukas).“


Pasak psichologės psichoterapeutės, trečias būdas pats blogiausias ir nesąžiningas. Slapčia iškratydami kuprinę labai aiškiai parodysime vaikui, kad juo nepasitikime. Kuprinė yra vaiko daiktas ir be jo sutikimo negalime jos peržiūrėti. Yra tėvų, kurie praktiškai kasdien perdėlioja daiktus vaiko kuprinėje. Tai nėra gerai, nes vaikas nesuformuoja savo privačios erdvės suvokimo. Taip pat negalima slapta skaityti dienoraščių, peržiūrėti vaiko stalčių.


Su vaiku galima dėl visko susitarti ir jeigu kas nors kelia nerimą, tiesiog paprašykime jo parodyti, ką laiko stalčiuje. Tad kai pradinukas grįžta iš mokyklos, pirmiausia paklauskime jo, ar netyčia nepaėmė kito daikto (beje, gali taip atsitikti, nes išsiblaškę mažieji neretai nepastebi, kad rankoje laiko, pavyzdžiui, ne savo tušinuką), o tada pasakykite, kad dėl visa pikta kartu su juo peržiūrėsite kuprinę. Svarbu, kad iš jos daiktus išimtų pats. 

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis