Šiuos klausimus, kurie aktualūs pradinukų tėvams, pateikėme mokyklos „Sokratus“ pradinių klasių mokytojai Kristinai Važnevičienei.
Pagal Švietimo ir mokslo ministro patvirtintų teisės aktų, skirtų pradinio ugdymo pasiekimų vertinimui nuostatas, pradinių klasių mokiniams pažymiai nerašomi. Mokiniai vertinami žodžiu, komentaru, aprašu. Ugdymo procese nuolat galima vertinti mokinius už atliktą darbą, užduotį, pamoką. Tokiu būdu mokinys gauna grįžtamą informaciją apie tai kaip jam sekėsi. Vertinimas būna dažniausiai žodžiu, bet gali būti ir komentaras raštu. Parašant ar aptariant trumpai kaip jam sekėsi, ir kaip turėtų tobulinti savo mokymąsi. Šitaip vertinamas mokinys gauna daug daugiau informacijos, nei matydamas parašytą pažymį.
Apibendrinamasis vertinimas atliekamas po pusmečio ir mokslo metų gale bei pradinio ugdymo programos pabaigoje. Pasiekimai apibendrinami vertinant konkretaus mokinio padarytą pažangą. Tokie aprašai tėvams suteikia daugiau informacijos ne tik apie akademinių žinių įsisavinimą ar dalyko išmokimą, bet ir vertybinių nuostatų, asmens gebėjimo taikyti šias žinias praktiškai lygį. Tokia informacija tėvams yra žymiai efektyvesnė ir informatyvesnė. Svarbu matyti ir vertinti kiekvieno vaiko daromą individualią pažangą, bei jo gebėjimus, skatinti siekti vis geresnių rezultatų.
Aprašant mokinio pasiekimus pateikiama informacija yra daug išsamesnė ir objektyvesnė nei parašytas pažymys. Nevertinant pažymiais kiekvienas vaikas gali mokytis savo tempu, skatinant suvokimą, ką jis jau moka ir ko turėtų dar pasimokyti. Taikant tokį vertinimą išnyksta vertinimo formalumas, universalumas ir visuotinės sistemos pojūtis. Neretai šie minėti dalykai mokinių ugdymąsi ir mokymąsi įrėmina, neatsižvelgiant į individualius gebėjimus, saviraišką ir unikalumą.
Gaunant pažymius mokymosi formalumas mokinius tarsi įrėmina. Mokinys pradeda mokytis dėl pažymio, siekdamas ko aukštesnio įvertinimo. Tačiau, pvz., taikant dešimtbalę vertinimo sistemą gaunamas pažymys parodo tik vertinimo ribą, o ne tikrųjų gebėjimų išraišką, nes gavęs 10-uką, mokinys tarsi nebeskatinamas tobulėti, siekti geresnių rezultatų. Mažėja ne tik mokymosi motyvacija („padarau tiek, kad gaučiau 10“), bet ir klaidingas tobulumo pojūtis, negebėjimas objektyviai savęs vertinti, dingsta asmeniniai iššūkiai. Kita vertus prastesnis nuolat gaunamas balas neskatina mokymosi motyvacijos, nes neparodo kokią individualią pažangą mokinys padaręs, neretai mokiniams klijuojamos etiketės.
Pažymio universalumas atlieka matavimo funkciją. Tačiau ugdymo ir mokymosi procese daug dalykų negalima, o ir tiesiog nereikia matuoti. Mokiniai paverčiami statistiniais vienetais jau tada, kada patys objektyviau įsivertinti dar negali, neturi stiprių bendrųjų gebėjimų. Daugelyje šalių įrodyta, kad pasiekimų formalusis matavimas tampa naudingu tik tada, kai mokiniai geba analizuoti savo pasiekimus ir nesureikšminti pažymių, tuo pačiu priimdami juos kaip svarbią informaciją savo ugdymuisi.
Visuotinė pažymių sistema visus, nepaisant kiekvieno asmenybės, paverčia visuotinės sistemos dalimi. Nors sistema užgrūdina, tačiau vargu bau padeda save išreikšti. Juk turime daug garsių žmonių pavyzdžių, kuomet jų istorija prasideda net nebaigus mokyklos, būnant už sistemos ribų. Manytume, kad nevertinant pažymiais galime sudaryti kuo palankesnes sąlygas visiems talentams atsiskleisti. Nevertinant pažymiais sudaromos galimybės kiekvienam mokiniui pasidžiaugti savo asmenine daroma pažanga. Puoselėkime vaiko gebėjimus bei stipriąsias jo puses – išugdysime tikrus ateities lyderius.
