Kaip atskirti, ar vaikas pritingi, ar yra lėtesnis ir jo toks temperamentas

Kas iš tiesų yra tinginystė, o kas – atsipalaidavimas, laisvalaikio leidimo būdas? Žodyne rašoma: „Tinginystė – nenoras dirbti, darbo, reikalų, užsiėmimų vengimas, pomėgis dykinėti.“ Tinginystė nuo atsipalaidavimo ar laisvalaikio leidimo skiriasi tuo, kad tingint nieko neveikiama, kai reikia veikti, o atsipalaidavimas yra tas pats nieko neveikimas, bet kai viskas jau padaryta ir atėjo laisvalaikio metas. Konsultuoja psichologė Edita Kuogienė.

Kaip suprasti, ar vaikas yra tinginys, ar svajoklis, lėtapėdis, knygraužys? Gal tėveliams tik atrodo, kad vaikas tingi, nes yra per daug reiklūs? 


Jeigu vaikas nuolat neatlieka savo pareigų, nes tingi, tėvai turėtų išsiaiškinti, kas atliekant tas pareigas jam nepatinka, kokie „vidiniai stabdžiai“ įsijungia. O gal pareigos per sunkios? Tik supratę priežastį tėvai turėtų nuspręsti, ar vaikas nori visą laiką žaisti kompiuteriu, užuot ruošęs pamokas ir tvarkęs kambarius, ar turi bėdų (pavyzdžiui, nesupranta namų darbų ir todėl jų neruošia visai, jaučia neteisybę dėl per didelio krūvio arba mano, kad nesugebės, todėl nesitvarko). Tik žinant neveiklos priežastį vaikui galima padėti. Paaiškinti, kaip paruošti namų darbus, keisti tvarkymosi įpročius (tvarkytis kartu juo, didesnį darbą padalyti mažomis užduotimis, lengvai įveikiamais darbeliais), o jei dirbdamas vaikas užsižaidžia, „užstringa“ ties smulkmenomis, padrąsinti, bet jokiu būdu nekritikuoti. Kritika, spaudimas tik didina pasipriešinimą, nenorą paklusti ir tingėjimą.


Dėl kokių dar priežasčių vaikas aptingsta? 


Priežasčių gali būti įvairių – ne tik neįdomi, per sunki užduotis. Labai dažnai vaiko tinginystė yra... kova už teisę gyventi savo gyvenimą taip, kaip pačiam norisi, o ne taip, kaip liepia tėvai. Tokiu atveju galėtų padėti demokratiškas auklėjimas. Demokratiją reikėtų suprasti kaip pasirinkimo teisę, turinčią tam tikras ribas. Jei klausiate: „Kada tu suplausi indus: dabar ar po valandos?“, bet ne: „Ar plausi indus?“ ( ne liepiate: „Eik plauti indų“), suteikiate vaikui teisę rinktis ir sulaukiate šiek tiek mažiau pasipriešinimo.


Kartais vaiką apima nuojauta, kad daryti tai, ką liepia tėvai, yra beprasmiška, nes užduotys niekada nesibaigia: vos atlieka vieną, tuoj gauna kitą. Reikėtų leisti vaikui nors šiek tiek atsipūsti, veikti tai, ką nori.


Kaip reikėtų elgtis su tinginėliu: nuolaidžiauti, laukti, kol pats „ateis į protą“ ir ką nors gero bei naudingo nuveiks, ar bandyti jį kaip nors „paspausti“, gal bausti? 


Kokios nors veiklos norisi tada, kai ji yra maloni. Net tvarkymasis gali teikti pasitenkinimo, jeigu kartu su vaiku pluša tėvai arba visa šeima („Dabar kartu tvarkome tavo kambarį, paskui kartu tvarkysime mano kambarį“), kai visi kartu šluodami kiemą maloniai šnekučiuojasi. Jei bendravimas tvarkantis malonus, vyrauja geros emocijos, vaikas jaučiasi galįs prisidėti prie bendrų darbų, esąs komandos narys. Jį apima bendrumo jausmas, pojūtis, kad „aš esu geras.“ 

Panašiai gali būti ir dėl pamokų. Antai lietuvių kalbos taisykles įsimins greičiau rašydamas anekdotų ar įdomių istorijų diktantus. Jeigu vaikas nenori skaityti, šią veiklą pasidalykite: vieną sakinį skaitote jūs, o kitą – jis. Taip mokymasis praranda kančios „prieskonį“.


Vaikas, kurį spausite prie darbo ar mokslo, bausite, dažnai priešinsis, jaus nuoskaudą. O tai jam neprideda noro stengtis.


Labai dažnai vaiko tinginystė yra... kova už teisę gyventi savo gyvenimą taip, kaip pačiam norisi, o ne taip, kaip liepia tėvai.
Labai dažnai vaiko tinginystė yra... kova už teisę gyventi savo gyvenimą taip, kaip pačiam norisi, o ne taip, kaip liepia tėvai.
Shutterstock nuotr.


Ar reikia vaikui leisti pajusti tinginystės padarinius? Pavyzdžiui, patingi susirinkti žaislus iš smėlio dėžės, todėl kitą dieną jų neranda...


Kartais galima. Viena šeima sugalvojo būdą, kaip išlaikyti tvarką bendrame kambaryje. Iš anksto susitartą valandą visus ne savo vietoje esančius daiktus surinkdavo į maišą (su malonumu rinkdavo visi tuo metu esantys namuose) ir savaitę iš jo niekas nieko negalėdavo išimti. Kartą maiše atsidūrė mamos piniginė su vairuotojo pažymėjimu. Savaitę mama važinėjo viešuoju transportu, bet susitarimo nesulaužė. Po keleto savaičių į maišą jau nebuvo ką rinkti.

Tačiau jeigu vaiką apėmė tingulys mokytis, leisti pajusti padarinius gali būti per sunku ne tinginėliui, bet tėvams. Todėl malonumą mokytis geriau ugdyti nuo mažų dienų. Aišku, neperlenkiant lazdos, kartais žaidžiant, kartais susitariant su vaiku, kad kažką atliks savarankiškai.


O gal vis dėlto tingėti... naudinga? Juk ir mes, suaugusieji, kartais mėgstame patinginiauti. Kaip tinkamai tingėti? Gal pratinti vaiką skirstyti darbus į pačius svarbiausius ir mažiau svarbius, kurie gali dar palaukti? 


Taip, galima vaiką mokyti iš pradžių imtis svarbiausių darbų, o mažiau svarbius šiek tiek atidėti, juos suskirstyti į tuos, kuriuos reikia atlikti, ir tuos, kuriuos pats nori atlikti, mokyti dirbti taip, kad būtinai liktų laiko ir poilsiui. Daugelis mūsų pasitenkinimą savimi patiriame kažką darydami (dėl paties veiksmo) ir tikrai nedaugelis mokame šį jausmą pajusti tiesiog būdami (dėl „buvimo“). Geriausia, kai galime sau leisti ir kažką naudingo padaryti, ir kartais tiesiog BŪTI. O vaikai to išmoks iš mūsų. Darboholikams turbūt kils klausimas, kodėl kartais reikia nieko neveikti. Telefonas, kurio neįkrausime, neveiks. Ir mums reikia „pasikrauti“, pailsėti, patinginiauti. Bet poilsis, jei graužia sąžinė, vargina mintis, kad kažkas dar nepadaryta, mus ne „įkrauna“, o tik išvargina, nes jaučiame ne ramybę, bet vidinį konfliktą tarp „reikia“ ir „nenoriu“.


Kada tingėjimas, nenoras veikti rodo liūdesio ligą – depresiją? Kaip ją pažinti? Kokio amžiaus vaikas jau gali ja sirgti?


Vaikas pasikeičia, tampa ne toks kaip visada. Jis dažnai jaučia neviltį, bejėgiškumą („Kodėl turiu tai daryti, jeigu vis tiek naudos nebus? Kodėl turiu stengtis, jeigu vis tiek esu nevykėlis, nepakankamai geras? O jei bus per sunku ir nepavyks? “). Depresija serga maždaug apie 10 proc. visų vaikų. Ja sirgti gali nei ir darželinukas. 


Depresiją išduoda keletas būdingų požymių. 


• Nenoras arba motyvacijos stoka užsiimti tuo, kas anksčiau teikdavo malonumo.


• Vaikui sunku sutelkti dėmesį atliekant užduotis mokykloje, todėl gauna blogesnius pažymius.


• Vaikas jaučia nuovargį, skundžiasi skausmais.


• Sutrinka miegas (sunku užmigti arba yra mieguistesnis nei įprastai).


• Pakinta apetitas ir kūno svoris (jaučiasi alkanesnis arba sotesnis nei įprastai).


• Vaikas jaučiasi bevertis, nereikalingas ir nemylimas.


• Kankina juodos, pesimistinės mintys dėl ateities.


• Mąsto apie mirtį ir žaloja save.


Visi šie požymiai gali sukelti sunkumų mokykloje, konfliktinių ar neįprastų situacijų bendraujant su draugais ar šeima.


Patarimai:


*Nepatikėkite vaikui pagal jo amžių pernelyg sunkaus, sudėtingo darbo.


*Didesnį darbą suskirstykite etapais ar dalimis. Tada vaikui jis neatrodys neaprėpiamas ir neįveikiamas.


*Įtikinkite, kad tinginiauti, kai neslegia neatlikti darbai, yra kur kas maloniau.


*Už atliktą darbą nepamirškite pagirti, kartu pasidžiaukite vaiko sėkme. 

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis