Kas slopina motyvaciją mokytis
Vaikų ir paauglių psichologė Asta Blandė sako, kad kuo mažesnis vaikas – tuo svarbesnė išorinė motyvacija: pastiprinimai, padrąsinimai, dažnas rūpestis, priminimai, maži apdovanojimai. „Deja, pamirštame vaikams nuo mažens rodyti, jog kiekvienam aukštesniam rezultatui pasiekti reikalingos pastangos, darbas ir disciplina. Jei vaikas nėra „alkanas“ ir gauna lengvai visko, ko panorėjęs, motyvacijos stengtis nebelieka. Pakeisti šią nuostatą nėra paprasta, kai vaikas jau būna įpratęs patogiai gyventi.“
„Baigiantis vaikystei ir artėjant paauglystei vis aštresnis klausimas vaikui yra to, ką jis veikia, prasmė. Deja, vaikams ėmus kvestionuoti matomus pavyzdžius, suaugusieji dažnai tik suteikia informacijos arba duoda paruoštus atsakymus. Kai jie susiję su suaugusiųjų, o ne vaiko, kuris trokšta diskutuoti, abejoti ir kartu spręsti, kodėl vieni ar kiti dalykai reikalingi gyvenime, patirtimi, motyvacija ima tirpti. Augant vis daugiau atsakomybės turime palikti pačiam vaikui domėdamiesi, padėdami, kai reikia, tačiau parodydami, kad kiekvienas šeimos narys turi savo atsakomybės lauką“ – sako A. Blandė.
Vaikams labai svarbu emocinis mikroklimatas: sutarimas su mokytojais, pripažinimas ir vertinimas. Jei šie poreikiai nepatenkinami, silpsta noras mokytis. Kartais to priežastis gali būti pernelyg aukšti aplinkinių lūkesčiai vaiko galimybių atžvilgiu. Pastebėjęs, kad keliamų lūkesčių nepasiveja ir svarbiausi žmonės nuolat nusivilia, vaikas pasiduoda.
Pasiekimų prasmės akcentavimas
Aukščiausius asmeninius pasiekimus akcentuojančios „Šiaurės licėjaus“ mokyklos vadovė Justina Garlauskienė mano, kad svarbiausia – nuolatinis tėvų ir mokytojų bendradarbiavimas. “Jei tėvai, pasitikėdami mokykla ir mokytojais, tik periodiškai pasitikrina elektroninį dienyną – nėra blogai, bet vis tiek būtina laikyti ranką „ant pulso“ – reguliariai kalbėtis su vaiku apie jo pasiekimus. Akcentuoti derėtų ne rezultatus, o mokymosi pasiekimų prasmę ir mokinio savijautą – mokinio savirefleksija ir nuolatinis žinojimas, kad yra vertinamas ir svarbus tėvams bei mokytojams, yra stipri motyvacija tobulėti. Jei mokinio gyvenimas ramiai teka savo vaga tėvams pernelyg nesidomint, o smukus pasiekimams visi sukyla ir ima skambinti pavojaus varpais, vaikui formuojasi suvokimas, kad prasti rezultatai – puikus kelias gauti daug suaugusiųjų dėmesio“ – sako ji.
Pagarba kiekvieno mokinio galimybėms
Labai svarbu mokiniui asmeniškai teikiamas grįžtamasis ryšys. „Mūsų mokykloje mokiniai nereitinguojami. Mokytojai stebi mokinių darbą, vertina pažangą ir identifikuoja silpnąsias vietas arba kelia iššūkius jų trokštantiems mokiniams. Edukaciniuose konkursuose raginame dalyvauti visus norinčius – ne tik tuos, kurie gali „nuskinti” medalius. Mums svarbu, kad jau pradinėse klasėse mokiniai supranta, jog konkursas – tai būdas pasitikrinti savo žinias, o ne pasimatuoti, kuris „kietesnis“. Todėl aukščiausi asmeniniai pasiekimai mums nėra tik skambūs žodžiai – tai pagarba kiekvienam vaikui ir jo galimybėms. Šiemet „Šiaurės licėjuje“ turime Tarptautinio matematikos konkurso Kengūra pirmos vietos Lietuvoje nugalėtoją, ketvirtokų Nacionalinių mokinių pasiekimų patikrinimų rezultatai gerokai viršija Lietuvos bendrą vidurkį. Tačiau visada akcentuoju, kad akademinių rezultatų siekimas pamirštant asmenybės formavimą – praeities mokykla. Šiuolaikinėje mokykloje būtina rasti pusiausvyrą“.
Svarbu išmokyti džiaugtis sėkme
Šiaurietiškus ugdymo principus taikanti pradinio ugdymo pedagogė Agnė Janonytė teigia, kad jausdami, jog yra vertinami ne tik už akademinius pasiekimus, bet už asmenybinius dalykus ir poelgius, mokiniai labiau pasitiki savimi. „Jei matau, kad mokinio pasiekimai smunka, atidžiai stebiu tas sritis, kuriose matomas suprastėjimas. Pirmiausia kalbuosi su mokiniu, kad kartu rastume priežastis, ruošiu papildomas užduotis įtvirtinimui, išnaudoju konsultacijų laiką toms spragoms panaikinti, ieškau būdų motyvacijai stiprinti išoriškai. Taip pat pateikiu rekomendacijas tėvams, skatinu juos įvertinti vaiką už minimalius pasiekimų pokyčius.“
„Ypač svarbu, kad pats vaikas išmoktų džiaugtis savo sėkme. Deja, vaiką išmokyti nesilygiuoti į kitus, o stengtis pranokti patį save, sunku, nes aplinka rodo visai kitą pavyzdį (televizija, kompiuteriniai žaidimai, konkuravimą skatinančios sporto šakos, stereotipinis mąstymas mokslų klausimu ir pan.). Mano pareiga – sužadinti vaiko smalsumą ir parodyti mokiniui mokymosi prasmę: kodėl verta mokytis, kur tai bus pritaikoma“ – sako A. Janonytė.
Dėmesys skirtingiems ugdymosi poreikiams
„Pastebiu, kad pradinėje mokykloje tėveliai gerokai daugiau domisi asmeniniais vaiko pasiekimais, nei patys vaikai, o vaikams svarbiausia, kad mokytis būtų įdomu: eksperimentai, patyriminės veiklos, nestandartinės užduotys“ – teigia papildomo ugdymo studijos „3 banginiai“ vadovė Jurgita Skominienė. „Kartais mokiniams pritrūksta papildomų iššūkių, kartais – mokytojo dėmesio tobulintinoms sritims, todėl mokinio susidomėjimas dingsta. Dėl didelio mokinių skaičiaus klasėse tikrai sunku skirti individualaus dėmesio pagal kiekvieno mokinio ugdymosi poreikius. Tėvams rekomenduočiau atkreipti dėmesį, jei pastebi atsiradusį nenorą mokytis, atlikti namų darbus ir, aišku, visada saikingai leisti naudotis skaitmeninėmis priemonėmis“ – pataria J. Skominienė.
Kokie pasiekimai iš tiesų svarbiausi gyvenime
„Kalbant apie pasekmes už nesimokymą, tėvai turėtų jas labai atsakingai matuoti. Pasekmė negali būti kerštas vaikui, nes jis sukels pyktį ir stiprins norą atkeršyti jums. Pasekmes aptarkite iš anksto, kad tai būtų jūsų bendras kontraktas, kuriame aiškiai išdėstyta, koks elgesys kiek „kainuoja“, pvz., viena neparuošta namų užduotis kainuoja vieną valandą suplanuoto vizito pas draugą“ – teigia A. Blandė.
Svarbiausia – suaugusieji turėtų parodyti vaikams, kad ne reitingai lemia žmogaus vertę ir ne pagal juos matuojami žmogaus pasiekimai: „norite suprasti, kiek jūsų vaikas pažengė į priekį – įvertinkite, ką jis galėjo prieš savaitę, mėnesį, metus ir ką gali šiandien“.
