Psichologė atsako: padėkite, nesusitvarkau su pradinuku

Iš mamos laiško: "Labai reikėtų pagalbos: neseniai su vyru persikraustėme į kitą miestą ir mūsų 8 metų vaikas pakeitė mokyklą. Anksčiau buvęs gana drausmingas (nors pasitaikydavo visokių "ožių"), perėjęs į mokyklą kitame mieste tapo nebesukontroliuojamas: bėga iš pamokų, atsikalbinėja prieš mokytojus. Namie irgi visada suirzęs, konfliktiškas. Ką patartumėte daryti?"

Atsako psichologė Daiva Čeponienė iš Psichologinės sveikatos centro:


Miela mama, dėkoju Jums už atvirumą. Manau, jūsų problema yra aktuali ne vienai šeimai, kuriai dėl tam tikrų aplinkybių reikia keisti gyvenamąją vietą. Naujos patirtys kitoje mokykloje ne iš karto tampa džiaugsmingos, o nauji draugai – ne iš karto tampa geriausiais draugais. Tam, kad suprastumėte, kaip jaučiasi jūsų vaikas atsidūręs naujoje klasėje, pabandykite prisiminti savo pirmąją dieną darželyje, mokykloje, pirmąjį mėnesį naujame darbe. Ar pavyko?


Juk ir suaugusiam žmogui nėra lengva prisitaikyti prie naujų žmonių, aplinkybių, nors mes jau turime panašios patirties. Perėję dirbti į naują darbą, mes taip pat tampame žymiai jautresni kiekvienai išsakytai replikai, pastabai. O kur dar nesaugumo jausmas... Patekus į naują aplinką, pirmiausia norime stebėti, kas vyksta, kaip vyksta, kodėl taip vyksta. Po tam tikro laiko pradedame ieškoti draugų, artimų sielų, tačiau tai nėra taip lengva, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Ypač tuomet, kai kolektyvas jau susiformavęs. Taip jaučiasi suaugęs žmogus atsidūręs naujoje aplinkoje.


O kaip gi jaučiasi vaikas atsidūręs naujoje mokykloje, naujoje klasėje? Savo laiške rašote, kad berniukas tapo nebesukontroliuojamas, pradėjo praleidinėti pamokas. Akivaizdu, kad vaikui sunku prisitaikyti naujoje mokykloje, galbūt čia jis nesijaučia suprastas, pripažintas, mylimas, galintis save realizuoti. Pasak psichologės, knygų autorės Julijos Gippenreiter, kiekvienam žmogui, tiek dideliam, tiek mažam, reikia, kad jis būtų kažkam reikalingas, kad jam sektųsi tiek mokykloje, tiek darbe, kad būtų saugus, suprastas, kad galėtų lavinti savo gabumus. Šių poreikių nepatenkinimas gali sukelti kančią arba net „griaunančias“ emocijas.


Ką patarčiau?


Pirmiausia pasistenkite suprasti, kaip jaučiasi jūsų sūnus. Kokius jausmus ir emocijas jis išgyvena. Pasistenkite pasikalbėti su juo apie tai, išklausyti jo išgyvenimus. O jei vaikas nepasakoja? Gali būti ir taip, juk taip dažnai mes vaikus mokome dalintis su draugais žaislais, saldainiais, bet pamirštame jiems priminti, kad dalintis savo išgyvenimais – lygiai taip pat svarbu. Todėl kuo dažniau pasikalbėkite su sūnumi, kaip praėjo jūsų diena, kodėl buvote supykę arba labai laimingi, pasidalinkite savo išgyvenimais. Taip elgdamiesi parodysite vaikui, kad dalytis jausmais, nutikimais, nuotaikomis yra normalu.


Įtikinkite, kad pasidalijus su kitais savo liūdesiu, nemaloniais išgyvenimais, galime juos sumažinti. Taip kursite pasitikėjimu grįstus santykius. Jūs taip pat galite apsilankykite mokykloje, pasikalbėkite su berniuko mokytoja. Manau, tai padės geriau suprasti, kas vyksta jūsų vaiko gyvenime. Tikiu, kad sunkumai, kurie šiuo metu slegia jūsų šeimą, yra laikini ir kad praleisdami kuo daugiau laiko drauge, sugebėsite juos išspręsti.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis