Ar žinote, kad kengūra, supratusi, jog nuo plėšrūno pabėgti nepavyks, išmeta iš savo “kišenės” savo mažylį, kad išsigelbėtų? Ganėtinai keistą išgyvenimo mechanizmo užprogramavo gamta. Plėšrūnas taip ir suėstų abu, o dabar mama išgyvens ir pagimdys kitą mažylį. Kengūros neišmirs. Taip veikia jų instinktai.

O štai žmonių šeimose mūsų dienomis viskas sukasi aplink vaikus. Visa ko centre – vaikų poreikiai ir norai. Vaikai – patys svarbiausi. Visa kas geriausia – vaikams. Visur pirmoje eilėje – vaikai. Vaikai – svarbiausia investicija, svarbiausias kapitalas. Jie mūsų ateitis! Vardan kurios tėvai plūkiasi dabartyje, tinklaraštyje valyaeva.ru rašo psichologė Olga Valiajeva. Tačiau taip buvo ne visada, sako ji.

Praėjusio šimtmečio pradžioje svarbiausias šeimoje buvo vyras. Be vyro buvo labai sunku. Jis ir pagrindinė darbo jėga, ir gėrybių šeimai tiekėjas. Dėl to buvo vertinamas ir tausojamas. Jis – numeris vienas. Jo interesai svarbiausi. Vaikų galima prisigimdyti, o vyras – visam gyvenimui. Skyrybų praktiškai nebūdavo, likę geri vyrai ant kelio nesimėtė. Mums šiandien visa tai atrodo baisu, tiesa? Ir nieko keisto. Pernelyg toli nuėjome per šimtą metų.

Praeitame šimtmetyje liepsnojo revoliucijos, karai, siautėjo represijos. Daugybė šeimų liko be vyrų. Jie žūdavo, dingdavo be žinios. Ir funkcijos “prisigimdysiu daugiau” nebeliko. Nuo ko prisigimdysiu? Kaip prisigimdyti, jeigu juos paskui kažkaip maitinti reikės?

NAUJIENA: žurnalą TAVO VAIKAS jau galite pirkti internetu. Įsigyti galite ir senesnių žurnalų. SPAUSKITE ČIA.

Ir visi akcentai nukrypo į vaikus. Svarbiausia – išsaugoti jau turimus palikuonis. Kitaip – išmirsime. Štai taip visa, kas geriausia, atiteko vaikams. O kaipgi kitaip? Išgyvenimo instinktas.

O dar tuo momentu moterys jau galėjo išgyventi pačios. Be vyrų. Griuvėsiuose, badaudamos, vienos su vaikais ir ūkiu ant kupros – išgyveno. Ir užfiksavo savo pasąmonėje naują taisyklę: “vyras – gerai, bet galima ir be jo”. O kai kurioms netgi paprasčiau pasidarė – jeigu vyras reikalavo paklusti, jeigu prie jo tekdavo derintis, tai dabar – visiška laisvė.

Taip ir nuvertinome vyro vaidmenį visuomenėje bei šeimoje. Ir ką iškėlėme į pirmą vietą? Ne, ne save. Juk tai klaikus egoizmas, teisingai? Neturime teisės taip elgtis! Visa kas geriausia – vaikams! Vaikai tapo numeris vienas. Gyvenimo prasme. Didžiausiu džiaugsmu ir didžiausia meile (poreikis mylėti juk niekur nedingo, išvijus vyrą iš šeimos). Ką gi daugiau mylėti? Vyro nėra, Dievu tikėti negalima ar nešiuolaikiška, mylėti save – baisi nuodėmė. Beliko vaikai. Ir šitą meilę visuomenė visokeriopai skatina, ji labai graži ir maloni, žvelgiant iš šalies.

Jeigu ne vienas “bet”.

Vaikai užima ne savo vietą. Niekada anksčiau istorijoje vaikas nebuvo užkeltas į šeimos hierarchijos viršūnę. Vien dėl tos priežasties, kad jam ten visiškai nėra ką veikti.

Jis dar žiopliukas, mažas, jį reikia ginti, saugoti ir globoti, o ne šeimos gyvenimo vairą į rankas įteikti. Jis dar pats nežino, ko nori, blaškosi šen ir ten. O jeigu jis dabar – vadas, tai chaosas apima visą šeimą. Jis dar nemoka atskirti kur norai, o kur – poreikiai. Jam ir visą dieną prasėdėti su išmaniuoju – puikumėlis, ir greito nesveiko maisto užvalgyti – skanumėlis. O kas toliau?

Esu girdėjusi, kaip praėjusio amžiaus viduryje Italijoje ši problema akivaizdžiai išplaukė į paviršių. Vaikocentristinės šeimos, kuriose nėra santykių tarp tėvų ir vaikų, nėra jokių kitų šeimai įprastų vaidmenų, visi meldžiasi ir tarnauja mažajam Dievui. Kas iš to gavosi? Katastrofa. Šiandien Italijoje mes matome pasekmes.

Vyrai, kurie nenori suaugti ir kurti šeimos. Mūsų draugas Toto, kuriam jau virš 40-ies, niekaip negali sukurti šeimos. O kam? Juk yra mama. Jis vis dar berniukas. Kratosi bet kokios atsakomybės. Ir tokių – pusė visų vyrų, jei ne daugiau. Jie yra ragazzo net sulaukę šešiasdešimties.

Klaiki bedarbystė. Jaunimas net piršto nepajudins, kuriems galams, geriau gyventi už pašalpą ir mamos pensiją. Tuokiasi vėlai ir retai, vaikų gimdo mažai. Valstybė praėjusiame amžiuje smarkiai dėl to susirūpino, man pasakojo apie įvairias pagalbos šeimoms programas, terapijas, skirtas vyrams ir moterims, kai ir vienus, ir kitus mokė grąžinti vaikus į jiems deramą vietą šeimoje. Buvo ištisa programa, vaikocentrizmas buvo pripažintas valstybinio lygio problema.

Vaikui – vaiko vieta. Kiekvienas turi savo vietą. Vaikas negali būti centras, negali būti svarbiausias. Vaikas visų pirma yra vaikas. Ir žinote, kur geriausiai bei harmoningiausiai jie auga? Ne, ne ten, kur prieš juos ant kelių šliaužiojama. Ir ne ten, kur juos išnaudoja. Vaikui geriausia augti tėvų meilės atmosferoje.

Kai mama myli tėtį, tėtis myli mamą, kai jie žiūri vienas į kitą, susifokusavę vienas į kitą. Tada greta jų “staiga” prinoksta meilės vaisiai. Vaikai. Maži ir dideli. Ir jiems gera. Jiems gera, nes ant jų neužkraunama atsakomybė už visos šeimos gyvenimą, už visus tuos suaugusius žmones, kuriuos užkrovė tau ant pečių. Vaikai laisvi ir gali būti įvairiais. Gali klysti, nukristi, gali priimti bet kokį sprendimą. Ir jų sprendimą priims. Supras. Ir nenustos mylėti. Jie gyvena meilės debesyje, kurį suformuoja mama ir tėtis savo santykiais. Jie gali būti tiesiog vaikais ir jaustos apsaugotais.

Vaikocentrizmas daro nelaimingais visus

Tėvas išstumtas iš savo teisėtos vietos, iš jo atimta vyriška jėga. Jam reikia ieškoti kitos vietos, kur galėtų pasijausti vyru. Darbe? Kompiuteryje? Alkoholyje? Kitos moters glėbyje?

Motina išsižada savo moteriškos prigimties, ji ima aukotis. Užuot padovanojusi gyvenimą naujam žmogui, ji paklojo jam po kojomis saviškį gyvenimą. Ir kalba eina ne apie darbą. Kartais moteris socialiai aktyvi, bet kai pasižiūri giliau – viskas dėl jo, dėl vaiko. Ne savo labui. Savo labui ji banke nesikamuotų, nes širdis reikalauja socialinių projektų ar kūrybos. Viskas dėl sūnelio, kad sukurtų jam, ateitį. Ji neprižiūri savęs, jai pačiai nieko nereikia, paskutinis ir skaniausias kąsnelis – sūneliui. Nauja suknelė – dukrelei.

Atostogauti važiuosime ten, kur nori vaikai. Išeigines praleisime taip, kaip geriausia vaikams. Persikraustysime į reikiamą miesto rajoną, prasimušime į reikalingą būrelį ar universitetą. Namuose padarysime tokį remontą, kad vaikams būtų gera. O mums patiems ar gera toje erdvėje? Ar džiugina tokios atostogos, tokios išeiginės, tokie vakarai, tokia atmosfera? Kur visą tą laiką esame mes patys – mūsų norai ir poreikiai?

Vaikams irgi labai sunku. Ant jų pečių tiek visko užkrauta – ir pabėgti negalima, kad nebūtum apšauktas nedėkingu, ir gyventi kaip pačiam norisi nevalia. Tokia meilė ir tokia auka pernelyg brangiai kainuoja. Tačiau jau per vėlu. Toliau – kaltės jausmas. Bloga dukra. Blogas sūnus. Arba geras, bet nelaimingas. Arba blogas, bet laimingas.

Iškelkite šeimoje į pirmąją vietą Dievą. Tiesiog gyvenkite pagal jo priesakus. O antroje vietoje – būkite patys. Ko nori vyras? Ko norite jūs pati?

Jei pirmoje vietoje bus vyro ir moters santykiai, gausime kitą nukrypimą, kai vos susilaukę vaiko, mama su tėčiu jau važiuoja nuo jo ilsėtis. Neatsižvelgdami į vaiko poreikius. Nemaitinti krūtine, kad figūros nesusigadintum – vyro labui. Išnešti kūdikį į kitą kambarį ir treniruoti savarankišką miegą. Ir nusispjauti, kaip veikia jo fiziologija bei psichika. Vyras svarbesnis.

O jei pirmoje vietoje Dievas, tada negalėsite šitaip elgtis su dovana, kurią jis jums patikėjo. Rūpinsitės juo iš visų jėgų. Skaitysite knygas, mokysitės, tobulėsite. Darysite, kaip tėvai, maksimaliai, ką galite. Ir visa tai vyks natūraliu būdu. Ir tada papildomas įgūdis išlaikyti akiratyje save ir santykius su vyru suteiks visam tam pusiausvyrą. Turėti resursų, kad turėtume ką duoti. Susitvarkyti buitį ir gyvenimą, kad mažyliui visko užtektų (o jam ne tiek daug ir tereikia), ir kad vyras netaptų įkyriu “kaimynu” jūsų bute ar tiesiog patogiu buitiniu įrengimu. Kad vyras liktų artimu ir mylimu žmogumi. Su kuriuo ką tik įkopėte į naują meilės lygmenį.

Įtraukite vaiką į savo gyvenimą ir jūsų įprastą buitį, užuot pavertę jį to gyvenimo ir tos buities centru.

Atostogaukite taip, kaip jums kartu patinka. Atvirai kalbant, jūs bet kokiu atveju pavargsite, ypač jei dar nepratę, net jeigu pasirinksite vaikišką viešbutį kur nors Turkijoje. Bet jei nuvažiuosite ten, kur įdomu jums patiems, tai nuovargį kompensuos įkvėpimas, įspūdžiai. Pavažinėkite su vežimėliu Europos gatvelėmis. Taip, tai ne paplūdimys ir ne “viskas įskaičiuota”. Tačiau koks poilsis naudingesnis, žvelgiant į perspektyvą?

Vaikai užaugs. Ir išeis. Taip sutvarkė gamta, tai neišvengiama. Ir jeigu vaikas yra jūsų šeimos centras – viskas sugrius. Akimirksniu. Ir šeima suirs. Ir štai jūs su vyru vienas kitam jau svetimi, vakarieniaujate, krapštotės lėkštėse, o pakalbėti nėra apie ką.

O jei pirmoje vietoje moteris, paskui žmona, ir tik po to – mama, tai jūs su džiaugsmu pasitiksite šias permainas ir padėsite vaikams išplasnoti iš gimto lizdelio. Palaikysite. Paleisite. Palydėsite, nusišluostysite ašarą, vartydami vaikiškas nuotraukas. Ir gyvensite toliau savo gyvenimą. Su savo mylimu vyriškiu.

Apie ką jūs svajojate? Ko norite? Apie ką svajoja jūsų vyras? Ką jums patinka daryti drauge? Kada paskutinį kartą pasikalbėjote iš širdies? Kas jus džiugina gyvenime, išskyrus vaikus? Kas jus jungia ir vienija, išskyrus vaikus ir būsto kreditą? Su kuo pasiliksite, kai vaikai užaugs? Koks žmogus greta jūsų? Jūs jį pažįstate? Vertinate? Mylite? Jums patinka būti su juo dviese? Ar pasirengusi viską mesti ir bėgti pas jį?

Reikia dažniau užduoti sau šiuos klausomus. Ir ieškoti atsakymų. Kiekvieną dieną ieškoti atsakymų. Atverti vis iš naujo duris vienas į kitą. Žiūrėti vienas į kitą. Dažniau laikytis už rankų ir apsikabinti. Dažniau tarti svarbius žodžius ir atlikti svarbius poelgius. Būti ne šiaip greta, o būti kartu. Štai kas vaikams svarbu.

Jei visa tai yra, tai kitką pergyventi žymiai lengviau. Vaikai gali turėti mažiau žaislų, mažiau pramogų, daugiau savarankiškumo. Tačiau gyvena jie meilės debesyje. Ir šiame debesyje jų niekas nemeta plėšrūnams suėsti, nes tai ne instinktų, o santykių teritorija.