Per plauką nuo mirties: ankstukės Donatos istorija

Ankstukė Donata, kuri šiandien yra guvi ir protinga mokinukė, į pasaulį pasibeldė trimis mėnesiais anksčiau laiko. Jos mama Laura dalijasi prisiminimais, kaip jautėsi ir ką patyrė susilaukusi per anksti gimusios mažylės.

Mano jaunėlė dukra Donata gimė 2006 m. vasario 2 d., būdama vos 29 savaičių, 1300 g ir 41 cm ūgio.

Antrasis nėštumas buvo sklandus, jaučiausi gerai, išėjau motinystės atostogų. Tą lemtingą dieną poliklinikoje man buvo atlikti visi reikalingi tyrimai, echoskopija parodė, kad laukiuosi mergaitės. Tą pačią dieną (kaip jausdama!) susitvarkiau dokumentus savo darbovietėje ir „Sodroje" (tuo metu dar nebuvo galimybės pasiimti elektroninį nedarbingumo pažymėjimą) ir lengviau atsikvėpiau – pagaliau galiu mėgautis atostogomis. Net negalėjau įsivaizduoti, kad ši idilė tęsis labai trumpai, ir viskas aukštyn kojomis apsivers jau ateinančią naktį...

Naktį prabudau ne nuo skausmo, pati nežinau kodėl, pasivaikščiojau kiek, vėl priguliau, o toliau viskas klostėsi kaip siaubo filme. Trumpai tariant – prasidėjo staigus ir gausus kraujavimas. Atrodė, kad greitosios laukėme visą amžių. Kadangi vyras namie turėjo likti su mūsų dvimete vyresnėle, į ligoninę mane išvežė vieną. Ten buvau apžiūrėta gydytojo, kuris iš pradžių nieko itin blogo nematė – placenta vietoje, širdelė plaka. Tačiau jis ne iš karto pastebėjo, kad greitosios pagalbos automobilyje man nutekėjo vandenys. Tada mane nukreipė tiesiai į gimdyklą. Gydytojai klausinėjo, kas ir kaip, gal pasitempiau, gal trauma kokia buvo, gal sunkiai kėliau. Tačiau nieko panašaus nebuvo... Paskui viskas vyko žaibiškai, man teko pasirašinėti popierių krūvas, pasirašyti dokumentus, patvirtinančius, kad sutinku operuotis. Vos spėjau paskambinti vyrui ir pasakyti, kad man darys operaciją. Į operacinę mane išvežė nenusakomu greičiu.

Pooperacinėje palatoje atsibudusi suvokiau, kad įvyko kažkas negrįžtamo... Sužinojau, kad po cezario pjūvio gimė labai neišnešiota mergaitė. Iš karto po gimimo pagal APGAR skalę naujagimė gavo vos 2 balus, jos būklė buvo ypač sunki, bet stabili.

Priešlaikinio gimdymo priežastis – ūmus placentos infarktas. Tai diagnozė, kurios iš anksto numatyti neįmanoma, ir šiuo atveju tik gydytojos profesionalumo dėka tiksliai nustatyta diagnozė ir žaibiškai atliktas cezario pjūvis išgelbėjo vaikelį. Net ir 10 minučių vėliau padaryta operacija galėjo nebeišgelbėti vaikelio, kadangi atsidalinus placentai kūdikis pradėjo dusti...

Savo mergytę pamačiau tik kitą dieną, ji buvo mažutė, silpnutė, pati nekvėpavo, kadangi nebespėjo subrandinti plaučiukų, maitinosi per zondą, po 1 mililitrą. Medikai nieko nežadėjo, mums reikėjo tik laukti, kol ji pati nuspręs užsikabinti už gyvenimo...

Nebuvome matę tokių vaikų, neįsivaizdavome, kad taip gali būti. Tačiau vidinis balsas šnibždėjo, kad viskas bus gerai, dukrytė, nors ir labai maža, bet stipri, ji labai nori ir turi gyventi. Jokių kitų minčių su vyru neturėjome...

Ačiū Dievui, ketvirtą parą po gimimo ji užsikabino už gyvenimo, 9 parą pradėjo pati kvėpuoti, o 13 parą mus iš reanimacijos perkėlė į Santariškių neišnešiotų naujagimių skyrių. Santariškėse dukrytė augo, stiprėjo, gydėsi, mokėsi valgyti ir kvėpuoti vienu metu. Dėl sunkios hipoksijos ji turėjo didžiules IV laipsnio kraujosruvas galvytėje. Čia buvo mūsų didžioji bėda ir nerimas. Laimei, per pirmuosius mėnesius, kol dar buvome ligoninėje, jos sumažėjo tiek, kad nebebuvo kalbos apie šuntavimą – tai prilygo dar vienam stebuklui!

Po dviejų mėnesių grįžome į namus, tuo metu Donata svėrė jau 2750g ir atrodė neįtikėtinai didelė. Esame be galo dėkingi Santariškių klinikų Neišnešiotų naujagimių skyriaus gydytojoms ir slaugutėms, jos buvo tvirta atrama šiuo sunkiu periodu.

Grįžus namo prasidėjo naujas etapas, nerimavau, ar gebėsiu pasirūpinti mažyle, ar ji nesirgs, kaip vystysis, kaip vyresnėlė priims sesę ir daug kitų klausimų. Donata turėjo specifinį mišrų raidos sutrikimą, darėme viską, kad ji greičiau sustiprėtų, pasivytų savo bendraamžius: lankėmės ankstyvosios korekcijos tarnyboje, Vaiko raidos centre, poliklinikoje. Kineziterapija bei kiti ankstyvosios reabilitacijos užsiėmimai, manau, mums padėjo tai pasiekti. Būdama vienerių metų Donata svėrė 7 kg, o jos raida praktiškai pasivijo bendraamžius. Iš kraujosruvų susiformavo cista, užsitraukus momenėliui nebežinome, koks tolimesnis jos likimas, džiaugiamės, kad iki šiol nejaučia jokių negalavimų.

Raidos specialistai vis primindavo, kad nors mums viskas labai neblogai klostosi, bet kalba tikrai vėluos. Nepaisant to, Donata, sulaukusi dvejų metų jau kalbėjo pilnais sakiniais, o per savo trejų metų gimtadienį ištarė ir raidę „R" . Ir dabar visi stebisi, kokia čiauškutė ta mūsų Donata. Mergaitė užaugo guvi ir linksma, mokosi trečioje klasėje, pagal savo amžių yra pakankamai savarankiška ir labai užsiėmusi - jau ketvirtus metus lanko baseiną, labai mėgsta dainuoti, muzikos mokykloje mokosi chorinio dainavimo.

Asmeninio albumo nuotr.

Ankstukų tėveliams noriu palinkėti stiprybės, stiprybės ir dar kartą stiprybės. Sunkiausia yra nežinoti, kas laukia jūsų mažylio, linkiu tvirto tikėjimo, kad viskas bus gerai. Tiesiog padėkime jiems užaugti !

Donatos mamos Lauros papasakotą istoriją pristato neišnešiotiems kūdikiams skirtas paramos projektas "Ankstukai". Daugiau informacijos apie projektą: www.ankstukai.lt, prie „Ankstukų" draugų būrio kviečiame jungtis ir socialiniame tinkle „Facebook": https://www.facebook.com/ankstukai?fref=ts.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis