Kartą susapnavau, kad laukiuosi. Pabudau sutrikusi, bet raminau save, kad taip būti negali, nes su draugu saugojomės. Vis dėlto atlikau testą. Dvi raudonos juostelės man buvo akibrokštas. Mudu jau ketverius metus gyvenome kartu, tačiau apie šeimą nekalbėdavome. Tačiau aš žinojau, kaip jis, sužinojęs apie mažylį, reaguos, ir tai mane varė į neviltį. 

Jis nebuvo geras vyras. Nerodė man pakankamai dėmesio, nebeatsiminiau, kaip skamba žodis „myliu“. Vis dažniau kažkur išvažiuodavo, vis vėliau grįždavo. Miegodavo apsikabinęs ne mane, o mobilųjį telefoną... Tačiau aš jį beprotiškai mylėjau ir maniau, gal pasikeis... Ir štai dvi juostelės…

Netrukus jis pradėjo įtarinėti, kad laukiuosi, ėmė grasinti. Sakė, kad jei nesutiksiu daryti valymo, jis pasirūpins, kad įvyktų persileidimas. Vis bandė užgauti pilvą. 

Nebeištvėriau. Negalėjau rizikuoti būsimojo vaiko sveikata ir gerove. Susikroviau daiktus, jis nuvežė mane pas mamą. Tikėjosi, kad grįšiu, nes žinojo, kad jį myliu, kone dievinu. Tačiau aš dabar turėjau gyventi kitaip, tik dar nežinojau, kaip... 

Sunėrusi rankas, linguodama į šalis ir vėpsodama pro langą prasėdėjau keletą mėnesių. Jis atakavo skambučiais. Primygtinai prašoma nuėjau su juo susitikusi. Sužinojęs, kad iš tikrųjų laukiuosi, tai jau matoma visiems, pasiuto. Nebenoriu prisiminti, kokių baisių žodžių ir veiksmų griebėsi. 

Susiradau kur gyventi, pasirūpinau remontu. Supratau, kad turiu daug mylinčių žmonių, kurie man padėjo. Tęsiu mokslus. „Susireguliavau“ pajamas. Mažylis tebėra mano pilvelyje, jam 34 savaitės, tikiu, kad tuoj susitiksim. Suruošiau kraitelį, liko tik ramiai jo laukti. Mano buvęs draugas mus paliko ramybėje. Bet galbūt tai tik tyla prieš audrą...

Nuo redakcijos: ačiū, Julija, už pasakojimą. Stiprybės Jums ir mažyliui. Moteris, kurios atsiduria panašiose situacijose, raginame nebijoti kreiptis į „Krizinio nėštumo centrą“, http://neplanuotasnestumas.lt/. Jeigu norite išsipasakoti, visada išklausysime ir mes, el.p. portalas@tavovaikas.lt.