Nors baimė nėra labai malonus jausmas, tačiau natūrali ir neišvengiama. Konsultuoja psichologė Rūta Mickevičienė.

Ko dažniausiai bijo vaikai?

Mokslininkai ir vaiko raidos specialistai pastebi, kad tam tikros baimės būdingos tam tikrame amžiaus tarpsnyje.

Amerikiečių tyrėjos Mary Carroll ir Nancy A.Ryan-Wenger atliko tyrimą, kuriuo siekė nustatyti, kokios baimės lanko mokyklinukus pagal lytį, ir apibrėžti nerimo ir baimių ryšį. Jos ištyrė 90 8–12 m. amerikiečių vaikų. Paaiškėjo, kad berniukai labiausiai bijo gyvūnų, nesaugumo jausmo, mokyklos ir antgamtinių reiškinių, o mergaitės – natūralių (realių) reiškinių ir situacijų.

Vaikų baimių pobūdis kinta jiems augant. Pavyzdžiui, maždaug iki 7 m. vyrauja savisaugos instinkto baimės, o nuo 7 iki 12 m. baimės įgauna socialinį atspalvį, kurios dar labiau sustiprėja paauglystėje. Tuomet pradedama domėtis tarpusavio santykiais ir priešinga lytimi, išauga draugų poreikis, dėl to kyla baimė būti atstumtam, vienišam, be draugų ar būti jų paliktam ir pan.

Taigi, visi vaikai susiduria su baimėmis, skiriasi tik tai, kokių baimių kiekvienas išgyvena ir kaip stipriai.

Vaikų baimės pagal amžių

Iki 2 m.

• Triukšmingų daiktų (buities prietaisų, transporto priemonių) bei aštrių ir stiprių garsų (sprogdinimo, žviegimo).
• Keistos, netipinės ar baisios išvaizdos žmonių (pavyzdžiui, su barzda, plikių, keistų galvos apdangalų).
• Atsiskyrimo nuo tėvų ar kitų artimų žmonių.
• Naudotis puoduku, miegoti, maudytis.
• Didelių objektų.
• Gyvūnų ir vabzdžių.

3–6 m.

• Įsivaizduojamų būtybių (vaiduoklių, monstrų ir pan.), filmukuose, knygose pamatytų fantastinių gyvių ar situacijų.
• Pasimesti, neberasti ar netekti tėvų ir artimųjų.
• Svetimų žmonių ir nepažįstamų vietų.
• Miegoti vienam.
• Triukšmo.
• Gydytojų, ligoninių, medicinos procedūrų.
• Griaustinių ir kitų natūralių reiškinių.
• Stambių gyvūnų ir vabzdžių.
• Tamsos, aukščio, gylio, vienumos, uždarų ar atvirų erdvių.
• Važiuoti liftu, vykti kelio, vandens ar oro transporto priemonėmis.

7–12 m.

• Įsivaizduojamų būtybių (pvz., vaiduoklių, monstrų), filmukuose, knygose pamatytų fantastinių gyvūnų ar vaizdų.
• Griaustinių ir kitų natūralių reiškinių.
• Naujos situacijos ar vietos (mokyklos).
• Prastos sveikatos, susižaloti.
• Mirties, karo, būti pagrobtam.
• Vagių, įsilaužėlių, apgavikų, užpuolikų.
• Santykių mokykloje (bijoma prisistatyti, atsakinėti į klausimus garsiai, patyčių, kad gali atstumti bendraamžiai).

Kaip atpažinti vaiko baimę?

Suaugusieji dažnai slepia baimę ir bando jos neparodyti, vaikai, priešingai, to daryti dar nemoka, todėl jų baimė lengviau atpažįstama. Kas ją išduoda? Išskiriamos keturiose sritys:

Fiziologinė sritis. Bijančio vaiko nervų sistema aktyvėja ir daro įtaką kitų organų sistemų veiklai (kraujotakai, kvėpavimui, virškinimui, šalinimui ir pan.). Pavyzdžiui, vienų metų Karolina, pajutusi, kad mamos nėra šalia, išsigąsta ir pradeda verkti. Keturmetis Jonas, supratęs, kad jau metas į darželį, ima skųstis pilvo skausmais. Aštuonmetis Karolis, prieš eidamas į sceną, girdi savo širdies dūžius bei pradeda stipriau kvėpuoti.

Išraiškos sritis. Dalį mūsų organizme vykstančių fiziologinių reakcijų galime pamatyti ir išorėje: ją išduoda balsas, veidas ir kūno padėtis. Pavyzdžiui, dešimtmečio Simo veidas dažniausiai išbąla, o kūnas sustingsta, kai mokytoja pakviečia atsakinėti. Dvylikametis Povilas, rašydamas kontrolinį darbą, visada jaučia nerimą ar baimę, jam drėksta rankos, krečia drebulys, jaučiasi įsitempęs. 

Mąstymo sritis. Kad ir kaip būtų keista, emocijas paskatina ne tiek pats įvykis ar objektas, bet mūsų mintys, suvokimas, patirtis bei vertinimas, kokią įtaką tai turės mūsų gerovei, kokį poveikį siekiant patenkinti poreikius ir pan. Pavyzdžiui, tas pats nulūžusio medžio stiebas tamsoje gali būti suvoktas labai skirtingai: apsivogusiam paaugliui jis atrodys kaip tykantis policininkas; vaikui, išgąsdintam baisių pasakų, bus panašus į vaiduoklį. O nulūžęs medis juk iš tiesų tėra nulūžęs medis – mūsų mąstymas mus paverčia jį tuo, apie kokią grėsmę ar galimybę galvojame.

Elgesio sritis. Tai, ką mes jaučiame, atspindi mūsų elgesys. Pavyzdžiui, dvejų metų Lukas, pamatęs bėgiojantį didelį šunį, išsigandęs bėga mamos link. Trylikametis Augustinas, neramiai laukdamas prie stomatologo durų, nuolat vaikšto ir žvilgčioja į laikrodį. Penkiolikmetis Viktoras, bijodamas gauti dvejetą dėl nepadarytų namų darbų, pabėga iš pamokos.

Bijoti normalu?

Klinikinės psichologijos prof. Anne Marie Albano teigia, kad daugelis vaikystės baimių yra natūrali vaiko vystymosi dalis. Vaikams ir paaugliams normalu per savo vystymąsi patirti nuo 9 iki 12 įvairiausių baimių.

Jei stebėsime mažą vaiką, pamatysime, kad kiekviena nepažįstama sritis jam gali tapti nerimo ir baimės šaltiniu, nes kas nauja ir nesuprantama, tas verčia įsitempti, pravirkti, išsigąsti. Vaikui, kurio aplinka yra perpildyta naujų, netikėtų, šokiruojančių, sukrečiančių įspūdžių ir patyrimų, atrodys bauginanti ir pavojinga, ypač tada, kai šalia nėra artimų žmonių arba su jais nesijaus saugus. Todėl siekiant įveikti natūralias vystymosi baimes vaikui labai svarbu sukurti saugų prieraišumą su artimais žmonėmis.

Ar baimė gali palikti nemalonių pėdsakų mažylio gyvenime?

Trumpalaikės baimės, kitaip dar vadinamos tranzitinėmis, paprastai išaugamos. Tačiau, susiklosčius nepalankioms aplinkybėms ar dėl netinkamo auklėjimo, jos gali užsifiksuoti, t. y. išlikti net ir tuomet, kai instinktyviai gintis nebėra nuo ko ir dėl ko. Ilgainiui tokia baimė gali virsti fobija, kai pats vaikas nebepajėgia suvaldyti ar atsikratyti stiprios ir nepagrįstos baimės, todėl elgesys darosi nebeadekvatus ir reikalinga specialisto pagalba.

Kaip padėti bailiukui?

Jam labai reikia, kad apkabintumėte, palaikytumėte už rankos, pabūtumėte šalia, jis turi žinoti, su kuo ir kur gali jaustis saugiai.

Priimkime vaiko baimę. Galbūt kartais atrodys, kad vaiko baimės tėra prasimanymas, ne toks jau svarbus dalykas, tačiau negalima jų ignoruoti. Užuot sakę – „Ko čia verkšleni?|, „Tikri vyrai nebijo!“, „Dar ne tokių sunkumų gyvenime būna“ ir pan., geriau pripažinkime, kas vyksta sakydami: „Matau, kad tau baisu“, „Ir aš turiu vieną baimę, su kuria bandau susidraugauti“ ir pan. Vaikas lengviau įveikia įvairias baimes, kai jaučia, kad tėvams rūpi jo išgyvenimai. Neignoruodami vaiko baimių, o būdami atidūs, švelnūs bei atjaučiantys parodysime, kad jis nėra paliktas vienas.

Skatinkime pasakotis. Klauskime, ko jis bijo, ką išgyvena, kaip ilgai tai tęsiasi? Jei vaikui sunku apie tai kalbėti, išdrįskime patys atsiverti ir nuoširdžiai papasakoti, ko mes bijojome vaikystėje ar bijome dabar. Taip paskatinsime vaiką išsipasakoti ir patikinsime, kad visi žmonės ko nors bijo ir tai nieko bloga.

Ieškokime sprendimo. Galime kartu su vaiku skaityti pasakas, žiūrėti filmukus ar filmus apie tai, kaip jų veikėjai įveikia baimes. Aptardami tai, ko vaikas bijo, pasiūlykime jam nupiešti savo baimės objektą, o tada leiskime su piešiniu daryti tai, ką jis nori: suplėšyti, sudeginti kartu su tėvais ir pan. O galbūt vaikas sutiks kartu su jumis pažvelgti baimei tiesiai į akis. Pavyzdžiui, jei sako, kad vakare po jo lova slepiasi pabaisos, padovanokime žibintuvėlį ir kartu leiskimės į jų paieškas ir pan. Bandydami įveikti baimes, būkime kantrūs ir nebarkime, jei jam nepavyksta.

Mokykime ir mokykimės išbūti. Žinodami, kad vaiko baimės yra natūrali jo raidos dalis – kai kurios augant ne tik mažėja, bet ir keičiasi objektai, stenkimės į vaiko baimę neatsakyti baime ir dar labiau jo neišgąsdinti. Gyvenime ne visada reikia greito sprendimo. Labai svarbu būti šalia vaiko ir mokyti jį priimti kylančius jausmus bei kartu juos išgyventi.

Bijo personažo

Skaitome kasvakar tą pačią knygutę. Mano mažoji labai bijo vieno knygutės personažo. Kodėl vaikai bijo to konkretaus personažo, bet vis tiek nori, kad apie jį tėvai skaitytų ir vėl? Kaip elgtis tėvams?

Dažnai taip nutinka, kad tuo pačiu metu koks nors konkretus personažas vaiką ir gąsdina, ir traukia. Pavyzdžiui, smalsu ir įdomu sužinoti, kaip ir kur gyvena raganos, velniai, baubai, bildukai, Supermenas ar koks kitas veikėjas, bet ir nedrąsu. Tokius ambivalentiškus jausmus sukelia prigimtinis vaiko poreikis domėtis pasauliu, bet ir nepakankamas gebėjimas atskirti tikrovę nuo fantazijos, nes dar trūksta gyvenimiškos patirties. Išgalvotų istorijų, pasakų ar filmukų turinys jiems atrodo kaip tikrovės atspindys. Vaikas tiki, kad vakare jį tikrai gali aplankyti drakonas, vaiduoklis ar kokia kita pabaisa. Todėl tėveliai, ketindami sekti pasaką ar rodyti filmuką, turėtų būti atsargūs ir paisyti vaiko amžiaus tarpsnio ypatumų, jautrumo, turimų įgūdžių ir pan. Svarbu kalbėtis, kas kelia baimę, ko reikėtų, kad jaustųsi drąsiau, kuo personažas patinka ar nepatinka. Nors neįmanoma apsaugoti vaiko nuo visų baimę keliančių objektų, tačiau galime jį mokyti ir padrąsinti kalbėtis apie malonius ir nemalonius jausmus bei kaip su jais išbūti.

Baisios situacijos

Pasakose labai daug baisių situacijų – nukirto galvą, nupjovė pirštą ir t. t. Kaip elgtis tėvams? Skaityti taip, kaip yra parašyta, ar improvizuoti? Tarkime, praleisti baugią vietą, sušvelninti?

Nors pasakos išgalvotos, jose yra dalis gyvenimo tikrovės. Gyvenime visko ir visaip būna, pavyzdžiui, aplink mus yra ir nesėkmių, nelaimių, vagysčių ar žmogžudysčių ir t. t. Kartais ir mes ką nors pametame, susižeidžiame, netenkame ar nukenčiame nuo kitų žmonių. Todėl nereikia vaiko auginti „šiltnamio sąlygomis“, stengiantis apsaugoti nuo bet kokios nemalonios patirties. Antra vertus, apkrauti vaiko psichiką baugiomis istorijomis taip pat žalinga. Daug išmintingiau saikingai, kūrybiškai ir lanksčiai supažindinti vaiką su pasakomis ar animaciniais filmukais, pavyzdžiui, pagal vaiko amžių ir brandą kai kurias vietas galima praleisti, pakeisti, sušvelninti, leisti pačiam užbaigti pasaką ir pan. Nereikia bijoti vaiko reakcijų ar emocijų – dabar kaip tik gera proga saugiai su juo pasikalbėti apie kylančius jausmus ir kaip su jais tvarkytis.

Šuns baimė

Dažnai vaikai bijo šunų ir kačių, nors nėra niekaip nuo jų nukentėję? Kodėl kyla ta baimė, kaip ją „prijaukinti“?

Gyvūnų baimė yra tranzitinė – natūrali vaiko raidos dalis, kuri dažnai išaugama. Todėl labai svarbu, kad su gyvūnais jautrus vaikas susipažintų pamažu, pavyzdžiui, pirmiausia galima parodyti jo nuotraukų, paskui pasiūlyti paliesti žaislinį gyvūnėlį, vėliau kartu pažiūrėti filmuką su šiuo gyvūnu ir aptarti. Kiekvienas vaikas prie gyvūno pratinasi savo tempu, į kurį tėveliai turėtų atsižvelgti ir toleruoti.

Labai svarbu, kad tėveliai neįkalbėtų baimės gyvūnui, tarkim, apie šunį sakydami: „Gerai, kad narve uždarytas, o tai dar įkąstų.“

Gydytojo baimė

Vaikai, dažnai net neturėję skausmingų patirčių, bijo žmonių baltais chalatais? Kodėl?

Taip nutinka dėl įgimto savisaugos instinkto, kuris, pajutus grėsmę, skatina mus bėgti, kovoti ar sustingti. Vaikai ginasi, nes nori išvengti to, kas nemalonu, baugina, kelia įtampą. Todėl, prieš ruošiantis pas gydytoją, labai svarbu geranoriškai ir kantriai „paruošti“ vaiką: kalbėtis, kas yra gydytojas, kuo jis gali padėti, kaip svarbu pasistengti likti ramiam, kiek ilgai viskas truks ir pan. Kad vaikui būtų lengviau, namuose pažaiskite „pacientą ir gydytoją“, skaitykite pasakas ar žiūrėkite filmukus, kai personažas ėjo pas gydytoją. Svarbu, kad viskas vyktų žaismingai, smalsiai, padrąsinant vaiką atsiverti naujiems atradimams ir patirčiai.