Konsultuoja Kaniterapinės pagalbos centro prezidentė Iveta Šikšniuvienė.
Jau ketverius metus kiekvieną antradienį kaniterapijos specialistai atvyksta į Kauno klinikas pas onkologinėmis ligomis sergančius vaikus. Kartą per mėnesį jie aplanko Santaros klinikų mažuosius ligoniukus, Kauno klinikų Vaikų ir paauglių psichiatrijos skyriaus pacientus, mielai atvyksta ir į vaikų dienos ir specialiuosius centrus, keliauja į mokyklas, darželius, rengia vaikų stovyklas.
Kaip reikėtų teisingai apibūdinti kaniterapiją ir kokią pagalbą vaikams šiuo metu teikia centras?
Mūsų centro šūkis – „Padedame sveikti“. Reabilitacijos tikslais padedame gydytojams, kineziterapeutams, slaugytojams ir kitiems specialistams dirbti su neįgaliais ir sergančiais vaikais bei suaugusiaisiais. Užsiėmimai kaskart pritaikomi individualiai. Į Onkologijos skyrių dirbti su vaikais einame pagal iš anksto numatytą planą, bet kartais, kai pamatai ligoniuko sveikatos būklę, tenka skubiai improvizuoti. Pavyzdžiui, paskutinį kartą atsinešėme kineziterapinių priemonių, lankų, kūgių, rengėme aktyvias veiklas, tačiau mums pasisekė, nes buvo daug stiprių, aktyvių vaikų. Tąsyk buvo labai smagu ir jiems, ir tėvams. Tačiau tai įgyvendinti pasiseka ne visada.
Žurnalą TAVO VAIKAS pirkti internetu pigiau - tik 2.99 Eur/vietoj 3.99 Eur. Spausk NORIU!
Kiek laiko išbūnate su šuniukais pas onkologinėmis ligomis sergančius vaikus?
Su vaikais Onkologijos skyriuje būname apie dvi valandas su pertrauka. Pirmoji dalis – aktyvesnė: žaidimai,
kitokia judri veikla, vėliau – pertrauka ir pasyvi antroji dalis – kai vaikai gali paglostyti gyvūną, pagulėti.
Neprailgsta vaikams tos dvi valandos?
Toks užsiėmimas būna labai kokybiškas, rezultatai džiugina ir mus, ir vaikus, ir tėvelius. Įprastai klasikinis kaniterapijos užsiėmimas trunka apie 45 minutes, tačiau pastebėjome, kad reikia labai atsižvelgti į mažųjų ligoniukų būklę. Pavyzdžiui, vienas šuniuką glosto, kitas pavargsta laukti ir nueina į palatą pagulėti – taip laikas išsitęsia. Dėl šios priežasties dabar jau vedamės nebe vieną, o iškart tris šuniukus. Tai, kad užsiėmimai tapo kokybiškesni, pastebėjo ir tėvai, ir gydytojai, ir slaugytojai. Kadangi bemaž visi mes dienomis dirbame kitur, kaniterapijos užsiėmimus rengiame vakarais, tad tokie seansai tampa nusiraminimu prieš miegą.
Ar skiriasi programa ligoninėse ir vaikų dienos centruose?
Taip. Vaikų dienos centruose užsiėmimai yra aktyvūs, su kineziterapeute. Taip darome todėl, kad nevargintume šuniukų. Seansus rengiame ne ilgesnius kaip valandos trukmės. ?Kokiems vaikams gali būti taikoma kaniterapija? Ją galima taikyti tiems, kurie turi protinę, fizinę, kompleksines negalias ir bet kokias kitas. Be to, kaniterapija teigiamai veikia onkologinius ligoniukus.
Kaip vyksta seansas?
Nereikia galvoti, kad kaniterapija – tik šuniuko paglostymas. Tikrai ne. Būna įvairių seansų: labai aktyvių, kai talkina kineziterapeutas, sunkiau kalbantiems vaikams gelbėja logopedai, mokomės padėkoti šuniukui, prisiminti jo vardą, pasakyti gražių žodžių gyvūnėliui. Rezultatai kartais nustebina mus pačius. Kaskart individualiai parenkame, ką veiksime, mat reikia įvertinti vaiko gebėjimus, norą, galimybes. Neretai tenka ir improvizuoti, reaguojant į ligoniuko savijautą.
Ar yra koks nors amžius, nuo kada rekomenduotumėte tėvams pamėginti kaniterapiją?
Rekomenduojame vaikams nuo 3–4 metų. Žinoma, galima atsargiai pamėginti ir ankstėliau, tačiau tuomet mažylis jau turėtų būti pakankamai sąmoningas.
Kaip kaniterapijai yra atrenkami šunys?
Visi šunys išlaiko labai stiprų dviejų dalių testą. Pirmoji dalis – bendras paklusnumas. Jos metu vertinama, kaip šeimininkas ir šuo sąveikauja, kaip gyvūnas vykdo komandas, ar yra pakankamai klusnus, ar jis ir šeimininkas vienas kitą supranta, jaučia ir t. t. Antroji dalis – labiau praktinė, kuomet imituojami įvairūs garsai, neadekvatus elgesys, specifiniai kvapai, naudojama ligoninės apranga, neįgaliojo vežimėlis ir kiti specifiniai dalykai, kurie gali nutikti ar išgąsdinti šunį. Taigi, antroji dalis labai gerai parodo, kas labiau nori vesti kaniterapijos seansus – šuo ar tik jo šeimininkas. Būna, kad, puikiai išlaikius pirmąją dalį, antrojoje paaiškėja, kad visgi garsai, kvapai šunį erzina ir kaniterapijos seansams jis netinkamas. Vaizdingai sakome, kad vesti kaniterapiją gali tik saldžioji – šuns ir
šeimininko – porelė, kur abu yra viena darni komanda. Testas yra ilgas ir trunka visą dieną.
Ar yra kokių nors reikalavimų šuns veislei?
Dėl to taip pat vyksta labai nemažai diskusijų. Vieni pripažįsta ir mišrūnus, kiti – ne. Savo centre šiuo metu turime 12 šunų, tarp jų yra ir mišrūnų, ir grynaveislių: samojedų, airių kviečiaspalvių švelniaplaukių terjerų, haskių ir kitų veislių, taip pat turime Berno zenenhundą. Mums svarbesnė šuns socializacija, psichika ir ryšys su šeimininku. Tiesa, jei šuo buvo paimtas iš prieglaudos vyresnis nei metų, keliame reikalavimą, kad su šeimininku jis pabūtų bent dvejus metus ir suvoktų, jog nebebus vėl paliktas, išduotas, įgautų pasitikėjimą. Tuomet leidžiame ateiti atlikti testo.
Ar yra kokia nors jums pačiai labai įsimintina istorija ar vaiko reakcija į gyvūną?
Turbūt pati įsimintiniausia, mane labai paveikusi akimirka įvyko Onkologijos skyriuje, kai personalas mane įspėjo, kad mergytė stipriai karščiuoja – temperatūra apie 40 laipsnių, ir patarė net neiti į palatą. Aš visgi pravėriau duris, kad bent pakalbinčiau, o ji pasitiko nekantrumo kupinomis akimis, puolė rengtis. Šiek tiek išsigandau, pasakiau, kad gydytojai jai patarė gulėti lovoje ir neleido eiti į koridorių pas šuniukus. Tuomet atbėgo slaugytojos, pamatavo temperatūrą, o jos tebuvo 37 laipsniai.
Noriu tikėti, kad būtent motyvacija pamatyti šuniukus tąkart turėjo labai stebuklingą gydančią galią ir net jei tai buvo momentinė reakcija, tai – didžiulis laimėjimas prieš ligą. Stipri, teigiama emocija iš tiesų neabejotinai padeda sveikti.
