Kineziterapeutų patarimai

Augdamas kūdikis stiprėja ir kasdien vis daugiau geba. Judėdamas stiprina raumenyną, kaulų struktūrą, raiščius, lavėja jo smulkioji ir stambioji motorika. Ir nors visuose vadovėliuose rašoma, kad įvairūs judesiai ir gebėjimas išlaikyti tam tikrą kūno padėtį net ir sveikiems kūdikiams atsiranda skirtingu metu, mes, mamos ir tėčiai, dažnai manome, kad šiek tiek „vėluojantis“ ar tingesnis kūdikis, kuris bus mankštinamas ir sportuos ar baseine plaukios šiek tiek daugiau, pasivys ar pralenks savo bendraamžius. Tik ar... nenutiks priešingai? „Esame girdėję, kad kartais tėvai persistengia: linkėdami paties geriausio, padaugina fizinio krūvio ir dažniausiai sulaukia priešingo efekto, pavyzdžiui, pradėjęs žengti tvirtesnį žingsnį, pervargintas mažylis ir vėl grįžta į pradinę padėtį – kojytės linksta, nepaklūsta. Ar taip gali būti?“ 

Perdirgintas, perstimuliuotas, fizinės veiklos išvargintas mažylis gali pradėti priešintis, įvyksta atmetimo reakcija. Be to, pervargęs organizmas išties gali žengti žingsnį atgal. Esant natūralioms sąlygoms vaikas, kai pavargsta sėdėti, eiti, žaisti, šliaužti, to nebedaro, stabteli ir pailsi. Jei pasodintą mažiuką mama ramstys pagalvėmis, kad tik kuo ilgiau sėdėtų, tikėtina, gali nukentėti jo stuburas.

Nėra dviejų vienodų vaikų, bendrų fizinio pajėgumo lentelių ir visiems vienodų taisyklių. Kai mama klausia, kiek gali jos vaikas, visi specialistai pasakys, kad reikia jį stebėti. Vienas aštuonių mėnesių kūdikis yra lyg gyvsidabris – nuolat juda ir nepavargsta, mamos mankštelės jam net nėra būtinos, o kitas visą dieną žaidžia sėdėdamas, todėl puiku, jei triskart per dieną mama jam sugalvoja fizinės veiklos.

Svarbiausias rodiklis

Konkretaus mažylio fizinį pajėgumą lemia jo amžius, sveikatos būklė, taip pat raumenų tonusas. Pavyzdžiui, žemą raumenų tonusą turintis kūdikis mankštinamas pavargs greičiau nei turintis aukštą raumenų tonusą, nes esant žemai raumenų įtampai kiekvieną judesį atlikti reikia didelių pastangų.

Vaiko, kuris yra aktyvus, juda, kažką veikia, nereikia stabdyti, tegul juda kiek nori, nuvargęs stabtels ir pailsės. Tačiau kai mes patys kažką aktyviai darome savo vaikui – mankštiname, masažuojame, plukdome, mokome vaikščioti ir t. t., turime jausti jį, pamatyti ir atpažinti nuovargio požymius.

Jei mažylis pradeda verkšlenti, tampa vangus, ne toks smalsus, tarsi prigęsta akys ir t. t., tai rodo, kad aktyvios veiklos jam per daug, reikia pertraukėlės. Antra vertus, vaikas gali pradėti verkšlenti ir skųstis, jei nenori, tingi, jam sunku ar nepatogu kažką daryti, todėl svarbu išmokti atskirti nenorą ir pervargimą.

Dar šiek tiek

„Pakentėk, dar pabūk, dar trupučiuką“, – ne kartą teko matyti mamą, žiūrinčią į laikroduką ir įvairiausiais būdais raginančią savo kelių mėnesių kūdikį dar bent kelias minutes pagulėti ant pilvuko, nors tas jau įraudęs ir dreba iš nuovargio.

Gulėjimas ant pilvuko, vertimasis nuo nugarytės ant pilvuko – tai padėties keitimas. O padėtis rekomenduojama keisti kuo dažniau. Tačiau gulėti ant pilvelio ir nulaikyti galvytę ar pakeltą pečių juostą kūdikiui yra nelengvas fizinis darbas. Nereikia versti jo to daryti, kol ims drebėti iš įtampos. Geriausia ant pilvelio guldyti dažniau, bet trumpiau, tada tai nesukels nemalonių emocijų, nebus per sunku.

Išmuštas iš vėžių

Net ir maloniausios maudynės vonioje ar plūduriavimas baseine kūdikiui yra aktyvi, todėl šiek tiek varginanti veikla. Baseine geras emocinis fonas, todėl dažniausiai jis net nepajunta, kad yra sunku ar pavargo. Tačiau, atliekant bet kokį judesį, reikia įveikti vandens pasipriešinimą ir tai vargina. Kaip ilgai plaukyti baseine pakanka jūsų kūdikiui, jis pats ir parodys. Jei po baseino vos iššluostytas ir aprengtas nuleipsta kaip lapas, neįprastai ilgai miega, blogai valgo – tai požymis, kad procedūros jam buvo per daug, kita kartą krūvį reikėtų mažinti.

Bet kokia fizinė veikla neturėtų išmušti vaikučio iš įprasto dienos ritmo. Be abejo, pasportavęs jis gali šiek tiek ilgėliau miegoti ir pan., tačiau pokyčiai neturėtų būti labai keisti, dideli, kaip antai: atsisako valgyti, nuolat zirzia, negali nurimti arba tampa pernelyg vangus, lyg be gyvybės.

Pasak kineziterapeutų, sveiko vaikučio mankštelė turėtų trukti ilgiausiai pusvalandį. Pirmas kūdikio masažas ar mankštelė turėtų trukti ne ilgiau nei 10 min., vėliau laikas kaskart gali būti saikingai ilginamas. Vaikams, kurie greičiau pavargsta, galioja taisyklė: „Trumpiau, bet dažniau“, t. y. geriau pamasažuoti ar pamankštinti keliskart per dieną, bet trumpiau, leidžiant pailsėti, nei vieną kartą, kol išseks.

Ar pats eitumėte 3 kartus į sporto klubą?

Ryte – masažas, priešpiet – mankštelė, po pietų miego – baseinas, vakare – kūdikių joga. Tai ne pavyzdinė, tačiau gana dažno šiuolaikinio kūdikio dienotvarkė. Ar ne per daug įtempta?

Į klausimą vėl galima atsakyti klausimu: „Kuri mama per dieną pajėgtų triskart nueiti į sporto klubą?“ Sunku atsakyti, kiek veiklų per dieną konkrečiam kūdikiui ar vaikui yra per daug, nes tai taip pat labai asmeniška. Kiekviena mama geriausiai pažįsta savo vaiką, ji turėtų stebėti ir vertinti jo reakciją. Ar, nuvedus į trečią pamoką, jo akutės vis dar žiba iš smalsumo, ar žvilgsnis jau abejingas? Priima naują informaciją ar nebesutelkia dėmesio, tik kėpso kaip kelmutis? Nepamirškime, kad pirmokas po trijų pamokų jaučiasi pavargęs, o kalbame apie kūdikį, kuris dėmesį geba išlaikyti nuo kelių iki vos keliolikos minučių – tai priklauso nuo jo amžiaus. Ir nors kūdikių pratimai paprastai nėra fiziškai labai sunkūs ar sekinantys, tačiau keičiasi žmonės, aplinka, garsai, įspūdžiai – tai taip pat vargina.

Negalima per prievartą

Nieko negalima daryti per prievartą. „Kūdikiui, kuris turi sensorinių (jutimo) sutrikimų, nepatinka, kai prie jo liečiamasi, todėl gali nemėgti mankštų ir masažų. Tokiam kūdikiui reikia specialisto pagalbos, o mamai – jo patarimų. Antsvorio turinčių vaikų nereikėtų skubėti statyti ant kojų ir mokyti vaikščioti. Būtų puiku, jei toks mažylis, stiprindamas stuburą ir kojytes, kuo ilgiau ropotų – tai sumažina plokščios pėdos, kojyčių X ir O, stuburo deformacijų riziką. Tačiau yra vaikų, kurie peršoka ropojimo periodą, ir tai nieko tokio. Antra vertus, tėveliai galėtų pasistengti, kad jis vis dėlto būtų. Svarbiausias patarimas – kuo anksčiau leisti kūdikiui būti ant grindų: čia žaisti ir judėti visais susigalvotais būdais – vartantis, ridenantis, šliaužiant atgal ir t. t. Neįmanoma priversti vaiko ropoti ar uždrausti apkūniam mažiui vaikščioti, tačiau galima sukurti aplinką, kuri skatintų jį elgtis taip, kad jam pačiam būtų geriau: tėveliai ar vyresni broliai ir seserys gali patys sėstis ant grindų, rodyti, kaip ropoti ir kad tai yra smagu, ridenti kamuolį ir t. t., – pataria kineziterapeutai. – Sergančiam, temperatūros turinčiam vaikui netinka jokia fizinė veikla, būtina nutraukti visas procedūras ir mankštas, nes... ar jūs pati, turėdama temperatūros, eitumėte į sporto klubą?“

Įdomūs faktai apie fizinę raidą

• Pirmus dvejus metus vaikas itin sparčiai fiziškai auga ir tai vyksta tam tikra tvarka, t. y. auga nuo galvos apatinės kūno dalies link. Pirmiausia išmoksta laikyti galvą, kontroliuoti pečių lanko, liemens, vėliausiai – kojų raumenis. Juk dauguma naujagimių turi gerai susiformavusį čiulpimo refleksą, bet jų kojos silpnos.

• Kūdikis auga ir vystosi ne vertikaliai, bet ir horizontaliai, t. y. nuo centrinės kūno ašies (stuburo ir nervų kamienų) į šalis. Iš pradžių kūdikis pradeda valdyti liemenį ir pečius, paskui rankas, plaštakas ir pirštus, pirmiausia klubus ir šlaunis, tada blauzdas, kojų pėdas ir pirštus.

• Apatinės vaikų kūno dalys pradeda augti vėliau, bet paauga daugiau. Pavyzdžiui, galvos dydis nuo gimimo iki kol suauga, padvigubėja, o liemens ilgis patrigubėja. Rankų ilgis padidėja keturis, o pėdų – net penkis kartus.

• Maždaug mėnesio kūdikis jau gali pakelti galvą, o sulaukęs dviejų mėnesių, gulėdamas ant pilvo, gali šiek tiek kilstelėti viršutinę kūno dalį.

• 3–6 mėn. kūdikis, paimtas ant rankų, jau geba nulaikyti galvą pats. Tačiau paimtas negrabiai, t. y. per staigiai pakeltas, vis dar gali patirti traumą.

• 3 mėn. kūdikis sugeba tik trankyti pakabintus daiktus, bet negali jų sugriebti – per anksti ar per vėlai sugniaužia kumštukus. 4–6 mėn. kūdikiai sugrieba daiktą, bet nesupranta, kaip jį paleisti.

• 11 mėn. kūdikis moka daiktus laikyti abiem rankomis ir juos apžiūrinėti.

• Regimąją informaciją ir rankų judesius geba suderinti vidutiniškai 15 mėn. kūdikiai – jau uždeda vieną kaladėlę ant kitos.

• Daugelis 6 mėn. kūdikių gali apsiversti nuo nugaros ant pilvo ir priešingai. Tokio amžiaus mažylis gali nusėdėti ir išlaikyti savo kūną, kaklą ir galvą gana ilgai, jei yra prilaikomi. Maždaug 7 mėn. kūdikis gali sėdėti pats.

• 8–9 mėn. kūdikis, remdamasis rankomis į grindis ir tempdamas savo kūną paskui save, pradeda šliaužioti. 9–10 mėn. kūdikiai pradeda ropoti, panašiu metu bando stovėti, už ko nors laikydamiesi.

• Maždaug 12–15 mėn. kūdikiai išmoksta eiti, laikydamiesi sienos ar kitų atramų. Išmokę vaikščioti, netrukus pradeda bėgioti, bet kadangi kūnas neproporcingas, t. y. galva, palyginti su juo, yra didelė ir sunki, dažnai parpuola.

• Dvimetukas moka lipti laiptais, eiti atbulomis, spardyti didelį kamuolį ir šokinėti.