Konsultuoja odontologė dr. Rasa Račienė
Ar plika akimi galima įvertinti – švariai išvalyti dantukai ar nelabai?
Sveikas švarus dantis turėtų spindėti, būti baltas, blizgus, liečiamas liežuviu – slidus. Ar liko apnašų, galima patikrinti, per dantukų paviršių perbraukus, pavyzdžiui, nagu ar (labai atsargiai) mediniu dantų krapštuku. Mes, suaugusieji, liežuviu perbraukiame per visų dantų paviršių, taigi, nagu ar krapštuku taip pat reikėtų pagrandyti visus dantukus – ir sunkiau, ir lengviau pasiekiamus.
Ypač apleistas, blogiausiai išvalomas yra krūminių dantų išorinis paviršius, t. y. tas, kurį pridengia skruostas. Dažniausiai genda krūminių dantų vagelės ir tarpdančiai, nes kaip tik šiose vietose paliekame apnašų – maisto bakterijoms. Jei bent du mėnesius gerai nenuvalome kurio nors dantuko paviršiaus, įsimeta ėduonis.
Kaip įvertintumėte tėvų gebėjimus valyti vaikams dantis?
Pirmas įspūdis – kad vaiko dantukus šveičiame lyg batus. Imame šepetuką, suspaudžiame jį, žiodome vaiką ir brūžiname pirmyn atgal po visą burnytę. Tačiau vaiko dantys – ne bato nosis. Dantukus reikia ne brūžinti, o švelniai, bet užtikrintai apeiti visą dantuko paviršių sukamaisiais ir šluojamaisiais judesiais.
Kartais vaikai skundžiasi, kad skauda, kai jiems valo dantis, stumia mamos ar tėčio ranką. Gali būti, kad valydama mama ar tėtis šepetėliu kliudė lūpos pasaitėlį ar per stipriai brūkštelėjo per dantenas. Maži vaikai neskiria skausmo vietos, sako, kad skauda dantis, todėl reikia įgusti tai daryti švelniai ir taisyklingai. Viena yra valyti dantis sau, kas kita – kitam žmogui, to reikia mokytis, treniruotis. Todėl, prieš pradėdama valyti dantis vaikui, pasitreniruokite, valydama juos vyrui. Jis tikrai pasakys, koks jausmas, darote tai švelniai ar galbūt per grubiai.
Kaip taisyklingai valyti vaiko dantukus?
Pirmiausia svarbu matyti, ką valote. Jei stovėsite priešais vaiką, gerai nematysite jo burnytės ir ką brūžinate šepetėliu. Geriausia, kai vaikas sėdi mamai ant kelių, yra į ją atrėmęs galvytę taip, kad šiek tiek pasilenkusi mama gerai įžiūri visus dantukus ir gali stebėti, kaip juda šepetėlis. Šepetuką reikia laikyti kaip pieštuką. Labai svarbu, kad ant išorinio ir vidinio danties paviršiaus jis gultų 45 laipsnių kampu, dalis šerelių siektų dantenų kraštelį, o kiti apgaubtų priekaklelinę danties sritį. Kramtomąjį paviršių valome priglaudę šepetėlio šerelius lygia greta paviršiui. Šepetuko nereikia spausti, apnašas puikiai nuvalome švelniais sukamaisiais ir šluojamaisiais judesiais.
Visi esame girdėję, kad dantis reikia valyti du kartus per dieną po dvi minutes. Tačiau retas žino, kodėl kaip tik dvi, o ne vieną, ne tris minutes.
Šitas skaičius gražiai susijęs su dantų skaičiumi, jų forma ir paviršiais. Pieniniai dantukai pradeda dygti maždaug šeštą gyvenimo mėnesį, kristi – apie šeštuosius gyvenimo metus. Taigi, maždaug iki šešto gimtadienio pieninių dantukų vaiko burnytėje yra dvidešimt: abiejose viršutinio žandikaulio pusėse po du krūminius, iltinį ir du kandžius ir tiek pat tokių pačių abiejose apatinio žandikaulio pusėse. Krūminis dantis yra panašus į dėžutę, nes turi tris paviršius – išorinį, vidinį, kramtomąjį – ir tarpdančius. Iltinis dantukas turi du paviršius – išorinį ir vidinį. Kandžiai yra plokšti, ploni, taigi, taip pat turi du paviršius ir tarpdančius. Apskaičiuota, kad, norint švariai nuvalyti, kiekvieną danties paviršių reikia šveisti penkias sekundes. Taigi, pavyzdžiui, krūminiam dantukui turime skirti penkiolika sekundžių. Jei dvidešimties pieninių dantų kiekvieną paviršių valytume taip, kaip rekomenduojama, t. y. penkias sekundes, užtruktume maždaug dvi minutes.
Ką daryti su tarpdančiais?
Po ketvirtojo gimtadienio vaikučio burnos higienos ritualui galime pasitelkti tarpdančių siūlą. Tokios pagalbos labiausiai reikėtų po vieną tarpdantį žandikaulių abiejose pusėse. Jei vaikučio dantukai nėra susigrūdę, sąkandis geras, tai su siūlu reikia išvalyti krūminių dantukų tarpelį. Jei dantukai labiau susigrūdę, su siūlu rekomenduojama valyti visus tarpdančius. Valant tarpdančius, vaikams saugiau ir patogiau naudoti siūlą su laikikliu. Siūlas turi būti prigludęs prie danties ir švelniai traukiamas lengvai slysti dantuko paviršiumi. Rekomenduojama jį atsargiai įterpti ir tarp dantuko kaklelio bei dantenų, nes tame laisvame milimetre prisikaupia nemažai apnašų.
Ar tiesa, kad tėvai dantukus vaikui turi valyti, kol jis išmoks rašyti, taigi, maždaug iki pirmos ar net antros klasės?
Bent kol vaikui sukanka septyneri, tai tikrai. Tačiau atsiverskite pirmoko ar antroko sąsiuvinį ir pažiūrėkite, kaip jis rašo: pagaliukai, ratukai – šleivi kreivi, raidelės „nedrąsios“, nelygios... Tai rodo, kad rankutės vaikas dar gerai nevaldo. Skandinavai, turintys bene trisdešimties metų efektyvios dantų profilaktikos patirtį, savo vaikams dantis valo iki dvylikos metų, o mes norime, kad jau trimetis valytųsi pats!
Reikia suprasti, kad valyti dantis yra įgūdis, gebėjimas, kuriam reikalinga rankų koordinacija, miklumas, išvystyta smulkioji motorika. Taigi, tam reikia subręsti. Mes nesiginčijame, kad dvylikametis negali vairuoti automobilio, nes žinome, kad dar neturi tam reikiamų gebėjimų. Lygiai taip trimetis negali pats valytis dantų. Įgūdį valytis dantis norėčiau palyginti su įgūdžiu važiuoti dviračiu. Kai išmokstame, darome tai automatiškai, be didelių pastangų, tačiau visada turime būti budrūs, stebėti kelią ir pan., kad neatsitrenktume, neįvažiuotume į duobę. Valydamiesi dantis, taip pat turime būti budrūs, galvoti, ką ir kaip darome.
Ar labai svarbu, išsivalius dantis, gerai išskalauti burną, išspjauti dantų pastos likučius? Maži vaikai to nesugeba...
Nors ir kokia dantų pasta – su fluoru ar befluorė, ji nėra maisto produktas, todėl visų jų likučius reikia nuvalyti su švariu drėgnu šepetėliu. Be to, jei dantų pastoje yra specialių veikliųjų medžiagų, jas nuskalauti ir išspjauti nebūtų labai protinga.
Pirma, ką turi žinoti tėvai, yra tai, kad dantų pastos ant vaikiško šepetėlio dedame labai mažai. Valydami pirmuosius dantukus, tik vos vos pamirkome šerelius pastoje, vėliau jau galime išspausti maždaug mažojo pirštelio dydžio pastos žirniuką. Kai išvalome dantukus, šepetėlį nuplauname po tekančiu vandeniu ir juo nuvalome pastos likučius nuo dantų paviršių. Nemokykime vaiko skalauti, kai jis to dar nesugeba daryti. Šis gebėjimas atsiranda tik apie ketvirtuosius gyvenimo metus. Pavyzdžiui, Skandinavijos šalyse nėra mados skalauti burnos vandeniu, ten yra mada nuvalyti likučius šepetėliu ir juos išspjauti.
Dantis reikia valytis du kartus per dieną – ryte ir vakare. Kuris valymas – rytinis ar vakarinis – yra svarbesnis?
Abu valymai labai svarbūs, bet prieš miegą gerai išvalyti dantis yra ypač svarbu, nes naktį sumažėja seilių, kurios dieną natūraliai šiek tiek apiplauna dantis. Naktį nieko nevalgome, tačiau bakterijų vis tiek gaminasi. O jei prieš miegą pakramsnojame obuolio, atsikandame sausainio, atsigeriame arbatėlės ir pan., tai, vaizdžiai kalbant, ruošiame dantims uždelsto veikimo bombą. Dantų valymas turėtų būti paskutinė procedūra prieš užmiegant.
Ar tiesa, kad, nelabai gerai, paskubom išsivalius ar išvalius dantis, „broką“ taisyti reikia, kramtant dantukams draugišką kramtomąją gumą arba suvalgius obuolį?
Kramtomoji guma su tam tikromis aktyviosiomis medžiagomis gali tik neutralizuoti rūgštinę terpę, ją pašarminti, t. y. bakterijas padaryti mažiau aktyvias, tačiau, kramtant gumą, apnašos nuo danties nenusivalo. Maisto poveikis dantims yra dvejopas – arba „maitina“, t. y. aktyvina bakterijas, arba jų „nemaitina“ – daro jas neveiklias. Tačiau nei morkos graužimas, nei obuolio kramtymas mechaninio dantų valymo nepakeičia. Žinoma, jei ant danties yra apnašų, tačiau vaikas su maistu negauna cukraus, angliavandenių, kurie yra svarbiausias bakterijų maistas, gal ir tikėtina, kad, net ir nevalydamas dantų, didelių dantukų bėdų neturės.
Ar vaikams reikalinga burnos higienos procedūra?
Vaikams nuo trejų metų burnos higiena rekomenduojama dėl kelių priežasčių. Pirma, tai neskausminga, daugeliui net maloni procedūra ir kaip tik dėl to pažintį su odontologu būtų gerai pradėti nuo jos. Antra, atlikdamas burnos higieną, gydytojas su specialiais šepetėliais (guminiais, pluoštiniais) ir naudodamas poliruojamąją pastą labai kruopščiai apeina kiekvieną dantuką ir ne tik nuvalo apnašas, bet ir išlygina dantuko paviršių, jei dėl kažkokių priežasčių jau yra pradėjęs irti emalis ir jis tapo šiurkštus, lyg pasišiaušęs. Nupoliravus, išlyginus danties emalį, bakterijoms sunkiau prikibti, jas lengviau nubraukti šepetėliu. Vaikams burnos higienos nereikia dažnai – vieną ar daugiausia du kartus per metus.
Dažniausios tėvelių klaidos, valant vaikų dantukus
Dažniausia klaida ta, kad su šepetėliu tiesiog perbėgame per visus dantukus, neišbūname penkių sekundžių vienoje vietoje. Apskaičiuota, kad vaikiškas šepetėlis apima iškart du dantukus. Jei kiekvienai dantukų grupei skirtume pakankamai laiko, galėtume būti ramūs, kad dantis išvalėme tikrai gerai.
Taigi, valydami vaikui dantukus, turime ne šiaip pamakaluoti, patrinti šepetėliu kur ne kur, o nuolat galvoti, ką darome, ir laikytis tam tikros sekos, pavyzdžiui, pirmiausia sukamaisiais judesiais išvalome dantukų išorinį, tada kramtomąjį ir vidinį paviršių. Vidinį paviršių reikia valyti šluojamaisiais judesiais ta kryptimi, kuria auga dantukas, t. y. viršutinius dantukus iš viršaus į apačią, apatinius – iš apačios į viršų. Rekomenduoju pradėti valyti nuo vienos pusės krūminių dantų, eiti per iltis, kandžius iki kitos pusės krūminių. Valydami vieno žandikaulio dantukų lanką, šepetėlio padėtį turime keisti tris kartus. Viršutinio ir apatinio žandikaulio dantų vainiką reikia valyti atskirai, vaikas turi būti išsižiojęs.
