Psichologės Sonatos Vizgaudienės teigimu, žmogų, kuris išgirsta, kad teks įveikti vėžį, pirmiausiai ištinka šokas ir didelė jausmų audra: darosi sunku suvokti, kas atsitiko, ypač, jeigu nebuvo jokių signalų, kurie galėjo išduoti ligą.

„Supratęs, kad reikės gydyti onkologinę ligą, žmogus pereina penkias stadijas. Pirmoji stadija būna neigimas, kuomet netikima tuo, ką sako gydytojai. Kai kurie neigime gali užstrigti ilgiau negu įprastai, tai galima pastebėti, jeigu sergantysis vengia gydyti ligą ar apie ją kalbėti ir apsimeta lyg jos nebūtų arba lankosi kitose gydymo įstaigose, kad dar ir dar kartą įsitikintų, jog gydytojai neklysta“, – sako ji.

Kita stadija būna pyktis, kai pacientas pradeda kaltinti save dėl to, kad nesveikai gyveno, per daug dirbo, buvo piktas ir dėl to susirgo. Pykčio išraiškų gali būti įvairių, jis gali būti nukreipiamas ir į aplinką, pavyzdžiui, išsiliejant ant artimųjų, vyro ar žmonos, o kartais net ir suaugusių vaikų, ypatingai, jeigu atžalų gyvenimas stipriai neigiamai veikia tėvus, verčia juos itin nerimauti, pavyzdžiui, dėl turimų priklausomybių.

„Kartais visa tai būna nukreipta ir į pasaulį, pradedama samprotauti – juk nieko blogo nepadariau, kodėl susirgti turėjau būtent aš? Reikia suprasti, kad liga savo aukų nesirenka, juk būna tokių atvejų, kuomet žmonės nerūko, nevartoja alkoholio, sportuoja, bet vis tiek suserga onkologinėmis ligomis“, – pasakoja pašnekovė.

Vėliau ateinama į derybų stadiją. Jos metu žmogus nori dalinti pažadus, pasakoja, kad atsisakys tam tikrų dalykų, bus pavyzdingas, aukos pinigus, jeigu tik pasveiks.

„Po jos prasideda depresijos periodas. Depresija yra labai pavojinga, nes į šį liūdesio liūną galima įklimpti ilgam. Prasta nuotaika dėl susiklosčiusios situacijos yra normali ir būtina reakcija, bet užsitęsęs liūdesys pradeda kelti pavojų bendrai gerovei“, – teigia psichologė.

Paskutinė stadija – priėmimas ir susitaikymas. Tie, kurie šią stadiją pasiekia ir neužstringa minėtose, vėliau byloja apie pozityvius išgyvenimus bei asmenybės augimą.

„Šis asmenybės augimas daro teigiamą įtaką žmogui pasveikus, nes taip labiau pradedama suprasti rūpinimosi savimi ir pokyčių svarbą. Liga dažniausiai būna tarsi organizmo ženklas žmogui, leidžiantis suprasti, kad reikia kažką keisti“, – dalinasi specialistė.

Pabrėžia mitybos svarbą

Anot S. Vizgaudienės, onkologinė liga žmogui gali tapatintis su kažkokia defekto žyme, todėl susirgęs žmogus pradeda jaustis pažeistu, brokuotu.

„Kartais pacientai pradeda save kaltinti, menkinti, o kartais net ir nustoja valgyti – svarbu suvokti, kad tuo jie sau niekaip nepadės. Priešingai, šiuos ženklus reikėtų suprasti kaip kūno bylojimą ir prašymą atsigręžti į save. Onkologinė liga kartais gali visiškai neturėti jokio ryšio su žmogaus gyvenimo būdu. Jeigu žmogus susirgo vėžiu ir jam kyla mintys apie tai, kad reikėtų save nubausti, reikėtų suprasti, kad liga jau kalba garsiai, o į tai reaguoti derėtų priešingai – kaip tik skirti kuo daugiau dėmesio sau“, – sako ji.

Gydytojai dietologai pabrėžia mitybos svarbą – jeigu susiduriama su nenoru valgyti arba mitybos nepakankamumu, rekomenduojama vartoti medicininės paskirties gėrimus, kuriuose gausu baltymų ir omega-3 riebalų rūgščių.

„Pastebėjus save žeminantį elgesį derėtų elgtis taip, kad sergantysis suprastų, jog jo artimieji bus šalia tiek, kiek reikės, ir visuomet jį palaikys. Geriausia, ką tokiu atveju galima padaryti – išklausyti žmogaus nuogąstavimus apie tai, kaip jis nesirūpino, nemylėjo ir nesidomėjo savimi. Išklausius nereikia iš karto pulti prieštarauti, svarbu, kad pacientas suprastų, jog jo klauso“, – pataria specialistė.

Tuomet pašnekovė rekomenduoja švelniai pasikalbėti apie padarytą pažangą, pasidalinti pozityviomis istorijomis, bet jokiu būdu nedaryti to piktai ar priekaištaujant. Internete galima rasti labai daug pasakojimų apie patiriamus išgyvenimus sergant, žmonės, nugalėję šias ligas, dalinasi savo patirtimis, parašo knygas. Jeigu sergantis žmogus stokoja pozityvumo, galima pasiūlyti paskaityti šias istorijas.

„Jokiais būdais negalima ignoruoti paciento ir šaipytis iš jo išgyvenimų ar jausmų. Jeigu artimieji supranta, kad patiems nepavyks perkalbėti sergančio žmogaus, galima pabandyti pasiūlyti specialisto pagalbą, tačiau niekada to negalima daryti per prievartą“, – teigia pašnekovė.

Artimiesiems pataria rodyti dėmesį

Paklausta, kaip pirmosiomis dienomis turėtų elgtis artimieji, psichologė atsako, kad derėtų susitvarkyti su patiriamais jausmais savarankiškai ir nekelti papildomų neigiamų emocijų sergančiajam, tačiau tai daryti nelengva, nes tokią diagnozę išgirsti sunku tiek pačiam žmogui, tiek jo giminaičiams.

„Neretai artimieji išgyvena anksčiau minėtas penkias jausmų stadijas. Sergančiam žmogui labai svarbu žinoti, kad jis yra ne vienas. Onkologinių ligų pacientai nori turėti į ką atsiremti – ne tik dėl pagalbos kažkur nuvežant, bet ir pasitariant, pasikalbant ir panašiai. Pacientui galima siūlyti konkrečią pagalbą, ramiai reaguoti į bet kokius emocinius bangavimus, būti pasiekiamu, jeigu sergantysis norėtų paskambinti. Nepaisant to, labai svarbu nepamiršti, kad gyvenimas nesustoja ir vyksta toliau“, – pataria ji.

S. Vizgaudienė sako, kad susiklosčius tokiai situacijai, labai svarbu nehiperbolizuoti diagnozės iki tragedijos lygio – liga yra sunki, tačiau medicina ir psichologija yra tiek pažengusios, jog vėžio diagnozė nebėra mirties nuosprendis.

„Žmonės, kurie linkę dramatizuoti, gali susidariusią situaciją išpūsti, o tai gali sergantį žmogų dar labiau sugniuždyti. Svarbu valdyti savo emocijas, vengti tokių frazių kaip: „Aš juk tau sakiau“, jokiu būdu negalima susikaupusio pykčio išlieti ant paciento. Be to, nederėtų visiems pasakoti apie šią ligą, galbūt ją įveikti bandantis žmogus nenori tuo dalintis“, – teigia pašnekovė.

Anot specialistės, žmonės, kurie linkę vadovauti, gali nejausdami pradėti patarinėti, ką galima ir ko negalima valgyti, į kokį daktarą reikėtų kreiptis ir panašiai. Visa tai reikėtų palikti spręsti specialistams ir atsiminti, kad toks elgesys žemina pacientą bei verčia jį jaustis kontroliuojamu.

„Pyktis, dramatizavimas, grįžimas į praeitį jokiais būdais nepadės išgydyti ligos, o tuo labiau nepadės pacientui jaustis geriau. Tiesa, labai svarbu neapleisti savęs ir nesijausti kaltu prieš sergantįjį. Pavyzdžiui, jeigu žmogus turi bilietus į koncertą ir atsisako į jį eiti vardan sergančio artimojo, tai reiškia, kad žmogus ne tik stabdo savo paties gyvenimą, bet ir kelią kaltės jausmą pacientui. Sergantysis pradeda galvoti, kad per jį kiti žmonės nebegali linksmintis arba įgyvendinti savo planų“, – pataria S. Vizgaudienė.