Pykinimas nėštumo metu: kas padeda efektyviausiai (1)

Vienas nėštukes pykina taip smarkiai, kad net gyvenimas tampa nemielas, kitoms pasiseka labiau ir blogumą jaučia tik retkarčiais, o dar kitos džiaugiasi visai to prasto jausmo nepatyrusios. Kaip gelbėjasi mamos, kai būna labai negera?

Kaip teigia mokslininkai, pykinimas nėštumo metu – geras ženklas. Tačiau, jei nepykina, tai nebūtinai turi reikšti ką nors blogo – kiekviena moteris (kaip ir jos organizmas) yra unikali.

Beje, remiantis tyrimais, pykinimas – savotiška gamtos apsauga: nėščiąsias paprastai pykina nuo tų medžiagų ar produktų, kurie galėtų pakenkti būsimam vaikeliui.

Beje, sakoma, kad dažniau pykina laukiantis mergaitės, bet iš mamos pasakojimų panašu, kad tai nėra taisyklė!

Agota: Manęs nepykino taip baisiai, kaip kai kurias nėštukes, tai negaliu skųstis (juokiasi), bet ir tai nebuvo labai smagu... Kažkiek gelbėjo vanduo su citrina ir gulėjimas. Vos tik atsikeldavau, iškart pykindavo, tiksliau, jausdavau šleikštulį... Nereikėdavo net kvapų, ta savijauta beveik nuolat būdavo nei šiokia, nei tokia.

Silvija: Oi, kai prisimenu tą laiką... Nepykino turbūt tik gulint, tiksliau, miegant, nors ir naktį kelis kartus esu kėlusis ir bėgus į vonią... Laukiantis dukters niekas nepadėjo, porą kartų ligoninėj teko su lašelinėm pagulėt, nes labai daug vėmiau. Taip tęsėsi maždaug iki 6 mėnesių. Su sūnum irgi labai pykindavo, net vidury parduotuvės esu privėmusi, bet jaučiausi iš esmės geriau, nes vis ką nors kramtydavau – tada ne taip bloga būdavo (juokiasi).

Darija: Niekas nepadėjo! Iš namų neišeidavau be maišiuko... Ir taip – iki 25 savaitės. Pykindavo nuo kvapo, vaizdo, net nuo bėgančio vandens garso... Žodžiu, nuo visko. Net sunku būdavo numatyti, nuo ko staiga pasidarys bloga. Daug ką bandžiau – ir vandenį su citrina, ir saldainius čiulpti, ir gulėti – negelbėjo absoliučiai niekas, kol tiesiog savaime praėjo. Tada tai jau palengvėjo gyvenimas!

Laima: Man padėjo imbieriniai sausainiai, validolis ir kažkiek – kokakola (juokiasi). Gal dėl to nė karto neteko vemti. Jau nekreipiau dėmesio, kad kokakola nesveika, svarbu, padeda, nes tas pykinimas, šleikštulys buvo toks stiprus, o dirbt tai reikėdavo... Gaila, kad kai kuriose darbovietėse (žinau iš draugių pasakojimų) sako, kad nėštumas – ne liga ir tiesiog esi priversta dirbti taip, kaip anksčiau, nors jautiesi prastai. Taip, tai nėra liga, bet pabandyk šypsotis klientams ar produktyviai atlikti užduotis, kai silpna, bloga ir galvoj viena mintis – „kad tik neapsivemčiau..."

Marija: Kadangi nė karto nevėmiau per abu nėštumus, neretai aplinkiniai galvodavo, kad man visai gerai sekasi, kad manęs nepykina ir jaučiuosi puikiai. Anaiptol. Šleikštulį jausdavau nuolat. Įsivaizduojat – ištisai pykina. Nevemi, bet pykina. Galiausiai pavargsti nuo tokios būsenos, niekas nemiela, jau nekalbu apie kokybišką darbą. O jei dar yra mažų vaikų ar kokių reikalų... Manau, nėštukės, vos pastoja, turi turėti teisę nedirbti (juokiasi). O kas man padėjo... Tiek visko išbandžiau! Labiausiai gelbėjo rūgštūs produktai, ypač citrina. Valgiau tonom, bet gydytoja patarė laikytis saik Tada atradau citrininius ledus. Vaje, kiek aš jų suvalgiau. Kol valgai, tol gera, tad stengdavausi taip lėtai lėtai mėgautis (šypsosi). O geriausia būdavo gulint, tai savaitgaliais miegodavau vos ne parom, apskritai labai į miegą traukdavo, ypač per pirmą nėštumą.

Justina: Man labiausiai padėjo saldi juoda arbata. Bet ne tiesiog saldi, o labai labai saldi. Vieną kartą vyras paragavo, tai net nusipurtė, sako: „Man ne tai kad nepagerėtų nuo tokios arbatos, bet dar labiau supykintų." (Juokiasi.) Dar kartais karameliniai saldainiai pagelbėdavo. Bandžiau čiulpti mėtinius (draugei labai padėjo), tai taaaaip bloga pasidarė, kad iki šiol negaliu į juos net žiūrėti. Tiesa, o mano vaikas, sutapimas ar ne, dabar labai mėgsta saldžią arbatą, nors stengiuosi tokios duoti kiek įmanoma mažiau. Bet nori, ir viskas!

Jolita: Laukdamasi buvau atradusi puikų man tinkamą būdą (tiesa, sugalvojau ne pati, perskaičiau mamų forume) – prie lovos visada turėti kokį nors užkandį ir pabudus, dar neišlipus iš lovos, suvalgyti ar bent jau atsikąsti. Man labai padėjo. Kitoms, kiek žinau, padėdavo ir vandens atsigėrus, bet man pasidarydavo dar prasčiau. Dieną, kai pajausdavau, kad kyla šleikštulys, irgi greit įsimesdavau į burną kokių riešutų ar traputį. Svarbiausia – kad būtų galima graužti, nelabai tiko kokie minkšti vaisiai ar pan. (juokiasi). Baisiausia būdavo, jei praalkdavau, o su savimi nieko neturėdavau. O jei jau rimtai išalkdavau, tai ne tik būdavo neapsakomai bloga, bet ir galvą pradėdavo skaudėti... Kai jau tai perpratau, nešiodavausi su savimi, kaip vadindavau, „pagraužtukų". Vyras juokdavosi, sakydavo, kad su manim nebaisu ir kokiam lifte užstrigti – iš bado nemirtume (juokiasi).

Gabija: Man padėdavo nėjimas į parduotuvę (juokiasi). Štai ten tai jau pasidarydavo labai negera – erzino kvapai, vaizdai, ypač mėsos. Visko, ko reikia, nupirkdavo vyras, aš tik sąrašiuką sudarydavau. Net sąrašą darant man jau būdavo negera... Dėl valgio gaminimo irgi būdavo keblu – kokią mišrainę ar salotas dar galėdavau sumakaluoti, bet mėsišką patiekalą pagaminti – niekaip. Vėlgi tekdavo vyrui paplušėti.

Milda: Man padėjo... laikas! Daugiau niekas. Tiek laukiantis sūnaus, tiek dukters. Pykino maždaug iki 16 savaitės. Išbandžiau begalę visokių būdų – ir draugės patarė, ir mama, ir internete prisiskaičiau, ir gydytoja bandė gelbėti, deja, niekas netiko, mažasis pilietis labai įnoringas ir užsipyręs, toks, beje, jis ir dabar (šypsosi).

Birutė: Būdavo geriau, kai ką nors kramtydavau, ypač gelbėdavo cukatos ir lašiniai. Dar pagerėdavo gurkštelėjus mineralinio vandens „Borjomi". Nors kaip keista – būdama ne nėščia negaliu jo gerti, labai neskanus, o štai tada labai tiko ir atrodė nuostabus (juokiasi).

Kornelija: Mano atradimas per abu nėštumus, tiek laukiantis dukrytės, tiek sūnelio, – imbieras. Įvairių pavidalų. Labiausiai padėdavo imbieriniai saldainiai, iš bėdos – ir sausainiai su imbierais. Dar į arbatą įberdavau žiupsnelį malto imbiero. Net į svečius eidama nešdavausi imbierinių saldainiukų, nes nuo vaišių gausos ir kvapų ypač stipriai pykindavo.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis