Nevalgus vaikas: gydytoja įvardija dažnas priežastis ir pateikia patarimų

Mano vaikas nevalgus – šia problema skundžiasi tikrai nemažai šeimų. Ką apie vaikų nevalgumą mano specialistai? Konsultuoja gydytoja dietologė Aušra Jauniškytė -Ingelevičienė.


Ar tiesa, kad ši „bėda“ mamas dažniausiai užklumpa antraisiais vaiko gyvenimo metais? Kodėl?


Taip, tai tiesa. Kūdikis, kuris žindomas krūtimi arba maitinamas dirbtinai, dar gauna papildomo maisto, apetitu paprastai nesiskundžia. Pirmaisiais metais kūdikis labai sparčiai auga. Tačiau jo poreikiai labai nedideli.

Dvejų metų ir vyresnis vaikas sparčiai auga, jam reikia įvairių maisto medžiagų, bet kartu jis kiekvieną dieną darosi ir savarankiškesnis, labiau domisi aplinka, pamažu bunda jo požiūris į pasaulį, taip pat ir į maistą, jo spalvą, kvapą bei skonį: „įdomu-neįdomu“, „skanu- neskanu.“ Iki tol gerai valgęs, dabar valgyti atsisako, atrodo, dėl mažiausios smulkmenos. Ko gero, kiekvienai mamai pažįstama padėtis: jei bulvė patiekta vienoje lėkštėje su burokėliais ir šie nudažo ją raudonai, vaikas gali patiekalo atsisakyti.


Dar vienas dalykas, į kurį norėčiau atkreipti dėmesį, tai, kad antraisiais-ketvirtaisiais, kartais vėliau – penktaisiais savo gyvenimo metais vaikų racionas tampa labai siauras. Vaikas renkasi tik tuos sausainukus – ir jokių kitų, tik tą duoną – ir jokios kitos neįsiūlysi.


Mamos dėl to labai jaudinasi, nes nesupranta, kad tai įprastas vaiko raidos etapas. Vaikui augant tai praeina. Todėl tokio amžiaus pipirą auginančiai mamai patarčiau apsišarvuoti kantrybe ir ramiai išlaukti šį laiką.


Ar yra daugiau priežasčių?


Taip, vaiko pablogėjusį apetitą lemia ir daugiau priežasčių. Įprastai ligonėlio apetitas būna prastesnis, jei vaikas ką tik sirgo, jei serga lėtine liga. Kaip ir kiekvienas žmogus, taip ir vaikas vieną dieną gali suvalgyti mažiau maisto, o kitą – daugiau. Vaiko apetitas nebūna visąlaik vienodas, nes jis priklauso nuo daugelio įvairių veiksnių: galbūt tą dieną jis labai pavargo, galbūt, priešingai, turėjo per mažai veiklos ir neišnaudojo visos sukauptos energijos, galbūt kaip tik tą vakarą neišėjo į lauką pakvėpuoti grynu oru. Kaip žinoma, grynas oras gerina apetitą. Be to, gal mums tik atrodo, kad jis nieko nevalgo. Jei jis geria visą dieną sultis, aišku, kad nenorės „normalaus“ maisto, nes jaučiasi sotus.


Vaikas turi savo alkio ir sotumo pojūtį. Labai svarbu jo nesutrikdyti. Nevalgiukas, kuriam dėl nevisavertės mitybos išsivysto mažakraujystė, negerai. Tačiau negerai ir nutukęs vaikas. Jei vaikas nutukęs, tai nereiškia, kad jo mityba yra visavertė ir jam netrūksta tam tikrų maisto medžiagų.


Kaip manote, ar nevalgiukas – didelis rūpestis šeimai?


Iš tikrųjų yra dvi medalio pusės: kiek jautriai patys tėvai reaguoja į sumažėjusį vaiko apetitą ir ar iš tiesų jis yra valgiukas ar nevalgiukas. Mamos įsivaizduoja, kad vaikas turi visąlaik gerai valgyti. Jei kartą kitą atsisakė tam tikro maisto produkto, tokį savo vaiką jau vadina nevalgiuku. Iš tikrųjų nieko bloga, jei vaikas nenori vieno ar kito produkto. Galbūt jam nepatiko jo skonis, kvapas ar spalva, jis gali atsisakyti karšto ar labai šalto maisto. Nes jam neskanu. Juk ir mes patys ne visus maisto produktus mėgstame: vienus mėgstame labiau, kitus – mažiau, į trečius nė nepažiūrime. Vieną dieną valgome daugiau, o kitą apie maistą nesinori nė kalbėti.


Tai gal teisios tos mamos, kurios sako, kad vaiko organizmas pats atsirenka, ko jam labiausiai reikia?


Iš dalies, taip. Pastebėta, kad karvės pieno netoleruojantys žmonės dažnai jo nemėgsta. Pasirodo, jo išgėrus tokiam žmogui atsiranda nemalonių pojūčių: pykina ir pan. Todėl ir vengia jį vartoti. Bet jei vaikų organizmas pats atsirinktų, kas jam geriausia, būtų labai paprasta juos gydyti. Deja, taip yra ne visada. Svarbiausias taisyklingos mitybos principas – kad vaiko mityba būtų įvairi ir visavertė. Tačiau kai vaikas sako: „Aš nenoriu to ir ano“, įvairią visavertę mitybą, ko gero, sunku užtikrinti.


Paprastai mes, gydytojai, sakome, kad svarbiausias kalcio šaltinis yra pienas. Jūsų vaikas galbūt atsisako jo gerti. Tačiau kalcio turi ne tik pienas, bet ir kopūstai, įvairūs vaisiai, riešutai. Kaip tik maisto produktų įvairovė užtikrina, kad vaikas gauna visų jo organizmui reikiamų maisto medžiagų.


Be to, mūsų organizmas turi savybę prisitaikyti. Tarkim, paprastai geležį iš maisto jis įsisavina sunkiai– tik apie 10-15 proc. Tačiau jei jos pradeda stigti, tuomet ima įsisavinti daugiau – apie 25 proc.


Svarbiausias rodiklis, parodantis, kad vaiko organizmui netrūksta maisto medžiagų, yra tai, kad jis gerai vystosi, t.y. proporcingai didėja jo svoris ir ūgis. Tai sužinoti galima pasitelkus vadinamąsias ūgio ir svorio lenteles. Jei vaiko ūgis ir svoris atitinka to amžiaus rekomenduojamas normas, vadinasi, nerimauti nėra pagrindo.


O jei neatitinka?


Vadinasi, su maistu vaiko organizmas negauna visų reikiamų maisto medžiagų. Tuomet gali tekti į pagalbą pasitelkti maisto papildus. Tarkim, geležies preparatus, jei vaikui išsivystė mažakraujystė. Mama maisto papildų neturėtų pirkti pati. Geriausia, kai vaiko gydytojas nusprendžia, ar tikrai jūsų vaiko organizmui stinga tam tikrų medžiagų. Gydytojas reguliariai matuoja vaiko ūgį ir svorį, stebi, ar jis didėja proporcingai pagal vaiko amžių. Nuolat atlieka tyrimus. Jei mamai kilo kokių įtarimų, kad, pvz., vaikui gali trūkti geležies, užtenka atlikti bendrąjį kraujo tyrimą. Jis parodo, ar jūsų įtarimai pasitvirtino. Beje, gydytojas turėtų patarti ir kaip paįvairinti vaiko mitybą.


Ar gerai elgiasi ta mama, kuri vaiką verčia valgyti?


Žinoma, vaikas neturėtų būti alkanas visą dieną. Manau, mamos žino daugybę triukų, kaip vaiką paskatinti valgyti. Aš tik atkreipčiau dėmesį, kad kartais vaikai nevalgymu nori gauti tėvelių dėmesio. Juk tėveliai visada likę atkreipti dėmesį į blogus vaiko darbus. Pagirti vaiką už gerus darbus dažnai pamirštama. Siekiant paskatinti vaiko apetitą labai svarbu pabrėžti ne blogus dalykus: „Tu ir vėl nieko nevalgei“, bet, priešingai, gerus: „Šaunuolis šiandien suvalgei visą lėkštę.“


Ar yra kokia rekomenduojama paros maisto norma vaikui?


2-3 m. vaiko viena maisto porcija turėtų sudaryti apie 200-300 ml, vėliau prisideda kas metai po 50 ml. Vaikas turėtų valgyti 5-6 kartus per dieną, geriau tomis pačiomis valandomis. Pusryčiai, pietūs, vakarienė – gausiausi, geriau, kad tai būtų šiltas maistas. Tarp jų turėtų būti apie 6 val. pertrauka. Priešpiečiams ir pavakariams galima duoti mažesnę porciją ir lengvo maisto: jogurto, sūrelį, vaisių, duoniukų, varškės. To paties patiekalo geriausia pasiūlyti po 6-10 dienų. T. y. jei šiandien vaikas valgė virtinukų, vadinasi, jų jam geriau pasiūlyti mažiausiai po šešių dienų. Tačiau vargu ar tokia griežta mityba įmanoma namų sąlygomis. Aš visada linkusi manyti, kad mama turi ne tik gaminti, bet ir rasti laiko su vaiku pažaisti. Vargu ar nuvargusi nuo maisto gaminimo ji įstengs pakankamai dėmesio skirti dar ir vaikui.

Mano patarimas mamoms būtų toks: susitaikyti su tuo, kad vaiko apetitas jam augant „svyruoja“. Natūralu, kad tam tikru periodu jis renkasi vienodą maistą ar valgo mažiau. Tai laikina. Geriau jam duoti tą maisto produktą, kurį jis mėgsta, nei per prievartą kišti tą, kurio nemėgsta, ir rizikuoti palikti vaiką alkaną.


Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis