Gydytoja neurologė – apie vaikų pomėgį suptis

Lietuvoje yra keli išvykų automobiliu maršutai, kurių mano vaikai laukia kaip Kalėdų. Vadiname juos linksmaisiais kalneliais, nes riedant jais vėjas įlenda vaikams į pilvą ir jie juokiasi net susirietę.

Kitas mėgstamas maršutas – tai parkai su sūpynėmis. Vaikų mėgstamas, o mano – ne, nes, pirma, po pusvalandžio monotoniško supimo apima nuobodulys, antra, pykinti pradeda mane (tą, kuri supa), o ne juos (tuos, kurie supasi). Iki šiol sūpynes kenčiau, nes vaikams smagu, bet, pasirodo, suptis ne tik smagu, bet ir naudinga.


Konsultuoja neurologė Laima Mikulėnaitė ir ergoterapeutė Justina Tamošūnienė.


Sensorinė, pojūčių, arba jutimų, sistema yra viena seniausių ir labai svarbi, nes per ją žmogus supranta, ir kas jis pats yra, ir savo padėtį erdvėje. Tik suvokdamas save žmogus gali kažką nuveikti, pavyzdžiui, judinti ranką, koją, eiti, bėgti, piešti, valgyti. Ši svarbi sistema, kurią sudaro trys svarbiausios sistemos – taktilinė (lietimo), vestibulinė (informuoja apie tai, kokia yra galvos padėtis su erdve ir pačiu kūnu) ir proprioceptinė (kaip žmogus suvokia ir priima savo kūną) pradeda vystytis jau mamos įsčiose. Sensorinė sistema gimusiam kūdikiui padeda prisitaikyti prie naujo pasaulio.

„Visų trijų sistemų labai svarbi funkcija ta, kad jos informuoja mus apie mūsų kūno padėtį. Ir ne tik apie padėtį, pavyzdžiui, sėdžiu, stoviu, bet ir apie tai, kaip aš ją keičiu. Jos padeda pajusti, ką reikia daryti, jei norime padėtį keisti", – paaiškina neurologė Laima Mikulėnaitė.


Sensorinė sistema susijusi su visomis kitomis organizmo sistemomis: kaulais, raumenimis, smegenimis ir t. t. Dėl šių ryšių mes ne tik žinome, kaip, bet ir galime keisti padėtis. Tai judėjimo pagrindas.


Pasak pašnekovės, kai šios sistemos veikla įprasta, t. y. ji priima pakankamai informacijos iš aplinkos ir sklandžiai perduoda ją smegenims, žmogus jaučiasi gerai, nes žino, kad prireikus galės tinkamai pasinaudoti savo kūnu. Tokiems žmonės gali patikti suptis, bet gali ir nepatikti.


Du kraštutinumai


Vaikas, kurio pojūčių sistemos raida normali, norės ar nenorės suptis, labiausiai priklausys nuo jo tos dienos nuotaikos. „Jutimų sistema, suteikianti mums informacijos apie pasaulį, yra labai jautri ir labili (kintanti, greitai persitvarkanti, prisitaikanti – aut. past.). Vieną dieną aplinka, kurioje gyvename, yra triukšmingesnė, kitą – ramesnė, vieną dieną jaučiamės pailsėję, kitą – labiau pavargę, o mūsų jutimai prisitaiko prie kintančių sąlygų taip, kad mes tomis aplinkybėmis jaustumės kaip įmanoma geriau – nieko nebūtų nei per daug, nei per mažai. Tad jei esame pavargę, suptis greičiausiai nenorėsime, nes tai būtų per stiprus dirgiklis tą dieną." Trumpai tariant, sensorinė sistema įvertina organizmo vidinę būseną, išorinę aplinką ir smegenims siunčia informaciją apie tai, ko turėtume norėti, o ko vengti.


Tačiau maždaug 15 proc. vaikų sensorinė sistema į aplinką reaguoja arba pernelyg jautriai, t. y. priima per daug informacijos, arba pernelyg „šaltai" – informacijos priima per mažai. „Jei jos priima per daug, tarkime, turi pernelyg jautrią vestibulinę sistemą, tai tokie vaikai vengia staigių judesių, greitai bėgti, aukštai lipti, jiems nemalonu važiuoti kalneliais, skristi lėktuvu, nesidžiaugia, kai tėtis ar mama mėto į viršų, priešingai, užuot juokęsi, pradeda klykti. Ir, priešingai, jei informacijos priima per mažai, vestibulinis pojūtis yra sumažėjęs, jutimų sistema jaučia dirgiklių badą, atsiranda noras jų siekti dirbtinai. Apie tokius mažylius sakome: „Išalkę judesio." Jiems taikome sensorinę dietą – sudarome galimybę patirti daugiau reikiamų dirgiklių, nes tai padeda sureguliuoti jutimų sistemą, atkurti prarastą pusiausvyrą ir vaikas vėl gerai jaučiasi. Organizmas taip sukurtas, kad gali viską sureguliuoti į pagalbą pasitelkdamas išorės veiksnius", – paaiškina ergoterapeutė Justina Tamošūnienė.„Judesio išalkę" vaikai paprastai labai mėgsta suptis, gali tai daryti ilgai ir dažnai, jiems patinka suktis, čiuožti, greitai leistis kalneliais ir t. t.


Vida Press


Pamoka


„Supimas yra organizmo poreikis, apie kurį signalizuoja vaiko elgesys (kad ir neperkalbamas noras eiti suptis), nes niekaip kitaip – nei kūno temperatūra, nei pagausėjusiu prakaitavimu ar pilvo skausmu šito poreikio organizmas neparodys. Todėl vaikui, kurį traukia sūpynės, turime leisti suptis, o jei suptis nenori, bijo, nevaryti varu. Tokia svarbiausia šios temos taisyklė.


Poreikis dažnai suptis siejamas su supimo jausmu, patirtu mamos įsčiose. Teigiama, kad supdamiesi vaikai pajunta panašų saugumo ir malonumo jausmą. Pasak pašnekovių, iš dalies taip ir yra. „Tačiau svarbu suvokti ir tai, kad supimasis yra savo kūno pažinimo pamoka, kuri suteikia daug skirtingų pojūčių: supantis greitai keičiasi vaizdas, akys turi prisitaikyti prie vis kito žiūrėjimo kampo ir tempo, keičiasi kūno padėtis erdvėje, taip pat galvos padėtis kūno atžvilgiu – visus šituos pokyčius „sugeria" sensorinė organizmo sistema, kaupia žinias apie organizmą ir perduoda smegenims. Įrodyta, kad supimas vaikams ypač reikalingas jų sparčiuoju vystymosi periodu, nes stimuliuoja pažintinės veiklos raidą, teigiamai veikia smegenų veiklą. Taigi, sensorinės sistemos pagrindu vystosi kitos organizmo sistemos ir kuo labiau išvystyta pagrindinė sistema, tuo ir kitos sistemos bus geriau išsivysčiusios."


Ne juokas


„Tai, mėgsta ar ne, vaikas suptis, nėra būdas ką nors diagnozuoti, tačiau kai kuriems raidos sutrikimams išties būdingi sensorinės sistemos sutrikimai. Pavyzdžiui, 95 proc. autistinio sprektro sutrikimų būdingos jutimų bėdos. Tam tikri jutimų sutrikimai, nukrypimai nuo normos būdingi maždaug 12 proc. įprastoos raidos vaikų. Kaip į tai reaguoti? Jei sutrikimai netrukdo vaikui gyventi, tyrinėti, mokytis, kažkaip reaguoti nereikėtų, tačiau jei pastebite, kad pradeda trukdyti, vaikui keisti kūno padėtis ir pan., reikia kreiptis į specialistus", – pataria pašnekovės.


Antra vertus, jei pojūčių sistemos sutrikimai pradeda trukdyti vaikui ir aplinkiniams, juos paprastai lydi ir daugiau apie sutrikimą įspėjančių ženklų: ne tik liguistas noras suptis, bet ir nerangumas, sutrikusi smulkioji motorika, baimė būti kilnojamam, kilti liftu, vyraujančios rankos nebuvimas, negebėjimas važiuoti dviračiu, „išsiklaipiusi" sėdėsena ir t. t. Sensorinės dietos, aktyvinami pojūčiai gali padėti vaikui gyventi lengviau ir patogiau.


Nemoka išsisupti


„Pastebėjau, kad sūnaus (jam dabar ketveri) dauguma bendraamžių sėdasi į sūpynes ir patys išsisupa. Maniškis – niekaip. Aiškinu, kada kojytes tiesti į priekį, kada – atgal, bet jis vis tiek „nepagauna" ritmo. Verkia.


Kokio amžiaus vaikas turi mokėti išsisupti?


Neurologė L.Mikulėnaitė: „Tai labai individualu ir priklauso nuo to, kaip vaikas kontroliuoja savo kūną, ar sūpynės atitinka jo amžių ir ūgį, nes paprastai žaidimų aikštelėse jos per didelės ikimokyklinukams.


Susigaudyti, kaip išsisupti, kada kokią kūno padėtį pasirinkti, suplanuoti judesį nėra lengva, šis gebėjimas labai susijęs su savęs suvokimu, o tai, kaip ir minėta, labai individualu.


Yra vaikų, kuriems suplanuoti judesius labai sunku, tačiau tokie paprastai turi ne tik kitų judesio, bet ir kalbos bėdų, nes nesuplanuoja, kaip sudėlioti burnos raumenis, kad galėtų pasakyti žodį. Jei negebėjimą išsisupti lydi daugiau negebėjimų, numoti ranka negalima, reikia kreiptis pagalbos. Antraip vaiko lauks sunkumai."


Ar tiesa, kad vaikus rekomenduojama supti į šonus, o ne pirmyn atgal?


Neurologė L.Mikulėnaitė: „Mes judame į priekį ir atgal, šonu nevaikštome. Visiškai nesvarbu, kaip supamės – į šonus, pirmyn atgal, sukamės ratu ar pan., vestibulinė sistema pagal paskirtį „išnaudoja" įvairiais būdais gautus stimulus. Jei vaikas turi per mažą vestibulinės sistemos jautrumą, ergoterapeutai kaip tik stengiasi sukurti judėjimo galimybę įvairiausiomis kryptimis, kad smegenys gautų kuo įvairesnės informacijos.


Vida Press


Ar tiesa, kad nereikėtų supti vaiko ilgiau nei pusvalandį?


„Vaikui, kurį supsite per ilgai ar pernelyg stipriai, pradės svaigti galva, jis nebesutelks žvilgsnio, apsivems ir jūs liausitės tai dariusi. Supant reikia žiūrėti ne į laikrodį, o į vaiką, kaip jis reaguoja, patinka jam ar nepatinka, nori tęsti ar jau nori liautis suptis. Vaikai visada parodo arba pasako, kada jiems gana dirgiklių, o kada jų dar trūksta. Pasitikėkime jais!"


„Supimas gali būti įvairaus stiprumo, į įvairias puses, mes galime kontroliuoti, reguliuoti jį pagal tai, koks yra mūsų tikslas – raminti vaiką ar sužadinti jo pojūčius."


Kodėl greitai važiuojant kalneliais dauguma vaikų (ir kai kurie suaugusieji) jaučia skausmą ties skrandžiu?


Neurologė L.Mikulėnaitė: Vestibulinė sistema yra glaudžiai susijusi su vegetacinė (autonomine) organizmo sistema. Judesys sudirgina neuronų telkinius (branduolius), kurie perduoda signalą smegenims, todėl ir jaučiamas kutenimas, šiurpuliukai, kartais supykina."


Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis