Garsiausias Lietuvos italas Gian Luca – apie buvimą daugiavaikiu tėčiu ir vaikų auklėjimo ypatumus

(4)

Gian Luca Demarco – garsiausias italas Lietuvoje. Ir, ko gero, vienas žavingiausių, linksmiausių, nuoširdžiausių tėčių, kokius tik teko sutikti. 

Su žmona Egle Zdanavičiūte–Demarco augina Magdą (6 m.), Beną (4 m.) ir Martiną (1 mėnuo). Gian Luca puikiai kalba lietuviškai, atrasdamas tokias žodžių sąvokas ir tarimą, kad net gaila „versti“ į taisyklingą lietuvių kalbą. Su šiuo žavingu vyru net neišeina kalbėti kreipiantis į jį „jūs“ – jis toks tikras ir savas, o humoro jausmas – nepakartojamas.


Kiek vaikų svajojai turėti?


Kodėl turėjau svajoti ar skaičiuoti? Aš nesu moteris, aš – vyras. Buvo metas, kai aš rimtai norėjau būti vienuolis ir apie tėvystę net negalvojau. Bet kai susipažinau su Egle, labai užsinorėjau su ja vaikų, net dabar, kai turiu tris, dar norėčiau kokių 3–4, taip ją myliu. 


Žmonos klausei, ar ji nori to paties?


Be šansų, aš jau senuliukas, reikia nusiraminti jau. Žinot, man – 34 metai, o čia, Lietuvoj, jau toks laikomas senu, keli žingsniai iki mirties (juokiasi). Padariau tris vaikus, metas jau ir pasitraukti, užleisti vietą jauniems. 


Jau matyti Martinos charakteris?


O taip! Ji tokia rami, matyti, kad charakteriu į tėvą (juokiasi). Bet kai jau pyksta ir rėkia, patikėk, sutiksi su viskuo, ko jinai nori. Pasakyti negali, turi pats susiprasti, nes jeigu nesupranti, ji ir toliau rėkia „ant tave“. Šiaip labiau rėkia ant mamos, nes jos dar tarpusavyje neišsiaiškino santykių, nieko, laikui bėgant išsiaiškins.


Kaip vyresnieji – Magda ir Benas reagavo į mažąją sesutę?


Gian Luca. Benas labai myli ir saugo sesutę, jis toks rūpestingas, nuostabus vaikinas. Magda iš pradžių labai apsidžiaugė, kad turės su kuo žaisti, bet dabar konkuruoja su mama. Tai atrodo taip: mama turi savo „lėlę“, Magda turi savo „lėlę“. 


Eglė. Magda turi tokius pačius drabužėlius savo lėlei, kuri irgi panaši į Martiną, keičia sauskelnes, maitina, sūpuoja.


Gian Luca. Dabar pas mus šeimoje varžybos, kuris daugiau padės mamai. Jeigu Eglė prašo vandens, jo atnešti bėgam visi trys. Paprastai laimiu aš.


Gausi Eglės ir Gian Lucos šeima.
Gausi Eglės ir Gian Lucos šeima.
Dainius Labutis


Nesijaučiate su Benu mažuma? Jūsų šeimoje dabar daugiau mergaičių. 


Eglė neleidžia mums jaustis mažuma, mes esame jos komandos nariai. Jeigu man trūks vyriškos draugijos, dar nusipirksiu šunį, kuris bus vyras, supranti? Yra kita bėda, labai jaučiasi, kad suaugusiųjų šeimoje – tik du, o mažiukų – trys, vis sunkiau susitvarkyti, man teks tapti rimtesniu tėvu – tokiu, kuris visur visur spėja. Sunkus periodas, bet labai įdomus, toks supainiotas, nieko tokio – atsipainios, laiko tik reikia. Gerai, kad daugiau laiko galėjau skirti šeimai, Eglei sunku, ji po cezario pjūvio operacijos, visi trys vaikai taip gimė. Ji – mano didvyrė! Atlaikė tiek skausmo dėl manęs, kad gimtų tokie trys maži nepaprasti žmogeliukai. Bijau, kad ateis laikas, kai man reikės daugiau dirbti ir aš negalėsiu tiek laiko praleisti su šeima, padėti Eglei, pabūti su Martina. Kaip ji mane ramina: pasidedu ant pilvo ir abudu nurimstame.


Su kuriuo iš vyresniųjų lengviau randate bendrą kalbą, kuris labiau klauso – Magda ar Benas?


Nė vienas, nė kitas. Egle, manęs šeimoje kas nors klauso? Nė vienas! Nei žmona, nei vaikai. Ačiūdie, dar Martina klauso. Aš kalbu, o ji neprieštarauja, kaip gerai! Aš rėkauju ant vaikų, toks temperamentas, turėjau sesę, kuri buvo „šiknė“, o mano tėtis jai nieko nesakydavo, nes ji – mergaitė. Tai mano namuose visi lygūs, lyčių lygybė. Aš augau su dviem sesėmis, kurios galėdavo būti raganos, tai žinau, kaip tai būna, todėl saugosiu Benuką iš paskutiniųjų. 


Manai, visos mergaitės – raganos?


Dėl Martinos kol kas negaliu pasakyti, o Magda – tokia raganiukė jau. Tos Lietuvos moterys visos tokios – gražios, ramios, o naktį išsitraukia šluotas ir, patikėk, tikrai ne pašluoti, o paskraidyti, namus šluojame mes su Benu. Mergaitės geros, kai miega (kvatoja). Išvis tie moterų hormonai – nuo juoko iki ašarų – vos dvi sekundės, tada geriau iš viso prie jų nelįsti. 


Bendrauji su abiem vienodai? 


Jeigu Magda blogai elgiasi, ji gaus pastabą, jei Benas – jis, jokių išimčių niekam nedarau. Eglė visada šypsosi, visada maloni ir gerutė, kažkas juk turi būti griežtas, toks ir esu, bet dar su jais žiauriai daug bajeruoju. Jeigu su vaikais reikia durniuoti, tai aš esu tikras durniavimo profas.


Eglė. Dėl to mūsų vaikai greitai „pagauna“ visus juokelius. Jeigu jiems pasakysi: „Žiūrėk, dangus griūva“, jie tau pasakys: „Baik juokauti.“ 


Didieji šeimos vaikai.
Didieji šeimos vaikai.
Dainius Labutis



Kažkaip juos baudžiate?


Ką tai reiškia – bausti vaikus? Kompiuterio jie neturi ir neturės, kol tik galėsiu, kai labai supykstu, nes vaikai kažko prisidirbo, negauna saldumynų sekmadieniais, kartais neleidžiu žiūrėti filmukų. Nėra kitos išeities. Telefoną jie gauna, jei nori pažiūrėti nuotraukas, ir tai mane erzina, noriu atimti, bet kad žaistų su telefonais, o dar prie stalo, to tai jau tikrai nebūna! Filmukai žiūrimi tik per televizorių ir tik nustatytu laiku. Man gerai, kai jie pažiūri filmuką, paskui eina į lauką žaisti. Nori nenori, bet į lauką varau net priverstinai.


Eglė. Luca dukrai Magdai padarė namelį kieme, viską pats, savom rankom.


Gian Luca. Norėjau, kad jie ten galėtų kurti savo pasaulį.


Filmukus vaikai gali žiūrėti bet kokius?


Ne, tik sąmoningus, bet tie šiuolaikiniai apie monstriukus ir kitus durniukus, kai nėra jokios minties ir istorijos, netinka ir nepatinka. Esu atrinkęs tokius, kokius pats žiūrėdavau vaikystėje, kad ir mintis būtų, ir dar itališkai mokytųsi. Su seneliais jau susišneka.


Eglė. Iš pradžių vaikams žiūrėti tuos filmukus buvo vos ne bausmė, seni filmukai, per daug lėti, jie imdavo nuobodžiauti, bet tada Luca jiems aiškina, kas vyksta ir kodėl. 


Gian Luca. Ar aš gerai darau, nežinau, ar tai padės ateityje, irgi nežinau, gal yra tėvų, kurie žino tobulą formulę, o mes bandome taip, kaip suprantame. 


Jūsų šeimoje, esame kalbėję prieš kelerius metus, maisto metas šventas? Vis dar ta pati tradicija – susėsti prie stalo, gražiai paserviruoti jį?


O, tikrai taip! Gražios staltiesės, gražiai patiektas maistas, uždegtos žvakės. Mano tėvai iš tų žvakių net juokdavosi, klausė, ar mums šviesos maža. Tai pabuvimo kartu simbolis, priminimas, kad dievulis visada su mumis, valgyti pradedame ir baigiame su kryžiaus ženklu. Mes stengiamės palėtinti gyvenimą, jis ir taip per greitas. Turime patefoną, kuriuo labai džiaugiamės, kai klausome vinilinių plokštelių. Valgome, bendraujame ir klausome geros ir kokybiškos muzikos.


Lėtinate gyvenimo tempą?


Manau, kad per greitas tempas gadina šeimos gyvenimą, tai mano problema – ne vaikų. Aš pats save riboju, pavyzdžiui, kai grįžtu namo, telefoną dedu į dėžę, kitaip jame „skęstu“, o vaikai tai mato, kokį pavyzdį aš rodau, ką? Vadinasi, esu kažkoks ligotas, vaikai nori su manimi bendrauti, o aš tikrinu savo paštą, skaitau žinutes, būdavo, kad žaisdavau žaidimų bile kiek. Labai padeda, kai save riboji – daugiau bendrauju, daugiau užsiimu su vaikais. Bet aš dar tik stengiuosi, tik pradedu, nerašyk, kad jau visai toks gerulis pasidariau. Nu, man baisu, kai į mano restoraną, kurį turiu Smiltynėje, ateina vyras ir moteris, atsisėda prie stalo, kiekvienas žiūri į savo telefoną, bet ne vienas į kitą. Koks siaubas, ką? Jie ne tik vienas kito nemato, bet ir ką valgo. 


Gian Luca
Gian Luca
Dainius Labutis



Eglė. Italijoje labai populiaru, kad vaikas valgytų, jam įkiša planšetę į rankas, o mes, jei einame į kavines, nešamės spalvotų pieštukų ir popieriaus. Kol laukdavome maisto, mūsų vaikai piešdavo, sugalvodavome jiems įvairių užduočių. Būdavome toks retas reiškinys, kad mūsų prašydavo leisti mus nufotografuoti (juokiasi).


Gian Luca, dabar tau padaugėjo rūpesčių?


Mes esame šeima, komanda, neturime auklių, neturime, kas padeda vežioti, prižiūrėti vaikus. Buvo akimirkų, kai Eglė daugiau „veždavo“, dabar man daugiau tenka, ji tiesiog fiziškai nebegali. Žinai, man atrodo, toks durnas paprotys Lietuvoje: kai gimsta vaikas, niekas, net artimiausieji, neateina aplankyti, nes atseit reikia palikti šeimą ramybėje. Kokia nesąmonė! Kaip tik tada ir reikia labiausiai pagalbos. Pakelk užpakalį ir padėk, kai reikia labiausiai padėti. Sakai, toks prietaras? Durnas, nesąmoningas prietaras! Mes, jauni vyriokai, iš pradžių netgi nemokame savo tokių pačių jaunų moterų suprasti, tai dėl to turi ateiti tėvai, uošviai į pagalbą. Gal neaiškinti ir nevadovauti, o pavyzdžiui, tyliai sutvarkyti namus, pagaminti valgyti ir duoti keletą patarimų. Pas italus visai kitaip, visa šeima ateina dar į ligoninę, atneša visko, ko tai pagimdžiusiai moteriai reikia, pataria, gal ir užknisa, bet, patikėk, tai didžiausia pagalba, kokia tik gali būti. Ačiūdie, mano uošviai kitokie, labai padėjo ir aš esu jiems dėkingas.


Baisu buvo lauktis trečiojo vaikelio, juk grėsė ir trečia cezario operacija?


Eglė. Jam buvo baisiau negu man pačiai. 


Gian Luca. Aš taip bijau, kad jai kažkas gali atsitikti, taip bijojau ją prarasti. Būdamas vyras išgyvenau ir dėl vaiko, bet, žinai, aš jo dar nepažinojau, o mano Eglutė tokia sava, tokia mano. 


Eglė. Pirmomis savaitėmis, kai gimė Martina, jis blogiau miegojo nei aš. Vis šokdavo iš lovos: „Ar tau viskas gerai, ar nieko nereikia padėti?“ Jis keldavosi, paduodavo dukrytę, palaukdavo, kol atsirūgs, keisdavo sauskelnes. Kai man jau nebeskaudėjo, net gaila būdavo jį žadinti. O kam? Jau galėdavau pati susitvarkyti.


Gian Luca. Gal aš nenormalus, labai išgyvenu, labai stengiuosi padėti, bet kartais pats kaip lavonas reaguoju į aplinką, nu, visai nieko negirdžiu. Bet kai pasižadinu, visada padedu. Pampersą pakeisti ir užpakalį nuplauti galiu tamsoje drąsiai, šviesos net nebedegu. Bet negaliu pasakyti, kad jau viską moku ir žinau, su kiekvienu vaiku vis iš naujo reikia mokytis. Ir su kiekvienu sunku, žinai, nemiegoti sunku, iš ryto, kai atsikeliu, aš pamirštu daug dalykų. Štai tavęs šiandien laukiau per pietus, sėdėjau ir laukiau, ir visai ne tuo laiku, aš netyčia, tiesiog esu žmogus, kai neišsimiegu, tai truputį durnas. Galva neveikia. Mano mama buvo atvažiavusi, gamino man mėgstamą patiekalą, nusiuntė į parduotuvę mėsos. Duonos pripirkau, o mėsos pamiršau.


Vis dar pats gamini? Televizijoje turi laidą „Gardu gardu“.


Gaminu, gaminu – ir vis dar su malonumu, tik savo restorane samdau žmones. Žinai, turiu savo gerbėjų, mane labai myli vėlyvo vidutinio amžiaus moterys, kai kurios net laiškus rašo. Aš labai džiaugiuosi, bet televizija – toks laikinas dalykas, ateis jaunesni, geresni, įdomesni ir man teks trauktis, toks gyvenimas. 


Kas tau sunkiausia būnant tėvu?


Pasaulis sukurtas taip, kad tėvas turi dirbti bile kiek. Kad aprūpintum šeimą, turi tiek daug suktis, kaip kokiam „mikseryje“, o vaikams lieka labai mažai laiko. Kartais jaučiuosi taip, kaip mašinoje būtų pastatyta N (neutral) pavara, spaudi spaudi gazą, o ji niekur nevažiuoja, taip ir aš – bėgu bėgu, darau darau, o niekas, atrodo, ir nejuda. Taip, aš aprūpinu šeimą, bet labai mažai būnu su jais. Dėl to pykstu, bandau ieškoti išeičių, bet tai žiauriai sunku.


Didžiausias džiaugsmas, kurį gauni iš vaikų?


Iš Martinos – ramybę, nenusakomą, man tai labai brangu. O bendrai iš vaikų, žinai, ką gaunu? Eglės šypseną, vaikai ją daro laimingą. Aš taip nesugebu, nemanau, kad dėl manęs ji galėtų būti tokia pati laiminga kaip dėl vaikų. Ir tai tiesa. Dar labai gerai, kad Martiną gali paimti ant rankų, prisiglausti ir ji niekur nepabėgs (juokiasi). Magdutę dar gali apkabinti, dar ji pabūna glėby, Benukas retai jau prisileidžia „ant švelnumo“. Kai jie dabar abu užmiega laikydami mano ranką, tai – nepakartojamas jausmas. Bet, žinai, kai juos vakare reikia nuprausti, nu, tai mane pjauna. Gal žinai, kodėl jie taip dėl to prieštarauja? Bet turbūt taip gyvena kiekviena šeima, kuri augina tokio amžiaus vaikus, matyt, nesu išskirtinis. 


Dar kartu su vaikais ruoši valgį?


Taip, kaip žinai, Benas iš ryto atsikelia geros nuotaikos, tai su juo galima daug nuveikti. 


Eglė. Vaikai mums rytais kartais daro kavą ir nesvarbu, kad pamiršta į aparatą įdėti kavos kapsulę ir tenka gerti rudą, purviną vandenėlį (juokiasi).


Gian Luca. Dar kai kurių dalykų jų nemokau, jie padarytų, bet kažin ar namas liktų vietoje. Jie naudojasi visais įrankiais ir puikiausiai moka, piktinasi, kad darželyje neleidžia valgyti taip, kaip priklauso, su peiliu ir šakute. 


Gian Luca apie planavimą:


Baik tu! Mes nė vieno vaiko neplanavome. Kai sužinojau, kad atsiras trečias vaikelis, man buvo tooooks džiaugsmas! Sužinojau tai per Kūčias, ko daugiau norėti, tokia Kalėdų dovana, geresnės net įsivaizduoti negalėjau. Aš džiaugiuosi viskuo, ką duoda Dievas. Aš Eglę, tą moterį savo myliu ir mylėsiu iki gyvenimo pabaigos. Jeigu dar Dievas duotų vaikų, aš tik džiaugčiausi. Žinojai? Vaikai atsiranda iš meilės ir pats procesas koks malonus! Ką tu!


Gian Luca apie itališką temperamentą:


Gal Magda labiau į mane, ji tokia truputį, nežinau, rašyk, kas gero – mano, kas nelabai – Eglės (juokiasi). Štai rytais, kaip skirtingai vaikai atsikelia. Benas prabudęs kaip saulė, su šypsena, sako: „Labas rytas!“ O Magda... Tai, žinok, kai galės jau gerti kavą, tikiuosi, kad susistabilizuos ta situacija. Ji tokia pikta atsikelia iš ryto, gali daryti, ką tik nori. Tada reikia cacinti, glostyti ir įtikinėti, kad pasaulis yra labai gražus. Po 15 minučių – auksinis vaikas, mano mama, Magdos močiutė, tokia pati, bet jai padeda puodukas kavos. Benas tai dar sesei į akis lenda, visaip nervina, kol ji dar pikta, nu, čia jau ir aš tokią savybę turiu (juokiasi).


 

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis