Kaip ilsėtis būnant su savo vaiku: vieno realaus tėčio realūs patarimai

Šios dienos laukiau 3,5 metų. Tik tiek. Ir net ne iš karto supratau, kai ji atėjo. Baigėsi mano pamaina ir supratau, kad pirmą kartą su sūnumi pavyko pabūti lengvai. Nieko ypatingo neveikėme, ta pati kasrytinė rutina, tie patys makaronai, filmukų žiūrėjimas valant dantis, pašnekesiai, pasinešioji mai ant nugaros, dėlionių dėliojimai. Bet šį kartą giedriau, ramiau ir kitaip. Nebebuvo dėl ko įsitemp ti. Aš prižiūrėdamas savo vaiką pailsėjau.

Savo tėviška patirtimi su mumis pasidalijo psichologas psichoterapeutas Timas Petraitis.


Man poilsis yra daug mistiškesnis už įtampą. Jei kas pasiūlytų 1000 Eur ir sakytų: „Per minutę rask dėl ko įsitempti“, tai drąsiai. Minutės net per daug – šast ir jau įsitempiau. Galiu greitai įtempti raumenis, galiu greitai rasti, dėl ko sunerimti. Jokių problemų. Jei būtų priešinga užduotis, tada jau sunkiau. Pirma asociacija, kada pavyko atsipalaiduoti, – tai jogos „numirėlio“ asana. Padarai visas asanas iki jos, pakvėpuoji skirtingomis nosies pusėmis, pagiedi giesmių ir galiausiai gali apmirti. Atsiguli, užsikloji ir klausai muzikytės.


Būdas nusiraminti nr. 1


Kaip pirmakarčiam tėčiui, įtampą keldavo viskas. Nes viskas nauja. Būdavo kraštutinės įtampos – kai vaikai sirgdavo. Gerai, kad nedažnai. Dabar, kai jau tėvystės stažas skaičiuoja 4 metus, net keista save tokį prisiminti. Dabar jau aš masterclass tėtis. Viską įvaldęs ir vairuojantis per tėvystę su viena ranka ant vairo, o kita – ant bėgių svirties. Viena didžiausių tėvystės dovanų – įvaldytas gebėjimas raminti save. Ir čia ne tik apie amerikietės Leslie Potter saugios kėdės metodą. Kai jauti, kad tuoj pratrūksi, nebeatlaikysi vaiko elgesio, – eiti ramiai pasėdėti ir su atjauta save viduje apkabinti ir nuraminti. Čia apie kažkokį globalesnį savęs raminimą.


Viduje atsirado toks lyg excelis, kuriame – įvairios kategorijos: pora iš jų raudonai, kitos juodai nuspalvintos. Svarbiausia kategorija, kaip jau galite nuspėti, yra sveikata. Fizinė ir psichinė. Ar vaikas neserga ir ar yra laimingas? Nes nebūna taip su mažais vaikais, kad jie atsikeltų išsimiegoję ir sakytų: „Neee, šian kažko nėra nuotaikos, pagulėsiu, į lubas pažiūrėsiu.“ Jei sveikas ir linksmas, visa kita – ne esmė. Šitas veikia 100 proc., tik kartais pamiršti jį naudoti. Sunerimsti dėl smulkmenos kokios ir tas nerimas paslepia smegenų excelį, užpila ir nebesimato jo.


Būdas nr. 2


Kitas ramybės ir poilsio sąjungininkas yra taisyklės ir rutina. Nėra blogų jausmų, yra netinkamas elgesys. Ir gaudai kiekvieną tokį elgesį. „Katino mušt negalima, lipt ant uodegos – tai irgi mušti.“ „Jei labai pyksti, pakramtyk orą“, ir rodai, kaip. Arba galima popieriaus paplėšyti. Kai metus po kiekvienų pusryčių valai dantis su filmukais, tai tampa lyg automatiniu refleksu. Pusryčiai baigėsi ir jau matai artėjančią ištiestą ranką pimpimo (mobiliojo telefono). Jei nusimato „nukrypimas“ nuo rutinos, iš pradžių pats apsipranti, paskui informuoji interesantą. Geriausia iš vakaro, prieš kelias dienas. Apie savaitgalį jau antradienį pradedi kalbėti. Ir ramu.


Būdas nr. 3


Pats pačiausias poilsis, kurį netikėtai ir pavyko praėjus 3,5 m. patirti, yra religine ir filosofine išmintimi grįstas. Visi žinome, kad septintą dieną Dievas ilsėjosi ir šventė. Ir mums taip rekomendavo daryti. Tik ne visi tą praktikuojame, nes daug reikalų yra nesutvarkytų. E.Frommas knygoje „Pamiršta kalba“ taip pat mini poilsį, taip pat iš religinės perspektyvos, tik paaiškina. Kalbėdamas apie žydų Šabo dieną, jis teigia, kad besiilsint šeštadieniais negalima keisti daiktų tvarkos. Tik tiek.


N.Serbskis aiškindamas trečiąjį Dievo įsakymą kalba, kad tą dieną reikia paskirti Dievui ir grožėtis jo kūriniais. Keisti sąveikavimo su pasauliu būdą. Iki poilsio dienos mes sąveikaujame vienaip, o ilsintis tą sąveika keičiasi. Dirbdami mes keičiame pasaulį: valome dulkes, gaminame produktus, kuriame, plėtojame, tobuliname savo mikropasaulius, branduolines šeimas, versliukus. Dirbdami tėvais, mes investuojame į vaikus, koreguojame jų elgesį, vedame į būrelius, mokome dalykų. Ilsėdamiesi mes nustojame keisti daiktų tvarką ir atsisėdę su puodeliu kavos stebime viską. Iš aktyvaus lietimosi ir apykaitos su pasauliu mes pereiname į atsitraukimo modusą ir žiūrime iš šalies. Geriausia, jei čia apstu gerėjimosi, padėkos. Koks vis dėlto pasaulis įmantrus ir sudėtingas, koks paslaptingas žmogus, tuo labiau vaikas. Ilsėdamiesi kaip tėvai, mes nustojame keisti (auginti) vaiką, tiesiog stebime ir gėrimės.


Pirmas kartas


Sunkiausia būna kažką bandyti pirmą kartą. Kai negali visko nuprognozuoti , kad ir kaip stengtumeisi. Tada ramini save, kad antras kartas bus tikrai lengvesnis. Ir tiki. Tiki savimi, vaiku, aplinkiniais, visata. Tokiais kartais labai svarbu atpažinti, kad esi įsitempęs, ir šalia saugią kėdę vežtis. Dėl viso pikto. Darbinė temperatūra būna pakilusi ir daug didesnė rizika, kad gali perkopti kritinę ribą. Jei kas nepavyksta, labai svarbu didesnis atlaidumas sau. Pirmas blynas visada prisvilęs (nors maniškis dažniau neiškepęs, nes į per šaltą keptuvę pirmus dedu kepti). „Ką dabar darau, darau pirmą kartą ir bus ok , 5, 6 ar 7. Svarbu neigiamo balo negauti.“


Skulptoriai ir sodininkai


Poilsis gali tapti tam tikros pasaulėžiūros į tėvystę dalimi. Greičiausiai esate girdėję tėvų skirstymą į skulptorius ir sodininkus. Pirmieji iš vaiko kaip iš akmens luito tašo skulptūrą, antrieji purena dirvą, kad ji būtų palanki jam augti. Skulptoriaus kūrinys yra pasyvus ir kuriasi tiek, kiek skulptorius prikiša rankas. Sekmadienį jis gali žiūrėti ir gėrėtis nuveiktu darbu, bet nuo pirmadienio vėl teks aktyviai plušėti. Sodininkas gali gėrėtis kasdien, nes jis tik sudaro sąlygas, kad augalas augtų. Augalas aktyvus, pats priima daug sprendimų, renkasi, kuria save.


Sodininkas yra kažkiek aktyvus, išrauna piktžolę, palaisto, paravi, papurena, paskui gali gerti kavą ir gerėtis. Paslapties daugiau turi sodininkas – kokia sėkla, kas išdygs, kokie bus vaisiai, ar atsparus šalnoms ir pan. Tėvystėje sodininkas atsako už saugumą ir šilumą. Tai matyti iš vaiko noro būti šalia, ropštis ant nugaros, noro sąveikauti ir eiti į kontaktą. Saugumą garantuoja sodininko gebėjimas nuraminti (pirmiausia save – vėl saugios kėdės metodas), t. y. būti talpiu vaiko emocijų konteineriu. Šiluma kuriasi per meilės jausmo pojūtį ir rodymą. „Myliu tave.“ Arba tiesiog trys dilbio suspaudimai, nes iš seniau esi pasakęs, kad jei taip padarysi, vadinasi, atiduodi meilės jausmą. Paskui tik reikia nepadaryti avarijos (veiksmas vairuojant mašiną), kai jis suima tavo dilbį ir, užuot suspaudęs tris, suspaudžia dešimt kartų...


Šilumą taip pat rodo gausus kūniškas kontaktas, prisilietimai, ropštimasis ant pilvo, nugaros, kojų. Kažkaip panašiai ir buvo tą dieną po 3,5 m. Sėdėjau, gėriau kavą ir žiūrėjau, ką jis veikia. Nereikėjo jo keisti, tiesiog žiūrėti ir nustebti. Sodas pakankamai pripurentas, pilve – makaronai, „sysius“ padarytas, dantys išvalyti. Sėdi sau vaikas, žaidžia, ir tu sėdi, žiūri, ilsiesi ir grožiesi.


Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis