********************
Živilė ir Valdas Venskai 11 metų gyveno Londone, ten susilaukė sūnaus Toro ( dabar jam - 1,5 m.). Valdas dirbo Lietuvos Respublikos ambasados Jungtinėje Karalystėje vairuotoju, o Živilė – „Virgin trains“ kompanijoje. Vieną gražią dieną jie nusprendė viską mesti ir iškeliauti trise po pasaulį. DAUGIAU ČIA.
********************
Živilės įspūdžiai
Pirmas įspūdis atvažiavus į Niujorką – viskas labai panašu kaip Londone, daug žmonių, judėjimo, šurmulio, šviesų ir nuolat kažkur skubančiųjų.
Prisitaikymas prie laiko. Adaptacija dėl laiko skirtumo užtruko apie porą dienų. Tiesa, Toriukui sekėsi sunkiau: pirmas dienas jis buvo labiau irzlus, pavargęs, tai ir mus kur kas labiau nei įprastai nuvargindavo. Pirmąsias porą dienų vaikas kėlėsi paryčiais, 4-5val. Tad, kad netriukšmautų pas tetą, kuri mus priglaudė, Valdas su juo eidavo pasivaikščioti aplink kvartalą.
Bruklinas, kur gyvenome. Iš oro uosto važiavome su „Uber“, nes jie veža pigiau nei geltonieji taksi, kurių pilna Niujorke. Oro uoste – vieni turistai, beveik nemayti jokių amerikiečių. Net įsėdę pas pavežėją išsiaiškinomo – vairuotojas, pasirodo, iš Uzbekistano. Tad kol kas Amerikos – nei kvapo.
Trumpam apsistojome pas mano tetą, kuri gyvena pietiniame Bruklino rajone. Vieta graži, prie jūros. Visas namų kvartalas yra aptvertas aukšta vieline tvora, saugomas apsaugos, kurią turi kiekvieną kartą praeiti, norėdamas patekti į namus. Tai sukuria saugumo jausmą. Tiesa, dvejopi jausmai čia būnant apima. Kvartalas, kuriame gyvenome – tvarkingas, šalia jūra, gyventojai daugiausia - rusų ir žydų tautybės. O už tvoros – apleista, namai su grotomis, pilna šiukšlių. Teta sakė, jog naktį už tvoros geriau neišeiti: nesaugu, pasitaiko ir susišaudymų, ir apiplėšimų.
Mūsų dienotvarkė. Atsikeliame, papusryčiaujame. Kol mudu su Toru ruošiamės, Valdas planuoja tos dienos maršrutą. Mums labai pasisekė, kad mano teta mums padarydavo pusryčius, vakarienę ir dar sutepdavo sumuštinių kelionei į miestą.
Nusipirkome savaitinius traukinio bilietus, tad galėjome važinėtis tiek, kiek norėjome. Aišku, jeigu ne Toras, būtume apvažiavę ir pamatę daug daugiau, bet žinojome ir buvome nusiteikę, jog keliauti su vaiku bus tikras iššūkis.
Į kelionę po Niujorko miestą visada pasiimdavome vandens, termosą kavos, sumuštinių ir užkandžių. Toriukui – sauskelnių, užkandukų (sausainukų, išspaudžiamų tyrelių – labai patogu tokiose išvykose). Ir būtinai kažką, kuo mažylis galėtų užsiimti, kai važiuodavome metro, kadangi kelionė trukdavo net 45 min, o išsėdėti vienoje vietoje tiek ilgai – jam būdavo tikras iššūkis.
Lūkesčiai ir realybė. Kiekvieną dieną nueidavome tikrai nemažai. Todėl pasiteisino mūsų strategija, kad tokioms kelionėms būtinai reikia turėti patogią avalynę: atstumai dideli, o kojos juk – nevaldiškos.
Važiuodami nuo namų iki tam tikro tikslo ir atgal sugaišdavome apie 2,5 val. Deja sėdėdami traukinyje mes nepailsėdavome, nes visuomet reikia kažkuo užimti vaiką. Vakarais grįždavome taip „nusikalę“, kad mus galėjo paguosti tik tetos paruošta garuojanti vakarienė.
Pasigedau tikrų amerikiečių. Tokių, kokių buvau prisižiūrėjusi filmuose: gerai pavalgiusių, kalbančių amerikietišku akcentu, nuolat besišypsančių ir nekreipiančių dėmesio į aprangą. Brukline teko sutikti tik rusų, žydų, juodaodžių ir šiek tiek kinų.
Važiuodama traukiniu dažnai pagalvodavau, ar aš tikrai Amerikoje? Vienas kitas amerikietis iš pažiūros, kiti – kas tik nori, bet ne amerikiečiai. Bet gal iš to ir susideda Amerika...
Kainos. Po parduotuves per daug nevaikščiojome, bet į maisto parduotuvę porą kartu teko užbėgti. Supratau, kad su kainomis čia – šiokia tokia painiava: kaina parašyta atskirai ir mokesčiai – atskirai. Jei žiūrėsi į „pliką“ kainą, atrodo, pigu, su mokesčiais – brangu. Centre už 0,5 l. vandens butelį sumokėjome 3 dolerius, parduotuvėje toks pats kainuoja iki 1 dolerio.
Transportas. Parsisiuntėme Niujorko traukinių žemėlapį, taip pat naudojomės nemokama navigacija, veikiančia be interneto. Vienas važiavimas metro kainuoja 2,75 dolerio. Jeigu NYC būni kelias dienas, tai tikrai apsimoka pirkti savaitinį bilietą, kuris kainuoja 33 dolerius. Tuomet gali važinėti kiek nori, bilietas galioja traukiniams ir autobusams.
Oras truputėlį nuliūdino. Tikėjausi, kad bus geresnis. Viena naktis labai išgąsdino: galvojau, kad uraganas! Visi langai bildėjo nuo vėjo. Toriukas tąnakt miegojo prie lango. Buvo tikrai labai baisu. Bet, pasirodo, toks oras čia normalus, tokie vėjai karts nuo karto talžo Niujorką.
Pramogos. Aišku, norėtųsi ir kažkur daugiau nueiti – į kokį muziejų, miuziklą ar bent jau į kokią parduotuvę užsukti, bet su mažuoju tai būtų sunku. Pats miestas daro didžiulį įspūdį ir galima kažką įdomaus pamatyti tiesiog vaikštinėjant. Dangoraižiai nepaprastai įspūdingi, plačios gatvės pilnos geltonų taksi automobiliš, o šaligatviais nesustojamai zuja žmonės. Niujorko panoramos neįmanoma supainioti su jokiu kitu miestu!
Man didžiausią įspūdį paliko Bruklino tiltas ir nuo jo atsiveriantys vaizdai. Būčiau norėjusi jį pamatyti naktį.
Trumpos išvados. Su vaiku viskas vyksta trigubai lėčiau ir, galbūt, netgi sunkiau. Sunku ir įsivaizduoti, kad būtų galima užsukti į kokį muziejų su mūsų mažuoju Toru... Kai kurie mums sako, kad su tokiu mažu vaiku į Niujorką nėra ko belstis, bet šis megapolis – tik trumpas mūsų ilgos kelionės etapas. Vis dėlto, kruopščiai apgalvoję savo dienotvarkę, net ir su mažyliu sugebėjome ne taip jau ir mažai pamatyti. Nesibaiminkite, net ir su mažu vaiku keliauti po NY yra įmanoma!
Trumpai drūtai apie Niujorką iš tėčio Valdo lūpų
Įdomu, bet kad stipriai sužavėtų šis miestas – nepasakyčiau. Matyt dėl to, kad jau esame gyvenę panašiame megapolyje. Čia tik dangoraižių daugiau nei Londone. Mieste lengva orientuotis ir nesunku čia viską perprasti. Įdomu dar ir todėl, kad tai – mūsų pirma kelionė į JAV. Viską, ką visą gyvenimą žiūrėjome per televizorių, dabar galime pamatyti gyvai. Tame juk taip pat yra žavesio. Jei niekad nebūčiau gyvenęs Londone, tai pagyventi Niujorke norėčiau. O dabar...
Keliautojų šeimos akimirkos - galerijoje.
