Prisijunkite!

Prisijungę vartotojai gali:

  • dalyvauti konkursuose
  • skaityti straipsnius vėliau
  • gauti naujienų prenumeratą

Neturite paskyros?

Negirdėta lietuvės iniciatyva vaikams, už kurią ji neima nė cento

Pradedanti rašytoja Ieva Petraškaitė nori, kad kiekvienas vaikas užaugtų pasakų ir svajonių šalyje, kurioje augo ji savo močiutės dėka. Todėl mergina sukūrė projektą "Piešiu pasaką", kuriame vaikas nupiešia piešinį, o Ieva sukuria pasaką apie jį. Visa tai Ieva daro nemokamai, yra tik vienintelė sąlyga – sukurtą pasaką vaikui būtinai turi perskaityti jam artimas žmogus.


Parsisiųskite programėles telefonams štai čia: „iPhone“, „Android“. Draugaukime ir Facebooke!

„Vieną kartą, tolimoje karalystėje, gyveno vargingai besiverčianti šeima. Mama turguje pardavinėdavo užaugintas žoleles ir gėles, tėtis padėdavo karaliui atlikti žemės ūkio darbus, o jų dvi dukrytės Dona ir Mija be stropaus mokymosi karalystės mokykloje, dažnai miške rinkdavo uogas ir grybus. Sesutės labai gerai pažinojo visus miško gyvūnėlius, žinojo, kur juos galima sutikti, ir ką jie valgo. Vieną dieną, mergaitės, grįžusios iš mokyklos susiruošė keliauti miškan".

Taip prasideda viena iš Ievos Petraškaitės pasakų, kurią ji sukūrė pagal septynnmetės Donatos piešinį. Spalvingame mergaitės piešinyje nupieštas vienaragis, saulė, vaivorykštė ir gėlės. Atrodytų, tradicinis vaiko piešinys. Tačiau koks stebuklas - jis gali tapti miela ir pamokančia pasakėle, kurią mergaitei prieš miegą paseks jos mama ar tėtis.

Donatos piešinys
Asmeninio albumo nuotr.

„Piešiu pasaką" sugalvojusi Ieva nesiekia jokios naudos – jai mamos siunčia vaikų piešinius, o tada ji sukuria pasakėlę. Nemokamai. Jos nugula į Ievos tinklaraštį https://piesiupasaka.wordpress.com/.

Baigusi viešąją komunikaciją Vytauto Didžiojo universitete, Ieva kažkada labai norėjo tapti žurnaliste, tačiau, pasak jos, tam trūksta kai kurių asmeninių savybių. Ieva rašyti mėgo visada –tiek mokyklos, tiek universiteto laikais, o baigusi mokslus norėjo neapleisti šio pomėgio.

Šiuo metu „Piešiu pasaką" sumanytoja dirba leidykloje administracinį darbą, tačiau mielai prisideda prie kuriamų leidinių. Uždavėme Ievai keletą klausimų, į kuriuos ji mielai atsakė.

Kada ir kaip pamėgote pasakų bei knygų pasaulį?

Su broliu visas vasaras, o kartais ir žiemas leisdavome pas senelius kaime. Močiutė, nors ir turinti tūkstantį ūkio darbų, kiekvieną mielą vakarą mums su broliu skaitydavo pasakas. Ne vieną pasaką, o tiek, kiek mes norėdavom! Net kai išmokome skaityti patys, o kai kurias iš pasakų mokėdavome jau mintinai, žinodami, kelintame puslapyje jos parašytos, vis tiek prašydavom, kad jas perskaitytų močiutė. Ji niekad nesiskųsdavo, kad yra pavargus, kad turi darbų ar nori pailsėti... Net dabar jai kažką garsiai skaitant, močiutės balsas gražina į nerūpestingus vaikystės vakarus. Vienas gražiausių vaikystės prisiminimų – močiutės skaitomos pasakos.

Iš mamos pasakojimų žinau, kad kai ji laukėsi manęs, perskaitė visą knygą gražiausių pasaulio pasakų. Panašu, kad visą mano gyvenimą lydi pasakos ir labai tikiuosi, kad taip bus ir toliau.

Šiandien daug kalbama apie tai, kad šiuolaikiniai vaikai nenori skaityti knygų, jie mieliau renkasi virtualų pasaulį, o ne popierinę knygą.

Dirbu leidykloje ir tikrai galiu pasakyti – vaikai skaito, tačiau tam reikia jų neapleisti. Žinoma, vaikas mieliau rinksis kompiuterinį žaidimą, telefoną ar televizorių, jei nebus kas jam parodo stebuklingą knygų pasaulį, nes tai tiesiog paprasčiau. Nors naujosios technologijos šiais laikais neišvengiamos, tačiau nereikia pamiršti ir senos geros popierinės knygos. Pati savo vaikų kol kas dar neturiu, tačiau tikiuosi, kad jie mieliau į rankas ims knygelę, nei mobilųjį telefoną.

Kodėl Jums atrodo, kad vaikui svarbu augti su pasaka, skaitoma tėčio ar mamos? Juk šiais laikais pasakų yra visokių: įgarsintų ir patalpintų "Youtube" tinkle, išleistų diskuose?

Tai, kad vaikui pasaką skaito jo artimas žmogus, manau, sukuria tvirtesnį ryšį tarp jų. Man labai baisu, kad vaikams skiriama labai mažai dėmesio, kad žmonės bėga, skuba, lekia, užsiėmę kažkuo, bet ne mažu žmogumi, kuris auga ir viskuo domisi... O pasakos skaitymas, toks intymus ir artimas veiksmas tarp dviejų artimiausių žmonių. Man atrodo nuostabu, kad mamos, tėčio ar senelių balsas gali vaiką perkelti į kitą, stebuklingą pasaulį, suteikti jam svajojimo ir fantazavimo džiaugsmą.

„Vaikai į piešinį įdeda savo tyro džiaugsmo, kuris mane įkvepia kurti pasaką“, - sako pradedanti rašytoja Ieva Petraškaitė.
Asmeninio albumo nuotr.

Kaip kilo „Piešiu pasaką" idėja?

Gal ir banalu, bet po truputį suprantu, kad jei apie ką nors svajoji – tai išsipildo. Ne iš karto, bet po metų, dvejų, gal trejų... Ir išsipildžius tai svajonei, tyliai pagalvoji – „juk aš to labai norėjau!". Aš norėjau, kad kiekvienas vaikas užaugtų su pasaka, kad patirtų tą džiaugsmą, kurį aš patirdavau močiutei įžengus į kambarį su stora pasakų knyga.

Kažkada draugų pora skundėsi, kad jų mergytė nupiešia „baibokėlį" ir prašo, kad tėveliai papasakotų istoriją apie jį, o šie niekaip nesugalvodavo naujų istorijų. Pagalvojau, kad vaikui turėtų būti labai smagu išgirsti, kaip gyvena jo piešinėlis, ką jis veikia, kaip kalba. Kadangi „Piešiu pasaką" iniciatyva yra bendra vaikų ir tėvų, prašau, kad mamytės atsiųstų vaiko piešinėlį, aš pagal jį sukuriu pasakėlę ir nusiunčiu atgal mamai. Tai nieko nekainuoja. Ne, meluoju – tai kainuoja laiką ir dėmesį, kurį mama ar tėtis skiria savo mažajam žmogeliukui skaitant mano sukurtą pasaką.

Viena mamytė buvo atsiuntusi megztuką su lape ir prašė, kad apie laputę sukurčiau pasaką, tačiau niekaip neišėjo. O kai atsiunčia vaikų piešinėlį, man mintyse iškart kuriasi pasakos istorija, veikėjai, dialogai... Vaikai į piešinį įdeda savo tyro džiaugsmo, kuris mane įkvepia kurti pasaką. Pastebėjau, kad dažniausiai vaikai piešia gyvūnus, matyt, jie mažiesiems atrodo įdomiausi.

Kokio amžiaus vaikams skirtas jūsų projektas?

Amžiaus tikrai nesu apsibrėžusi, manau, kad jokio skirtumo ar pasaką nupieš ir išgirs 4 metų vaikas ar 13. Negaliu net nupasakoti, kiek man džiaugsmo suteikia mamos, kurios parašo, kad beklausydami mano pasakos vaikai išjungė televizorių (!), kad prašė, jog paskaitytų dar kartą, kad istorija labai patiko. Kai kuriu pasakas, atrodo, kad pati jose gyvenu.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis

Prisijunkite!

Prisijungę vartotojai gali:

  • dalyvauti konkursuose
  • skaityti straipsnius vėliau
  • gauti naujienų prenumeratą

Neturite paskyros?