Prisijunkite!

Prisijungę vartotojai gali:

  • dalyvauti konkursuose
  • skaityti straipsnius vėliau
  • gauti naujienų prenumeratą

Neturite paskyros?

Ar galima vaiką užauginti be bausmių?

Straipsnyje pateikiami tyrimai, atskleidžiantys, už ką, vaikų nuomone, juos baudžia tėvai, kodėl suaugusieji linkę bausti vaikus, kokių tikslų tuo siekia, kodėl fizinės ir kitos bausmės nepadeda vaikui augti geresniam.

Lietuvos edukologijos universiteto prof. dr. Ona Monkevičienė,

Tėvų taikomos bausmės ir jų dažnumas

Daugelis tėvų neįsivaizduoja vaikų auklėjimo be bausmių, tarp jų - ir fizinių. Teko stebėti tokius atvejus.

Lauke karšta. Stotelėje autobuso laukia mama su ketverių metų dukra. Mergaitė zirzia, prašo ledų. Mama griežtai pasako, kad ledų nepirks. Mergaitė zirzena toliau, sako, kad nori gerti, prašo ledų. Mama supyksta, bet vaikas nesiliauja verkšlenęs. Neapsikentusi mama nusiveda mažylę už namo kampo ir plekšteli per užpakalį. Mergaitė nurimsta.

Bausti paskatino noras, kad mergaitė liautųsi reikšti savo poreikius, kai suaugęs yra nusprendęs kitaip.

TAIP PAT SKAITYKITE:
10 mamų atvirauja, kaip pasikeitė santykiai su vyrais po gimdymo
Kaip nuo gimimo bendrauti su skirtingų Zodiako ženklų vaikais?

Senelis aptinka penkerių metų anūkėlį prie daržinės degtukais bandantį padegti glėbelį šieno. Norėdamas pamokyti vaiką, senelis berniuko pirštais suima degtuką ir jį uždega. Senelis tol suspaudęs laiko vaiko pirštukus, kol degtukas beveik sudega. Taip jis nori parodyti, kad liepsna karšta, viską degina. Deja, ant vaiko pirštų iškyla dvi didžiulės pūslės.

Bausti paskatino baimė, kad vaikas nepadegtų daržinės, nepadarytų žalos ūkiui, siekis, kad vaikas daugiau neimtų degtukų.

Du berniukai nubėga prie šulinio. Persisvėrę per jo rentinį, žiūri žemyn. Tai pastebi tėvas. Išsigandęs pribėga prie vaikų, nutraukia nuo rentinio, pliaukšteli vienam, kitam, prigrasindamas prie šulinio daugiau nesiartinti.

Bausti paskatino baimė, kad vaikai neįkristų į šulinį, noras pasiekti, kad vaikai prie jo nesiartintų.

Tai tik keletas atvejų, kaip tėvai ir kiti vyresni artimieji baudžia vaikus.

LEU Vaikystės studijų katedros dėstytojų ir magistrantų 2005 metais atliktas tyrimas leido nustatyti, ar vaikai prisimena atvejus, kuomet suaugusieji juos baudė fizinėmis bausmėmis. Tyrime dalyvavo 400 penkerių-šešerių metų vaikų. Apie 34 proc. berniukų ir 36 proc. mergaičių teigė, kad jie buvo mušami vieną ar daugiau kartų. Aiškinantis, už ką vaikai, jų nuomone, buvo baudžiami, išskirtos kelios grupės priežasčių.

  • Dalies vaikų nuomone, bausmę jie gavo už didelius nusižengimus: kad padegė namus, išdaužė langą, mamos laikrodį paskandino tualete, ką nors sulaužė, sudaužė, skriaudė sesę, brolį ir pan. Tokias bausmės priežastis įžvelgė apie 6 proc. berniukų ir apie 7 proc. mergaičių (iš visų apklaustų vaikų, kurie sakė, kad buvo baudžiami fizinėmis bausmėmis).

  • Daugelis tėvų, norėdami, kad vaikai užaugtų gerais žmonėmis, juos baudžia už netinkamus poelgius, neretai pasitelkdami ir fizines bausmes. Dažnai tėvai tiesiog nežino kitų būdų, padedančių sustabdyti netinkamą bei paskatinti tinkamą vaiko elgesį.Prof. dr. Ona Monkevičienė

    Kita dalis vaikų buvo baudžiami už tai, kad namuose neklausė tėvų ar kitų suaugusiųjų: ilgai žiūrėjo televizorių ar žaidė kompiuteriu, ko nors neatliko, išsitepė rūbelius, išgėrė visą „Coca colą" ir kt. Net 35 proc. berniukų ir 46 proc. mergaičių bausmės priežastimi nurodė savo nepaklusnumą suaugusiesiems.

  • Kitas vaikų nurodytas priežastis galima traktuoti kaip tėvų susierzinimą, kai tampa sunkiau tvarkytis su buitimi: vaikas ilgai neužmigo, nevalgė, mažai „pasiusiojo" ant puoduko, prisišlapino į kelnes ar lovytę, trukdė tėvams, kai jie buvo kuo nors užsiėmę.  Minėtas priežastis nurodė 10 proc. berniukų ir 3 proc. mergaičių.

  • Nedidelė dalis vaikų nurodė priežastis, kurios yra netinkamas jų elgesys viešose vietose: verkšleno, užsispyrė, ko nors reikalavo, išdykavo, trukdė aplinkiniams. Taip teigė 3  proc. berniukų  ir 7 proc. mergaičių. 

Tyrimas parodė, kad dar ir šiandien tėvai dažnai baudžia savo vaikus. Vaikai dažniausiai baudžiami už neklusnumą bei tėvams nepatogių situacijų sudarymą. Vaikai prisimena bausmes bei tėvų nurodytas baudimo priežastis, tačiau dar nesvarsto, ar bausmė buvo teisinga. 

 Kodėl tėvai baudžia savo vaikus? 

Vyrauja nuomonė, kad vaikus fizinėmis bausmėmis baudžia, žaloja agresyvūs, asocialūs, vartojantys psichiką veikiančias medžiagas ir kt. tėvai. Tačiau kalbėsime ne apie juos.

Kodėl fizinėmis bausmėmis vaikus kartais baudžia juos mylintys, jiems gera linkintys, darnias šeimas sukūrę, drauge vaikais besirūpinantys tėvai? B. Kuczen, H. R. Schaffer, J. Doherty, M. Hughes teigimu, daugelis tėvų vaikus baudžia norėdami, kad jie užaugtų gerais žmonėmis.

Autoritariški tėvai yra įsitikinę, kad vaikas turi klausyti tėvų, tik tuomet jis gali užaugti doru, garbingu žmogumi. Tokie tėvai netiki, kad vien tik meile galima pasiekti vaiko savikontrolės bei drausmingumo. Jie dažniausiai kartoja savo tėvų autoritariško auklėjimo būdus. Ypač tai galima aiškiai matyti kritinėse situacijose - kai vaikas užsispiria, priešinasi, rizikuoja. Siekdami sustabdyti netinkamą vaiko elgesį bei paskatinti tinkamą, tėvai vaiką baudžia net fizinėmis bausmėmis.

Kritikuojantys tėvai perdėtai reaguoja į kiekvieną vaiko nesėkmę, netinkamą poelgį. Jiems atrodo, kad vaikas bus netobulas, jeigu jie nepastebės, nekritikuos nepavykusio ar netinkamo jo poelgio, jeigu vaikas už tai nesusilauks bausmės. Kita vertus, tėvai tarsi nepastebi vaiko pasiekimų, smagaus, draugiško, geranoriško bendravimo. Jiems atrodo, kad tai yra natūralu, vaikas privalo taip elgtis, todėl ir pagirti nėra už ką. Kritikuojantys tėvai dažnai patys jaučiasi nevisaverčiai, buvo pašiepiami vaikystėje, todėl trokšta užauginti tobulą vaiką.

Bejėgiškumo būsenoje esantys tėvai myli savo vaiką, nori būti jam geri, tenkina visus jo poreikius, tikėdamiesi, kad mažylis taip pat atsakys meile, tinkamu elgesiu. Deja, dažnai susiduria su grubiu, egoistišku, manipuliatyviu atžalos elgesiu. Siekdamas, kad mama ar tėtis patenkintų jo įgeidžius, vaikas gali jiems spirti, kąsti. Ikimokyklinių ugdymo įstaigų pedagogai neretai stebi tokias situacijas, kai tėvai ateina pasiimti vaikų į namus.  Berniukas pribėga prie mamytės: „Ką atnešei?". Mama aiškinasi, kad po darbo skubėjo jo paimti ir nieko nenupirko. Vaikas supyksta, šaukia: „Tu negera" ir spiria mamai. Sėdi ant suoliuko ir nesirengia, pareiškęs, kad neis namo. Mama jaučiasi nepatogiai ir tyliai grasina vaikui: „Na, palauk, pareisim namo, tuomet gausi į kailį". Taigi tėvai baudžia vaikus iš bejėgiškumo, kai nežino, kaip pakeisti netinkamą jų elgesį.

Augančio vaiko galimybes neobjektyviai vertinantys tėvai taip pat linkę taikyti bausmes. Jei tėvai įsitikinę, kad vaikas jau gali, pvz., pats susitvarkyti žaislus, jie linkę bausti jį už tai, kad šis palieka žaislus išmėtytus. Tėvai nusprendžia, kad vaikas žaislų nesusitvarko tyčia, nes „tingi", yra neklusnus. Į psichologą kreipėsi mama, teigdama, kad nežino, kaip elgtis su 3,5 metų dukra. Mamos nuomone, mergaitė turi rimtų elgesio problemų. Mama papasakojo, kad neseniai gimė dar vienas vaikas, kuriam dabar 6 mėnesiai. Ji skundėsi, kad kūdikį paguldžiusi dienos miego ji prašo mergaitės žaisti labai tyliai, kad nepažadintų broliuko. Šeima gyvena viename kambaryje, todėl broliukas neturi atskiros ramios vietos poilsiui. Mergaitė sutinka ir kurį laiką žaidžia tyliai. Tačiau po kiek laiko įsitriukšmauja, pradeda lakstyti ir pažadina brolį. Nei grasinimai, nei bausmės nepadeda. Kartais atrodo, kad mergaitė tyčia pažadina broliuką. Mama nustebo sužinojusi, kad tokio amžiaus vaikas negali ilgą laiką kontroliuoti savęs ir ramus išbūti iki pusantros-dviejų valandų. Su ja buvo aptarta, kaip įrengti mergaitei žaidimo kertelę virtuvėje, kaip kartu su ja pažaisti ramius žaidimus. Bausmės už nepaklusnumą šeimoje išnyko.

Peržvelgus nemažai baudimo priežasčių, galima drąsiai teigti, kad tėvai vaikus baudžia tuomet, kai nežino kitų veiksmingų auklėjimo būdų, ypač kai susiduria su nepageidaujamu vaikų elgesiu.

 

Kaip bausmės paveikia vaikų elgesį?

H. Bee; H. R. Schaffer; M. Krantz ir kiti vaikų psichologai pabrėžia, kad nuo 3-4 metų keičiasi vaiko santykiai su suaugusiaisiais. Iki trejų metų ypač svarbus yra vaiko prieraišumas prie tėvų ar kitų globėjų, t.y. vaikas mokosi su jais užmegzti ir palaikyti artimus emocinius ryšius. Nuo trejų metų vaikas mokosi atsiskirti nuo suaugusiojo, t.y. turėti savo, atskirą nuo tėvų pasaulį, pripažindamas tėvams teisę ką nors veikti be jo. Dalį dienos vaikui pakanka jausti simbolinį ryšį su tėvais, pvz., vaikas ramus, jei turi jų nuotrauką, jei žino, kur jie tuo metu yra ir kada ateis. Tai labai palankus metas pradėti lankyti ugdymo įstaigą.

Jei šiuo laikotarpiu už netinkamą elgesį vaikas baudžiamas fizinėmis bausmėmis, jis supranta: „Teisus tas, kas stipresnis. Jo viršus, jo norai - visada svarbiausi". Klusnumas, kylantis iš baimės yra trumpalaikis.Prof. dr. Ona Monkevičienė

Vaiko ir tėvų bendravimo tikslas šiuo metu turėtų būti mokymasis būti kartu, dalintis įspūdžiais apie atskirai praleistą laiką, bendradarbiauti, drauge spręsti problemas, suprantant ir gerbiant vieniems kitus. Vaikas mokosi pasakyti savo bei išgirsti suaugusiųjų norus, jei reikia, juos derinti  - kai kada savo, kai kada tėvų naudai, suprasti suaugusiųjų reikalavimus, jų prasmę ir gera valia jų laikytis. Mokosi tartis, derėtis, prašyti keisti tvarką, jei ji visiškai neatitinka vaiko interesų. Tėvai turėtų sudaryti vaikui sąlygas išreikšti savo nuomonę, dalyvauti, priimant su juo susijusius sprendimus, rinktis, bandyti ir klysti, ką nors daryti drauge ir kt., tačiau neleisti pažeisti taisyklių, susijusių su vaiko saugumu, sveikata, pagarba kitam, jo teisėms.

Jei šiuo laikotarpiu už netinkamą elgesį vaikas baudžiamas fizinėmis bausmėmis, jis supranta: „Teisus tas, kas stipresnis. Jo viršus, jo norai - visada svarbiausi". Klusnumas, kylantis iš baimės yra trumpalaikis. Vaikas tuo metu pasielgia taip, kaip iš jo reikalaujama, tačiau neišmoksta bendradarbiauti, aiškintis, padėti kitam, užjausti. Bendraamžių grupėje jis gali skriausti silpnesnius, reikalaudamas jam nusileisti. Gali priešintis tėvams - rėkti, spirti - norėdamas juos nugalėti. Toks vaikas atskiria situacijas, kuriose tėvai nedrįsta jo mušti - parduotuvėje, ikimokyklinėje įstaigoje ir pademonstruoja tėvams savo valdžią. Taigi siekdami auginti gerą, tobulą vaiką mušimu tik paskatiname netinkamo elgesio įsitvirtinimą.

Mušamas vaikas gali tapti labai nuolankus. Toks vaikas siekia bendrauti su tėvais, tačiau nedrįsta išreikšti savo nuomonės, jei ji neatitinka tėvų. Taigi, vaikas aukoja savo interesus, perdėtai stengiasi prisitaikyti prie suaugusiųjų nuotaikų ir reikalavimų. Panašiai elgiasi ir bendraudamas su kitais vaikais. Jis nepasitiki savimi, tenkinasi antraeiliais vaidmenimis žaidime, nesipriešina skriaudžiamas.

Baudžimi vaikai gali pradėti meluoti, bandydami išvengti bausmės, slėpti jiems kilusias problemas, nes nesitiki sulaukti tėvų pagalbos ar paramos.  Kažin, ar kuris iš tėvų nori išugdyti tokias vaiko savybes?

Kaip auklėti be bausmių?

Šiuo metu yra susiformavusi pozityviosios pedagogikos kryptis (M. Dowling, L.Porter, C. Webster-Stratton, K. VanderVen), kuri teigia, kadtinkamas vaiko elgesys skatinamas, palaikant su juo pozityvų ryšį, rodant jam pakankamai dėmesio, padrąsinant, skatinant, giriant, taikant natūralių bei loginių pasekmių būdus.

- Vaiko geranoriškumą, norą elgtis tinkamai skatina artimas pozityvus ryšys su tėvais ir kitais ugdytojais.

Vaikas elgiasi tinkamai, nes nenori skaudinti jam artimų žmonių, kuriuos myli. Šį artimą ryšį su vaiku pavyks išlaikyti, jei tėvai skirs laiko išklausyti vaiką - jo jausmus, rūpesčius, norus, pasiekimus. Svarbu, kad tai būtų laikas, skirtas tik vaikui - ne plepėjimui ruošiant valgį, tvarkant kambarius, žiūrint televizorių. Tėvų išklausomi vaikai jaučiasi svarbūs, reikšmingi, gerbiami. Jie pasitiki artimaisiais, su jais jaučiasi saugūs.

- Artimą ryšį palaikyti padeda tėvų žaidimas kartu su vaiku,leidžiant jam vadovauti, domintis tuo, ką jis sako ar daro, žavintis jo sumanymais.

- Labai svarbu pasitikėjimas vaiku ir jo demonstravimas.

Kiekviena tinkama proga tėvai turi parodyti vaikui, kad pasitiki jo gebėjimais savarankiškai susitvarkyti, susidoroti su veikla, tinkamai elgtis. Vaikas gali būti skatinimas padėti - pastebėti, kada kitas susidūrė su sunkumais, pasiūlyti pagalbą. Jausdamas šį pasitikėjimą, vaikas trokšta jį pateisinti, todėl stengiasi būti geras, elgtis tinkamai.

- Vaiką maloniai nuteikia tėvų komplimentai ir padėkos. Jei vaikas, ruošdamasis į darželį, pats greitai apsirengė, galima jam padėkoti už sutaupytą tėvelio ar mamytės laiką. Tai paskatins mažylį pasistengti ir kitą rytą. Jei eidamas į darželį iš pradžių buvo liūdnas, užsimiegojęs, negalima jo už tai kritikuoti. Geriau pasistengti prablaškyti, pralinksminti ir pasakyti komplimentą apie tai, kaip jis geba išvaikyti miegus ir tapti energingas. Tai paskatins kitą kartą panašioje situacijoje pačiam ieškoti būdų, kaip pasijusti geriau.

- Vaiko tinkamą elgesį skatina pozityvūs tėvų komentarai.

Pvz.,Dovilė pastebi, kad jos pusantrų metukų sesutė nugriuvo. Ji padeda jai atsikelti, nuramina, paduoda žaislą. Pagalbos mažesnei sesutei elgesys įsitvirtins, jei tėvai pastebės šį faktą ir pakomentuos: „Dovile, tu pamatei, kad Eglutė pargriuvo. Ir jai padėjai - padavei žaisliuką, kad nenusimintų ir neverktų. Matau, tu labai myli savo sesutę". Pozityvūs komentarai skatina vaiką kartoti elgesį, į kurį dėmesį atkreipė suaugusieji. O juk dažniausiai darome priešingai. Nors ir trokštame, kad vyresnis vaikas globotų mažesnįjį, tarsi nepastebime jo rūpinimosi mažuoju. Taip nepadedame įsitvirtinti pozityvaus elgesio įgūdžiams. Užtat kiekvieną kartą, kai vyresnysis iš mažojo atima žaislą, netyčia pastumia, puolame jį barti, kritikuoti, drausminti. Bendravimas su mažesniu broliuku ar sesute vyresniajam tampa nemalonus, pilnas neigiamų jausmų. Jis neištveria ir kartais tyčia įskaudina mažąjį.

- Kalbėjimasis apie vaiko veiklą bei elgesį padeda geriau suprasti tinkamus poelgius, draudimus, galimas nederamo elgesio pasekmes.

Tėvai parodo vaikui dėmesį, jei klausinėja apie gerai atliktą darbelį ar pozityvų elgesį.Pvz.,tėvai klausinėja Austėjos: „Iš ko tu supratai, kad Nojus nori barškučio? Kaip sužinojai, kurio barškučio Nojus prašo?"Pasidalijęs savo patirtimi, vaikas jaučiasi pagerbtas ir įvertintas. Kitą kartą jis taip pat bus dėmesingas mažesniam vaikui. Kalbėtis labai svarbu ir tuomet, kai vaikui kas nors draudžiama, įvedamos tam tikros taisyklės. Pvz., mama išleidžia Domą į kiemą ir prašo būti per langą matomoje aikštelėje. Ji paaiškina, kad tuomet jis bus saugus, nes mama jį visą laiką matys. Pakomentuoja, kad į kiemą gali atbėgti šuo, ateiti negeranoriškai nusiteikusių vyresnių vaikų, tad mamai svarbu nuolat matyti vaiką. Girdėdamas tokius komentarus, vaikas supranta, kad draudimas pasitraukti iš matomos aikštelės nėra mamos įgeidis, kad taip ji juo rūpinasi, jį saugo. Vaikas stengiasi laikytis susitarimo.

- Kalbėjimas apie tėvų ir vaiko bendraamžių jausmus bei poreikius.

Vaikui svarbu suprasti, kad jis turi savo nuomonę, jausmus, poreikius, tačiau ir tėvai juos turi, tik dažnai skirtingus nuo vaiko. Vaiko egoizmas stiprėja tuomet, kai visas šeimos gyvenimas sukasi tik apie jį: parneštas skanėstas skiriamas tik vaikui, šeima lankosi tik tose vietose, kurios jam įdomios (lėlių teatras, zoologijos sodas ir kt.), daroma tik tai, ko jis pageidauja.

Teko stebėti, kaip maždaug trejų metų mergaitė prie jūros prašėsi tik ant mamos, ne ant tėvelio rankų. Mama bandė paaiškinti, kad pavargo, tačiau mergaitė reikalavo savo. Visa šeima atrodė bejėgė ką nors pakeisti. Jei ne tik mama, bet ir tėtis, močiutė, senelis, kurie buvo drauge, būtų susėdę ir vaikui paaiškinę, kaip sunku mamai ją nešti, kokia ji pavargusi, nelaiminga, mergaitė arba būtų sutikusi eiti pati, arba leidusi, kad ją neštų tėtis.

Jei namuose yra skanėstas, o tėvelio arba mamytės tuo metu nėra, būtina prisiminti, kad jie taip pat norės jo paragauti. Lai vaikas pats jiems palieka jo dalį. Su vaiku namuose likęs tėtis arba mama turi teisę paprašyti mažylio: „Dabar tu pažaisk pats, aš noriu išgerti puodelį kavos ir pailsėti." Taip vaikas pratinasi suprasti, kad ir suaugusieji turi savo poreikius, kad ir jiems būna sunku, skaudu. Ir nepavirsta mažu „pabaisa", matančiu tik save, galinčiu skaudinti kitus. Panašiai kalbame ir apie vaiko bendraamžius, kad vaikas taptų empatiškesnis, jautresnis kitiems.

- Pagyrimai, skatinantys tinkamo elgesio įsitvirtinimą.

Visuomet svarbu laiku ir tinkamai pasakytas pagyrimas. Jis suteikia vaikui džiaugsmo, motyvuoja tobulėti, skatina deramus poelgius. Tyrimai rodo, kad gerai besielgiantys vaikai yra nuolat giriami, o problemiški - dažniau kritikuojami. Tuo tarpu pagyrimas yra ypač veiksmingas įrankis keičiant jų elgesį.

Pvz., penkerių metų Motiejus kieme atiminėja žaislus iš kitų vaikų, žeria smėlį jiems į akis, mušasi. Tėvai, prieš išeidami į kiemą, gali jo paklausti, kokį žaislą norėtų paimti kiemo draugams. Jei vaikas pasirenka žaislą, jis giriamas už ketinimą juo pasidalinti su draugais. Tariamasi, kad kieme jis neatiminės žaislų iš kitų vaikų, bet siūlys jiems savo žaislą ir paprašys pažaisti su kito vaiko žaislu. Tik atėjus prie smėlio dėžės Motiejus pagiriamas, kad gražiai pasisveikino su kitais vaikais. Po kelių minučių giriamas, kad žaidžia taikiai. Taip pat  - kad moka paprašyti norimo žaislo, pasiūlyti jį kitam. Giriant reikia būti entuziastingam, žavėtis vaiku. Emocinis tonas sustiprina pagyrimo poveikį. Be to, svarbu išreikšti savo jausmus. „Aš džiaugiuosi tavo gražiu bendravimu su vaikais. Aš tavim didžiuojuosi." Pagyrimas skatina vaiką kontroliuoti save ir žaisti taikiai. Tai daug veiksmingiau, negu laukti, kol vaikas susipeš su kitais ir jį už tai bausti.

 Natūralios ir loginės pasekmės, stabdančios netinkamo elgesio kartojimą

Natūralios pasekmės - tai netinkamo vaiko elgesio negatyvios pasekmės, kylančios be suaugusiojo įsikišimo.

  • Pvz., vaikas išmėtė žaislus, vėliau pats už jų užkliuvo ir griuvo. Jis atėmė iš bendraamžio žaislą ir šis supykęs nustojo su juo kartu žaisti. Natūralios vaiko netinkamo elgesio pasekmės dažniausiai yra jam nemalonios, todėl vaikas nelinkęs jo kartoti.

Natūralių pasekmių pavyzdžiai: jei vaikas suplėšo savo piešinį, jis jo daugiau nebeturi; jei pamiršo tėvams pasakyti, jog namuose reikia drauge atlikti auklėtojos paskirtą užduotėlę, jis neturi ko pristatyti per „ryto ratą".

Loginės pasekmės -  tai netinkamo vaiko elgesio negatyvios pasekmės, kurios kyla dėl suaugusiojo reakcijos. Jos turi būti vaikui nemalonios, kad šis nenorėtų kartoti netinkamo elgesio.

  • Pvz., vaikas kastuvėliu semia smėlį ir pila broliukui į veidą. Tėtis perspėja sūnų, jog broliui skauda, kai smėlis pataiko į veidą, jo gali patekti į akis ir jas sužeisti. Paaiškina, kad vaikas negalės žaisti su kastuvėliu, jei pilstys smėlį broliui į veidą. Jei sūnus nesiliauja, tėtis paima iš jo kastuvėlį, sakydamas, kad vaikas kastuvėlio negaus dešimt minučių. Po to vėl galės su juo žaisti, jei nepils smėlio broliui į veidą. Jei elgsis netinkamai, kastuvėlis vėl bus paimtas. Taigi loginės pasekmės priverčia vaiką rinktis - arba elgiesi tinkamai ir turi mėgstamą žaisliuką, arba pasielgi netinkamai ir netenki žaislo.

Dar keli loginių pasekmių pavyzdžiai: jei vaikas nesaugiai kerpa žirklutėmis, jam neleidžiama jomis naudotis; jei vaikas išpylė vandenį, jis turi jį išvalyti; jei vaikas mušasi, jis kurį laiką negali žaisti su kitais.  

Prisiminkime situaciją, kurioje berniukas spiria mamai, atėjusiai jo pasiimti iš darželio ir neatnešusiai naujo nupirkto žaislo. Mama turėtų iš anksto perspėti pedagogus, kad taikys loginių pasekmių būdą netinkamam vaiko elgesiui pakeisti. Namuose mama vaikui turėtų paaiškinti, kad ji labai nusiminė, jai labai skaudėjo, buvo gėda, kai sūnus spyrė į koją darželyje. Tada tvirtai pranešti, kad nuo šiol eidama į darželį ji nepirks naujų žaislų. Tačiau pažadėti, kad sugrįžus į namus ji pusę valandos žais su sūnumi, jam skaitys, su juo padūks. Pasakyti, kad nuo šiol bus įvedama nauja taisyklė - jei vaikas atėjus jo pasiimti iš darželio elgsis gražiai, abu greitai apsirengs ir eis namo. Jei vaikas ją pavadins negražiais žodžiais arba bandys jai įspirti, suduoti, ji dešimčiai minučių jį paliks darželyje. Po dešimties minučių sugrįš ir jie kartu eis namo. Jei vaikas ir vėl bandys jai įspirti, suduoti, ji paliks jį darželyje dar dešimčiai minučių.

Labai svarbu, kad tokios pasekmės ir būtų taikomos. Vaikas turės apsispręsti - ar elgtis tinkamai ir eiti namo, ar toliau skaudinti mamą ir likti darželyje, tai jam nėra labai malonu, be to, baisu, kad netektų darželyje likti visai vienam. Kita vertus, vaiko papirkinėjimas žaislais bus pakeistas nuoširdžiu pabendravimu namuose. Tai labai svarbu, nes vaikas, reikalaudamas žaislų, pats to nesuprasdamas iš tiesų siekia dėmesio.

Naudojant šiuos ir kitus pozityvius auklėjimo būdus, galima apsieiti be bausmių ir skatinti patį vaiką stengtis elgtis tinkamai.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis

Prisijunkite!

Prisijungę vartotojai gali:

  • dalyvauti konkursuose
  • skaityti straipsnius vėliau
  • gauti naujienų prenumeratą

Neturite paskyros?