Prisijunkite!

Prisijungę vartotojai gali:

  • dalyvauti konkursuose
  • skaityti straipsnius vėliau
  • gauti naujienų prenumeratą

Neturite paskyros?

Kaip užauginti laimingą vaiką: patarimai tėvams

Kas yra vaiko socialiniai emociniai įgūdžiai ir kaip juos galima ugdyti? Šį skaitytojos atsiųstą klausimą pateikėmė Individualiosios psichologijos instituto atstovams.

Žaneta klausia:

„Norėčiau sužinoti, kas tai yra vaiko socioemociniai įgūdžiai? Gal tai gebėjimas elgtis viešoje vietoje (ar tiesiog tai yra socialinės bei emocinės raidos rinkinys)? Kaip ugdyti socioemocinius įgūdžius? Vaikui šiuo metu yra 1 metai ir 9 mėn.“.

Atsako Vilma Petrikienė, individualiosios psichologijos konsultantų programos dalyvė, vaiką priima tokį, koks jis yra; jeigu mylintys mama ir tėtis padeda suprasti ir atlaikyti kilusius stiprius, sunkius jausmus; jeigu namuose nuosekliai laikomasi aiškių taisyklių ir ribos yra brėžiamos empatiškai; jeigu mama/tėtis yra draugiški vaiko atstovai/advokatai, saugantys nuo per didelio kitų suaugusiųjų noro juos čiupinėti; tikėtina, kad vaikas auga jausdamasis saugus, mylimas, matomas svarbus.

Vaikai retai kada mus girdi, bet jie labai greitai ir gan anksti pradeda elgtis, kalbėti taip, kaip mes.
Adobe Stock

Na, o dabar trumpai apibendrinkime, kaip ugdyti socioemocinius įgūdžius arba, dar kitais žodžiais tariant, emocinį intelektą.

  1. Mokykime savo pavyzdžiu! Vaikai retai kada mus girdi, bet jie labai greitai ir gan anksti pradeda elgtis, kalbėti taip, kaip mes. Jau minėjau, bet drąsiai pasikartosiu, nukreipkime žvilgsnį į save. Ar aš pati/pats turiu socialinių emocinių kompetencijų? Ar suprantu, kas vyksta su manimi? Kokius jausmus aš jaučiu? Ar moku socialiai priimtinais būdais apie tai pranešti aplinkiniams? Pavyzdžiui, Man patinka gyventi tvarkinguose namuose. Kai žaidimas baigiasi, žaislai grįžta į savo vietas. Suprantu, kad jau esi pavargusi. Aš tau padėsiu. Arba: Šiąnakt aš prastai miegojau, man skauda galvą, tad šiandien man reikia visos tavo pagalbos ir bendradarbiavimo. Beje, galime duoti tik tai, ko patys turime! T.y. jeigu norime kantriai ir su meile rūpintis savo artimiausiais, visų pirma išmokime mylėti ir priimti save. O kantrybės pasisemti padeda poilsis.

  2. Jaustis taip, kaip jaučiamės, galima! Žalojantį elgesį privalu stabdyti. Būtų gerai, kad ši mintis nuolat skambėtų, kaip priminimas! Mat žalingas elgesys yra daugiau nei tik mušti, pešti, kąsti, skriausti. Prie žalingo elgesio galima priskirti ir subtilesnes, jau suaugusiems būdingas jausmų reiškimo formas, kaip pavyzdžiui, savigrauža (Na, kaip aš taip pražiūrėjau/nepagalvojau/pamiršau), saviplaka (Kokia aš nevėkšla, kad pastačiau automobilį ten, kur kitiems trukdo), aukos vaidmuo (Jūs nedėkingieji! Aš taip stengiuosi, o jums nieko nereikia...) ir pan. Taigi jeigu vaikas renkasi akivaizdžiai blogą elgesį, priimkime tai kaip pagalbos šauksmą, padėkime jam savo ramiu buvimu atlaikyti kilusią jausmų audrą. O jeigu mums, tėvams, lygiagrečiai irgi kyla dideli jausmai, pravartu juos „užsirašyti" ir esant pirmai galimybei pasirūpinti savimi (pavyzdžiui, sumigdžius vaikus pasikalbėti su sutuoktiniu ar paskambinti draugei; savo jausmais bei savijauta rūpinkimės prie „keturių akių").

  3. Poreikių patenkinimas – kelias į gerą savijautą ir bendradarbiavimą. Mes, žmonės, turime įvairiausių poreikių ir turime teisę, kad tie poreikiai būtų atliepti. Geras miegas, sotus maistas, teigiamas dėmesys (bent po 15 minučių per dieną kokybiško laiko sau, sutuoktiniui, vaikui), vis ir vis atkuriamas ryšys, galimybė pasijusti galinčiu, svarbiu, reikšmingu – šie ir panašūs dalykai skatina bendradarbiavimą, norą prisidėti, rinktis tinkamą elgesį. Skamba paprastai, tačiau, dažnu atveju, mums, suaugusiems, tai viena sudėtingesnių socioemocinių įgūdžių ugdymo dalių. Esame išmokę/išmokyti „nurašyti" poreikius, kaip nesvarbius (Tai jis čia tik dėmesio nori; arba: Neturiu laiko pavalgyti; ir pan.).

  4. Pyktis – ledkalnio viršūnė, slepianti gilesnius jausmus: baimę, liūdesį, nusivylimą, neteisybės jausmą... Piktas žmogus dažnai padaro ar pasako tai, ko vėliau gailisi. Sena tiesa! Bet pažvelkime kitu kampu. Pabandykime suprasti, kas vyksta su žmogumi, kuris pyksta. Pavyzdžiui, ketverių alkanas, pavargęs, miego norintis vaikas lenda prie mašinoje užmigusio jaunesnio broliuko, nors mama aiškiai prašo liautis tai darius. Broliukas pabunda. Mama susinervina ir ima šaukti ant vyresnio vaiko, purtyti ar dar kažkaip kvosti: KODĖL? Žiūrint vyresnio vaiko akimis situacija galėtų būti tokia: Mama, aš labai pavargau, man karšta važiuoti mašinoje, aš noriu miego. Padėk man! Mamos situacija gali būti tokia: Jau greitai būsime namie, kol mažylis miega, pavalgydinsiu vyresnėlį, bus poilsio laikas, pamiegos abu vaikai, atsipūsiu ir aš. Kai vyresnėlis išbudina jaunėlį sugriūna visa lūkesčių piramidė, „nuplaukia" išsvajota galimybė atsikvėpti, apima bejėgystė ir jausmas, kad „taip nesąžininga".

Taigi, smurtas yra smurtas ir jam pateisinimo nėra, kad ir kokios aplinkybės būtų. Svarbu sau priminti, jog vienintelis pastovus dalykas su vaikais yra tai, kad nėra nieko pastovaus, ir jog mūsų planai dažnai kinta be galimybės tam pasiruošti. Tad prevenciškai rūpinkimės savimi, kad esant sudėtingai situacijai turėtume resursų atlaikyti tiek savo, tiek vaikų jausmų audras.

Nepriimkime to asmeniškai! Kad ir ką mums sako ar daro supykęs vaikas, turėkime drąsos priimti tai, kaip garsų pagalbos šauksmą. Nekenčiu tavęs! Esi blogiausia mama pasaulyje! - išvertus į augančio, bręstančio žmogaus kalbą būtų: Man taip bloga, toks jausmų chaosas viduje, kad norisi išsinerti iš savo odos, kaip tą padarytų gyvatė. Man pikta, pavydu ir apmaudu, kad draugas gavo dovanų tai, ko aš labai norėjau. Ir man labai sunku būti su savimi, kai aš taip jaučiuosi. Būkime šalia savo vaiko. Mylėkime savo vaiką, kai, rodos, jis mažiausiai to nusipelno. Padėkime jam tai atlaikyti. Nuraminkime savo vidine ramybe. Kad vaikui jau geriau, pamatysime iš akimirksniu pasikeitusios nuotaikos ir kitų pokalbio temų. Kai jau bus galimybė, pasirūpinkime ir savo jausmais. Prie „keturių akių" su suaugusiu (sutuoktinis/draugė/psichologas) pasikalbėkime, kad Man buvo baisu, kai jis man šitaip išrėkė/drėskė ir t.t.

Leiskime svajoti/norėti. Mūsų vaikai, o ir mes patys turime daug įvairiausių norų. Tai yra geras dalykas! Ar tai reiškia, kad mes viską turime pirkti? Anaiptol! Bet tai, kad mes galime bent svajonėse tą daiktą „gauti", galvoti, ką su juo veiktume, įsivaizduoti, kaip mes juo džiaugtumėmės, suteikia pasitenkinimo jausmą. Ir jeigu noras yra išties didelis, žmogus gali palaukti, kad jį gautų / kol gaus. Gebėjimas laukti yra aukšto emocinio intelekto požymis.

Sėkmės mokant ir mokantis, auginant ir augant drauge!

Parašyk Redakcijai

Prisijunkite!

Prisijungę vartotojai gali:

  • dalyvauti konkursuose
  • skaityti straipsnius vėliau
  • gauti naujienų prenumeratą

Neturite paskyros?