Prisijunkite!

Prisijungę vartotojai gali:

  • dalyvauti konkursuose
  • skaityti straipsnius vėliau
  • gauti naujienų prenumeratą

Neturite paskyros?

Rūta Lapė: vaikų auginimo teorijų gausybė – kaip jose nepasiklysti?

Dviejų sūnų mama, žurnalistė Rūta Lapė – apie vaikų auginimo teorijų gausybę ir bandymą nepasiklysti jose.

Kol dar nebuvau mama, net negalėjau pagalvoti, kad pasaulyje egzistuoja šitokia galybė skirtingų teorijų, kaip teisingai auginti vaikus. Ir juo labiau, kad jos visos galėtų būti kategoriškai priešingos viena kitai - vienose siūloma migdyti ir maitinti kūdikius pagal griežtą grafiką, kitose gi šitai draudžiama, ir primygtinai siūloma vien tik stebėti vaiko poreikius. Taigi kuri tiesa pati teisingiausia?

Kai gimė mano pirmagimis Mykolas, aš visų pirma susižavėjau Gina Ford ir jos bestseleriu tapusia knyga „Sveiko kūdikio dienotvarkė". Man tiko viskas, ką ji siūlė - o ypač griežtas maitinimo ir migdymo grafikas (knygoje, beje, netgi yra tiksliai parašyta, kada pati mama turėtų rasti laiko pusryčiams). Labai džiaugiausi, jog kažkas už mane ir mano vaiką nusprendė, kada mums keltis, kada eiti miegoti, ir kada maitintis. O labiausiai už viską žavėjo mintis kuo anksčiau pripratinti vaiką išmiegoti visą naktį.

Nereikia nė sakyti, kad viską vykdydama su didžiuliu entuziazmu garsiosios britų seselės teoriją netrukus paverčiau sėkminga mūsų su Mykolu gyvenimo patirtimi - mažylis jau trijų mėnesių kuo puikiausiai išmiegodavo visą naktį.

Minučių tikslumu pagal savo grafiką mes gyvenome pusantrų metų, kol sulaukėme brolio Motiejaus. Ir nežinau kodėl, tačiau gimus antrajam sūnui ši teorija man nebeatrodė tokia reikšminga, nors ir negaliu pasakyti, kad nusivyliau tomis mintimis.

Ko gero mane iš griežtų G. Ford vėžių išmušė vienas atsitiktinai interneto platybėse perskaitytas straipsnio epizodas. Viena Afrikos gentis lankiusi mergina aprašė pačios matytą tokį buitinį vaizdelį - genties moteris įprastą dieną dirbo lauko darbus, ant peties ir liemens parištoje skaroje miegojo kūdikis. Staiga ji ramiai sau praskleidžia skarą, kūdikis nusišlapina ant žemės, ir ji toliau sau dirba. Keliautoja paklausė moters, iš kur ji sužinojo, kad kūdikį kaip tik tą akimirką prispaudė gamtinis reikaliukas. Moteris nesupratusi jos nuostabos atsakė - o iš kur jūs sužinote, kai patys užsinorite?

Perskaičiusi tai tiesiog netekau amo. Vadinasi, ta moteris, ištisą parą nešiodama savo kūdikį prigludusį prie savęs, žino ne tik tai, kada jis nori valgyti ar miegoti, bet ir kada užsimano šlapintis. Teko pripažinti - man tai nesuvokiamai aukštas pilotažas, nes aš, matyt, nesu tokia jautri mama, ir ko gero ne tik to, bet ir daugybės kitų dalykų neįstengiau pajausti, nes praleidau daugybę laiko žvilgčiodama į laikrodį ir skaičiuodama iki pietų ar vakarienės likusias minutes.

Nežinau ar tik dėl to, tačiau Motiejų aš jau auginu, sakykime, šiek tiek atsipalaidavusi. Dabar jau žinau, kaip greitai auga kūdikiai, todėl visus dešimt mėnesių man visai nesunku atsikelti porą kartų per naktį, kad mažylis pasisotintų.

Ko gero, kiekviena mama pasirenka vaikų auginimo modelį pagal savo charakterį - pagal tai, kaip jos pačios gyveno iki tampant mamomis, ir kaip joms lengviausia išlaviruoti tarp gausybės buities darbų jomis tapus.

Ir aš vis dar nežinau, kuri vaikų auginimo teorija yra geriausia. Tik matau, jog kaip bebūtų, kiekviena mama pasirenka savąjį kelią, ir visų vaikai kažkaip užauga. Nagrinėdama gausybę teorijų aš supratau tik dvi taisykles, kuriomis būtų pravartu vadovautis kiekvienai mamai - tai nebūti kategoriškoms ir klausyti širdies.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis

Prisijunkite!

Prisijungę vartotojai gali:

  • dalyvauti konkursuose
  • skaityti straipsnius vėliau
  • gauti naujienų prenumeratą

Neturite paskyros?