Būtina sąlyga, kad vaikas užaugtų laimingas

Kada atsiranda meilės jausmas, kaip jį puoselėti ir perduoti savo vaikams, konsultuoja vaiko ir šeimos psichologas Andrius Atas.

Sakoma, kad mamos meilės besąlyginė. O gimęs kūdikis jau moka mylėti? Kaip galima apibūdinti jo meilę?


Meilė mums visiems yra labai svarbi, be jos negalėtų gyventi nei vaikai, nei mes, suaugusieji. Gimęs kūdikis gimsta turėdamas teigiamą požiūrį į aplinką. Tą požiūrį galima įvardyti kaip meilę. Pirmiausia jis visa savo maža širdele myli tuos žmones, kurie jį pasitinka šiame pasaulyje, ant jų rankų ramiai užmiega, juos mato ir girdi. Dažniausiai tai būna tėvai ir visa kūdikio bei mažo vaiko meilė yra skirta jiems.


Kūdikiai į tėvus žiūri žibančiomis akutėmis ir yra jiems visiškai atsidavę. Na, o vėliau reikia suteikti vaikui daug šilumos, gerumo, dėmesio, kad jis ir toliau puoselėtų tokius pat labai pozityvius jausmus tėvams. Tačiau bėda ta, kad pati meilės sąvoka yra labai susiaurinta ir neatspindi viso stipraus jausmo, koks jis yra iš tiesų.


Ką reiškia teiginys, kad meilės sąvoka susiaurinta?


Dažniausiai apie meilę kalbame per malonumo prizmę ir nėra lengva atgaivinti jos tikrąją prigimtį. Iš tikrųjų meilė reikalinga ne tik malonumui patirti, ji apskritai svarbiausias reiškinys žmogaus gyvenime - be jos mes negalėtume gyventi. Su meile susijusi vaiko ir suaugusiojo psichinė sveikata.


Tėvų meilė, kurią „atsinešame" iš vaikystės, yra mūsų ramstis, nes kad užaugtume laimingi žmonės, turime žinoti, kad dėl mūsų jie ar kiti artimiausi žmonės aukojosi, kad su džiaugsmu mus pasitiko bei augino. Tėvų meilė vaikui padeda pagrindą po kojomis, o vėliau įsižiebusi meilė vyrui ar moteriai suteikia sparnus, padeda suprasti gyvenimo pašaukimą. Tačiau šią vyro ir moters meilę mes esame linkę sumenkinti.


Pavyzdžiui, kai paaugliui, kuris nesėkmingai įsimyli, pasakoma: „Neimk į galvą, bus tų meilių..." O iš tiesų įsimylėjimo nereikia menkinti, nubraukti, ištrinti, nes tai patirtis, kuri atveria tikrąjį pasaulio vaizdą - tik mylintis žmogus gali suprasti tikrąją pasaulio vertę. Nemylinčiam žmogui pasaulis atrodo nuobodus, grėsmingas, blogas.


Paprastai tariant, meilė yra skirta pasauliui pažinti, o kad galėtume visavertiškai gyventi, turime žinoti, kad esame mylimi nuo vaikystės, kad patys mylime ir esame mylimi jau būdami suaugę.


Ar tiesa, kad „kalta" vaikystė, jeigu žmogui nesiseka mylėti, neranda sau artimos sielos?


Man nepatinka dėl visų nesėkmių kaltinti tėvus ir nelaimingą vaikystę. Yra daug pavyzdžių, kai vaikai, turėję siaubingą vaikystę, gyvena puikų ir visavertį gyvenimą. Suaugę jie sutiko draugų, kurie pamilo juos tokius, kokie yra, atleido klaidas, apkabino, apsupo meile - tai pakeitė tų žmonių širdis, nors ir kokia sunki vaikystė buvo.


Be abejo, jeigu vaikystės patirtis neigiama, žmogui sunku patikėti, kad gali būti laimingas, bet vis dėlto neužkerta kelio mylėti ir būti laimingam. Labai svarbu, kad vaikas gimtų iš meilės vienas kitą mylinčių tėvų šeimoje, nes kaip tik tai suteikia vaikui pasitikėjimą savimi, kurio labai reikia gyvenime.


Tačiau vaikui, kuris augdamas ima suprasti, kad gimė nemylinčių vienas kito tėvų šeimoje, arba šeimoje, kuri apskritai stokoja šio jausmo, parama gali būti sutikti žmonės, kurie sugebės jį mylėti ir neleis nusivilti pasauliu.


Ar meilės mokome vaikus apkabindami, glausdami?


Manau, kad taip, nes lytėjimas mažiems vaikams yra ypač svarbus, o vaikų, kurių tėvai nebijo apkabinti, gyvenimas yra kokybiškesnis. Tačiau iš tikrųjų kur kas svarbiau ne pats būdas, kuriuo parodome, kad mylime vaiką, o mūsų požiūris į juos.


Kartais tėvai labai nori būti geri tėvai ir domisi, kiek laiko kasdien turėtų praleisti su savo atžala. Iš tiesų ne laikas svarbu, o požiūris į vaiką. Labai svarbu, kad vaikas suprastų, jog tėvams jis labai rūpi, jie pasirengę dėl jo atiduoti visą gyvenimą. Jeigu šio jausmo vaikas nepatirs, valandos, praleistos su juo, bus bevertės arba mažai vertingos.


Kartais mes į vaiką žiūrime kaip į daiktą, į savo nuosavybę, tarsi jis būtų priemonė kažkokiam tikslui pasiekti. Ir manome, kad svarbiausia, jog vaikas būtų tvarkingai apsirengęs bei gerai mokytųsi. Antraip visuomenės akyse rizikuojame būti blogi tėvai.


Tad „muštruojame" savo vaikus, kad jie atitiktų visuomenės lūkesčius. O turėtume į juos žvelgti kaip į dovaną sau ir pasauliui. Tiesiog džiaugdamiesi, kad jų turime, ir leisdami jiems būti pačiais savimi apgaubsime juos tikrąja meile, nepersistengta, nemoralizuojančia, ir taip pat mylėti mokysime savo vaikus.


Be abejo, jeigu vaikystės patirtis neigiama, žmogui sunku patikėti, kad gali būti laimingas, bet vis dėlto neužkerta kelio mylėti ir būti laimingam.
Be abejo, jeigu vaikystės patirtis neigiama, žmogui sunku patikėti, kad gali būti laimingas, bet vis dėlto neužkerta kelio mylėti ir būti laimingam.
Shutterstock nuotr.


O frazė „Aš tave myliu"?.. Ar ji svarbi vaikui? Dažnai užsisukę darbuose pamirštame juos ištarti...


Vaikui svarbiau ne žodžiai, o jausmai. Yra šeimų, kai sutuoktiniai nesako žodžio „myliu" vienas kitam, nesako vaikams, tačiau jie iš šilto žvilgsnio supranta, kad yra mylimi. Vaikas turi girdėti keturis dalykus: kad yra gražus, protingas (būtina tai pabrėžti, kai kas nors jam sekasi), geras (kai apsikabina mamą, užjaučia kitą ištikus bėdai) ir kad sugeba ką nors pats padaryti.


Tai pabrėžiant vaikas auga pasitikintis savimi, o kartu ir jausdamas tėvų meilę bei mokėdamas mylėti pats. Labiausiai jis jaus mūsų meilę, kai atiduosime jam dalelę savo gyvenimo, pačius save, nieko mainais iš jo nesitikėdami.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis