Kaip be ašarų ir streso atjunkyti nuo krūties: pataria psichologė

Pusantrų metukų vaiką auginančiai mamai sunkiai sekasi atjunkymas. Mažylis verkia ir nenurimsta, kol negauna krūties. Ką sunerimusiai mamai patars specialistė?

Edita klausia:

"Sūnui 1 metai 6 mėnesiai, jis dar valgo mamos pieną vakarais ir naktį. Noriu jau atpratinti, bet tada prasideda didžiausi rėkimai, net iki raudonumo. Niekaip kitaip nenusiramina, tik žįsdamas. Kaip man jį atpratinti? Netinka jam tada net tėtis, rėkia, ir viskas".

Atsako individualiosios psichologijos konsultantė Vilma Petrikienė, www.ipi.lt.

Laba diena, Edita,

ačiū už klausimą. Smagu, kad jau pusantrų metų žindote savo mažylį. Ilgalaikis žindymas yra dovana tiek mamai, tiek vaikui. Mamai - tai krūties ir gimdos vėžinių susirgimų bei kitų ligų profilaktika. Vaikams - tai geriausias maistas pirmaisiais gyvenimo metais, jo sudėtis yra būtent tokia, kokios jam/jai reikia. Pasaulinė sveikatos organizacija (PSO) rekomenduoja žindyti vaikus iki dvejų metų.

Kaip suprantu, apsisprendėte vaiką nujunkyti. Nujunkymas, kaip ir daugelis kitų dalykų auginant vaikus, yra procesas. Duokite sau ir vaikui laiko apsiprasti su artėjančiais pokyčiais, tačiau būkite tvirta savo sprendime, nes abejonės įneša sumaišties. Turėkite sau atsakymus, kodėl aš tai darau. Pavyzdžiui, "Jis jau didelis"; "Ir taip gan ilgai žindžiau"; "Noriu atsigauti iki kito nėštumo"; "Jau laukiuosi" ir pan. Taip pat svarbu susivokti, kaip pati jaučiatės dėl šio sprendimo. Kai įvardinsite sau, kaip jūs pati šioje situacijoje jaučiatės, bus lengviau atlaikyti sūnaus reakcijas ir jausmus (jūs esate pati geriausia mama savo vaikui, net jeigu jis verkia iki raudonumo).

Kad nujunkymas būtų kuo švelnesnis, būtina atliepti vaiko emocinius poreikius dienos metu. Tai yra, kai vaikas užsigauna, jį paguosti, myluoti, glostyti skaudamą vietą; jei kažko išsigando, sureaguoti į tai; jei liūdna ar nori dėmesio, pakalbinti, pažaisti ir t.t. Nes dienos situacijos persikelia į naktį ir prabudimų gali būti daugiau.

Kita vertus, ar kiekvienas vaiko prabudimas reiškia, kad jis nori pieno? Gal tiesiog susapnavo ką baisaus, o gal nori į tualetą, arba pasitikrinti, ar esate šalia, ar ateisite, jeigu prireiktų pagalbos... Jūsų ramaus pasakymo „Tu saugus, sūneli, mama šalia. Dar naktis, miegokime", gali užtekti, kad jis vėl užmigtų. Taip prailginsite tarpus tarp naktinio žindymo ir galiausiai vaikas galės išmiegoti visą naktį.

Jeigu naudojate žinduką (čiulptuką), gali būti, kad padidės poreikis visada jį turėti. Jeigu nenaudojate žinduko, gali būti, kad vaikas ims čiulpti nykštį. Taip vaikai patenkina žindimo įprotį, raminasi. Dar gali būti, kad kaip tik tuo metu dygsta dantis, krūties/žinduko/nykščio čiulpimas padeda malšinti skausmą. Pagalvokite, kas dar galėtų vaikui padėti.

Dienos metu kalbėkitės (kai esate sotūs, pailsėję, geros nuotaikos) apie tai:

  • kad „mamos pienelis" yra mažų leliukų maistas (pusantrų metų mažylis jau turėtų ragauti/valgyti šeimos valgomą maistą; žindymas taip pat išlieka kaip maisto medžiagų šaltinis, bet pieno poreikis tokio amžiaus vaikui dažniausiai būna gerokai sumažėjęs); sutikę mamas su visai mažais kūdikiais parodykite jam, kokie jie mažučiai, dar tik valgo, miega ir mamai ant rankų būna, o jis, va koks didelis, jau vaikšto, turi daug dantukų ir padeda mamai košę virti;

  • kad gali gerti „mamos pienelio" tiek kiek nori, bet tik vakare (naktinis nujunkymas turėtų vykti pamažu, t.y. vis ilginant tarpus, užmigdyti nakčia pabudusį mažylį padeda būtent nakčiai skirta lopšinė ar rami melodija; vaiko verkimo laikas turėtų trumpėti sulig kiekviena naktim); beje, atminkite, kad atsisakius naktinio žindymo rytais vaikas gali būti labai alkanas, turėkite užkandžių ar greitai paruošiamus pusryčius;

  • kad naktį visi miega ("Miega mama, miega tėtis, miega vaikelis ir „mamos pienelis" taip pat miega. Miegok ramiai, paglostysiu tau nugarytę". Arba "Palaikysiu tavo rankytę".).

Kai naktimis nebežindysite, imkitės ir vakarinio nujunkymo. Keiskite migdymosi ritualus. Tegu „mamos pienelio" atsigers virtuvėje, ten, kur valgot. O atsigulus į lovą glostykite nugarą, galvą, leiskite prisiglausti, bet jau nežindykite (pasiūlykite atsigerti vandens). Dainuokite ramią dainą. Tai padės ir jums pačiai išlikti ramiai. Ar sūnelis verks? Galbūt. Leiskite jam liūdėti, atsisveikinti su pieneliu. Padėkite jam išgyventi šiuos jausmus.

Minėjote, kad nuraminimui netinka net tėtis. Taip, tas tiesa. Jam labai svarbu, kad jūs turėtumėte drąsos ir stiprybės būti šalia jo, nes atimti du dalykus (ir mamą, ir „mamos pienelį") iš karto yra tikrai per daug. Isterinis verkimas rodo ne tai, kad jam būtinai reikia pieno, o kad gal jam norisi artumo, patvirtinimo, kad jūs esate ir visada būsite.

Kai mažylis išmoks užmigti be krūties, bus likęs vakarinis žindymas virtuvėje. Nesiūlykite, bet jeigu prisimins, tegu geria iki soties. Bus vakarų, kai pamirš. O jeigu atsigulęs į lovą staiga prisimintų, ramiai pasakykite, kad "Jau yra vėlus vakarėlis, dantukai išvalyti, metas lopšinei, kad miegelis žinotų, kur ateiti" ar kažką panašaus.

Kad įvyktų pokytis, gali reikėti iki 25 bandymų. Svarbiausia - būkite šalia. Palikti jį vieną išsiverkti būtų traumuojanti patirtis).

Meilės ir kantrybės jums. Jūsų vaikas auga ir tikrai anksčiau ar vėliau atsisakys pienelio.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis