Prisijunkite!

Prisijungę vartotojai gali:

  • dalyvauti konkursuose
  • skaityti straipsnius vėliau
  • gauti naujienų prenumeratą

Neturite paskyros?

Psichologė – apie dažniausią tėvų klaidą, kuri trukdo vaikui augti

Pasirodo, antrųjų-trečiųjų metų krizė, apie kurią prisiklausėme ir prisiskaitėme, iš tiesų tėra mūsų vaizduotės vaisius ir jos nebūtų, jeigu laiku išgertume melisų arbatos arba valerijonų lašų.


Parsisiųskite programėles telefonams štai čia: „iPhone“, „Android“. Draugaukime ir Facebooke!

Konsultuoja tėvų ir vaikų santykių psichologė Ramunė Murauskienė.

Kai prieš kelis mėnesius su jumis kalbėjomės, sakėte, kad bet kokios „vaiko krizės" - pasenęs terminas, netaikytinas šiuolaikiniams vaikams. Tai, ką mes vadiname krize, tėra vaiko noras tapti laisvesniam.

Taip. Visos krizės tėra vaiko laisvėjimo metas. Psichologijos mokslas kalba apie 2-3, 7 ir paauglystės metų krizes, kurios iš tiesų yra susijusios su didžiuliu vaiko noru tapti sąmoningu žmogumi. Kai gimsta kūdikis, jo sąmoningumas yra tarsi prislopintas ir jis tik augdamas pradeda reikšti savo norus. Naujagimis nemoka pasakyti, kad jam per šalta ar per karšta, mes, mamos, sprendžiame už jį, kaip jis jaučiasi, ir jeigu nusprendžiame, kad mažyliui per šilta, aprengiame. Arba štai paimame iš lovelės ir nešiojame, nors galbūt kūdikis nori ramiai pagulėti arba keliame, kad atsirūgtų, nors kūdikis žino, kad šįkart neatpils pienuko, ir nori pagulėti ramiai. Išėjusios į lauką vis tikriname, ar jam ne per karšta, ar ne per šalta. Jeigu įtariame, kad sušals, prirengiame tiek, kad negali pajudėti. Atėjus metui primaitinti duodame įvairių košių, kurias kūdikis valgo, nes negali mums pasipriešinti ir besąlygiškai ima viską, ką jam pasiūlome. Na, o vėliau, apie antruosius-trečiuosius gyvenimo metus, kai ima sąmoningėti, vaikas parodo savo norą pasipriešinti tėvų valiai ir pradeda kartoti „ne, ne, ne...". Šie žodžiai tėvus nervina ir jie pradeda sakyti, kad vaiką ištiko krizė.

Pirmoji krizė ir prasideda tada, kai vaikas tarsi prisuktas kartoja: „Ne, ne, ne..."

Ar tai krizė, priklauso nuo tėvų požiūrio į vaiką. Aš siūlau pamiršti šį žodį, o pamačius, kad mažylis priešinasi ir maištauja, pagalvoti, ką jis nori pasakyti. Vaikas, kartodamas žodelį „ne", nelinki nieko bloga savo tėvams, o bando sustabdyti mamą ar tėtį ir pasakyti: „Nelįsk, nedaryk taip, aš pats moku." Ir jeigu mes įsiklausytume į tai, ką slepia žodelis „ne", suprastume, kad mažylis rodo, jog yra vis sąmoningesnis ir jog tai ne krizė, o pasipriešinimas nuolatinei tėvų globai ir norui viską už jį atlikti. Jeigu mažylis jaučia, kad, tarkime, gali pavalgyti pats, o mama vis dar bando maitinti, priešinasi iš paskutinių, atstumia šaukštelį, spjauna maistą. Visuomet patartina įsiklausyti į vaiką ir pajusti jo poreikius bei leistis kartu su juo į labai gražią kelionę savarankiškumo link. Aišku, tai nėra lengva, nes rytais reikia anksčiau atsikelti ir kantriai laukti, kol mažylis iš penkto karto užsimaus kojinę.

Dažniausiai nepakanka vien laukti, dar reikia paskatinti vaiką, kuris po dar vieno nepavykusio bandymo pravirksta ir ašarodamas toliau maunasi kojinaitę. Jeigu leisime savarankiškėti, vaikas nerodys didžiųjų kaprizų, dar vadinamų krizėmis. Reikia nusiteikti, kad apie antruosius-trečiuosius gyvenimo metus mažylis bus šiek tiek dažniau labiau nei įprastai susierzinęs, nes tuo metu prabunda jo sąmoningumas, kad jis yra neįgalus, nes praktiškai nieko negali daryti pats. Tėvams, kurie pastebi vaiko norą tapti vis savarankiškesniam, labai palengvėja, nes pradeda suprasti, kad čia ne krizė, o raidos laiptelis, vedantis suaugusio, savarankiško gyvenimo link. Į šį etapą patartina žiūrėti labai atsargiai - neužgožti vaiko, nepaversti jo savo priešininku ir nesakyti: „Ak, koks jis nepaklusnus..."

Bet kartais išties atrodo, kad vaikas nepaklusnus - viską neigia, nenori to, ką mama pasiūlo...

Tas nepaklusnumas ir atsiranda dėl klaidingo tėvų elgesio su mažaisiais. Mums reikėtų daug ką kartu su vaikais daryti, o ne kartoti, kokie jie priešginos. Jeigu nori pats nešti kuprinę, reikia leisti jam tai daryti. Taip pat reikia leisti pačiam prisipilti vandens arba sulčių į stiklinę, nors ir žinome, kad jis prilaistys, apipils stalą ir dar grindis. Dažnai susiduriu su tėvais, kurie sako, kad neleidžia vaikams įsipilti sulčių, nes jie prilaisto vandens. O kai tokių draudimų prisikaupia, vaikas pratrūksta ir pradeda priešintis bet kokiam tėvų norui ar prašymui. Vaikas negali pirmą, antrą, trečią kartą gyvenime piltis sulčių ir neprilaistyti, jis mokosi valdyti rankutę, mokosi iš savo nesėkmių. Tikrai geriau leisti mažyliui apipilti stalą, nei drausti daryti tai, kas veda jį savarankiškumo link.

Aš siūlau pamiršti žodį „krizė“, o pamačius, kad mažylis priešinasi ir maištauja, pagalvoti, ką jis nori pasakyti.psichologė Ramunė MURAUSKIENĖ

Tik tada, kai vaikus paverčiame savo draugais ir suprantame, kad jiems tiesiog reikia išgyventi šį raidos etapą, kad toliau galėtų vystytis ir augtų pasitikintys savimi žmonės, pamatome, kad ir „krizės" kažkur išgaravo arba tokių visai nebuvo. Labai svarbu, kad ir mes patys tampame pakantesni, net ir atsiranda laiko palaukti, kol mažylis kamuojasi ką nors veikdamas, ir pradedame visai kitaip su juo elgtis - šypsotis, kai aunasi batukus, o ne nervintis, nes (nieko keista!) to daryti dar jis nesugeba.

Rekomenduočiau visiems tėvams atpažinti savarankiškėjimo pradžią, stebėti, kas dabar bus, ko vaikas nori, prašo, ir tada pamatysime, kokie mūsų mažieji yra iš tiesų, kiek daug visko moka. Gaila, bet daugelis tėvų prasidėjus vaiko laisvėjimo metui elgiasi labai autoritariškai - neišklauso dėstomos minties, nutraukia ją ir, tarkime, kad būtų paprasčiau (patiems - ne mažyliui!), greitai patys aprengia ir paėmę už rankutės išveda lauk. Vaikas lieka įskaudintas ir nesuprastas, juolab kad kol mažiukas, jam labai sunku reikšti savo mintis, o jis bandė tai daryti.

Apie krizes prirašyta begalė straipsnių, mes jų laukiame. Vieni sulaukiame labai stiprių, kiti - labai lengvų, bet didelių pykčio priepuolių. Kodėl?

Greičiausiai, jeigu sakome: „Mano vaikui - krizė", ji išties ištinka. Ne dėl mažylio elgesio, o dėl pačių tėvų nuostatų. Beje, jeigu tėvai negali pakęsti, kad vaikas po truputį tampa savarankiškas, ta krizė būna dar ir aštri.

Visiškai kitaip toks „krizės" apimtas mažylis atrodytų, jeigu tėvai manytų: „Mūsų vaikas auga, jis jau tiek daug visko gali pats, mums net padėti neleidžia." Tada sakytume ne „krizė", o mano „vaikas auga." Taip, apie krizes kalbama nuo seno ir gausu įvairios literatūros šia tema.

Man regis, tradiciniai psichologai daro meškos paslaugą žmonėms, anksčiau sukurtas įvairias asmenybės teorijas priskirdami šiuolaikiniams vaikams.

Mūsų vaikai kitokie, nei buvome mes - laisvesni, nes neaugo pokario visuomenėje, neprivalėjo kovoti dėl kiekvieno duonos kąsnio, turi daugiau galimybių pažinti pasaulį ir jiems visiškai netinka kitados egzistavusios psichologinės teorijos.

Na, bet jeigu tėvai nėra gana sąmoningi, jis nepripažįsta kitokio požiūrio ir laukia tų garsiųjų krizių. Galima į žmogų žiūrėti kaip į visumą arba kaip į estafečių bėgiką - nubėgo iki vienos estafetės, patyrė krizę, paskui nubėgo iki kitos ir vėl jį ištiko krizė. Iš tiesų nieko panašaus nevyksta, tiesiog vaikas auga, daug ko mokosi ir tai skausmingas, tačiau natūralus procesas. Vaikui reikia pamažu išsilaisvinti iš tėvų pančių ir jis tai daro pasitelkęs visą savo valią. Tačiau tėvai turi daugiau fizinės jėgos ir kartais pristabdo vaiko prigimtinį norą tapti laisva asmenybe. Tuomet jie ginčijasi su vaiku ir nepriima jo tokio, koks jis yra iš tiesų, konfliktas veja konfliktą, kol galų gale su paaugliu nebegali susikalbėti.

Dabartinis gyvenimas toks, kad labai sunku leisti vaikui būti savarankiškam, nes tėvai turi mažai laiko. Arba baisu, kad vaikui kas nors nutiks - verčiau jau palaukti, kol paaugs, ir tada leisti pačiam veikti.

Baisu dėl to, kad jaučiamės labai atsakingi už savo vaikus, o turėtume mokytis dalytis atsakomybe su pačiu vaiku. Kuo mažylis vyresnis, tuo daugiau atsakomybės su juo galime dalytis. Na, tarkime, penkiamečio dar negalime vieno palikti namuose, negalime leisti jam vienam eiti per didžiulę judrią sankryžą. Tačiau galime pasidalyti atsakomybe už tai, ką jis nori veikti, kada tvarkyti kambarį, kokį būrelį lankyti - svarbu leisti, kad vaikas pats spręstų ir tartųsi su mumis, išsakytų savo nuomonę ir priimtų tą sprendimą, kuris jam atrodo tinkamiausias. O jeigu tas sprendimas nepatiks, žinos, kad jis pats jį priėmė. Jeigu susikurtume tokią tradiciją, ji padėtų vaikams tapti savarankiškais žmonėmis ir nebepriklausyti nuo kitų žmonių nuomonės. Kitaip tariant, toks vaikas sugebės atsakyti į klausimą, ko nori. Jis nesakys „nežinau." Jis bus brandenis, nes bet kokia priklausomybė stabdo vaiko raidą.

Na, gerai, o ką daryti tėvams, jeigu nepastebėjo vaiko laisvėjimo ir jį išties ištiko krizė?

Nuoširdžiai pasiūlyčiau išgerti melisų arba valerijonų arbatos, o tada ramiai stebėti, kas bus toliau. Kas nutiks, jeigu tėvai leis vieną ar kitą veiksmą vaikui atlikti pačiam? Noriu pabrėžti, kad kalbėdama, jog reikia leisti vaikui suaugti ir tapti savarankiškam, neneigiu, kad vaikui reikia nepaisyti drausmės arba tam tikrų ribų. Tikrai ne. Tiesiog būtina mokytis pastebėti mažylio raidos etapus ir netrukdyti jam žengti jos laipteliais.

Mūsų vaikai kitokie, nei buvome mes - laisvesni, nes neaugo pokario visuomenėje, neprivalėjo kovoti dėl kiekvieno duonos kąsnio, turi daugiau galimybių pažinti pasaulį ir jiems visiškai netinka kitados egzistavusios psichologinės teorijos.psichologė Ramunė MURAUSKIENĖ

Didžiausia tėvų klaida, ko gero, yra ta, kad jie yra įsitikinę: „Aš tokio amžiaus dar to nedariau", „Man tėvai neleido...", ir taip tęsia savo šeimos tradicijas. Svarbu suprasti, kad vaikas - tai ne „aš".. Tarkime, mano trimetis jau pjaustė peiliu varškėčius ir nieko nenutiko, nes jis žinojo, kam skirtas peilis. Mano namuose nebuvo apsaugoti kištukiniai lizdai, nes sūnus žinojo, kam jie skirti. Kartais labai paprasta išvengti krizių, kai laiku patenkini vaiko smalsumą, kai parodai, kad juo pasitiki. Aišku, vienam pakanka kartą pasakyti, kad peilis aštrus, kitam reikia kartoti keliasdešimt kartų, bet ir vienam, ir antram reikia leisti pjauti - stebint, kad nieko nenutiktų. Štai ir viskas. Krizės nebėra ir nebus.

Nepražiopsokime laisvėjančio vaiko

Pagal naujausią teoriją 2-3 m. krizė vaikus ištinka todėl, kad jie pirmuosius gyvenimo metus nieko negali spręsti, tad vėliau ir „sukyla" prieš nuolatinę tėvų kontrolę ir pagalbą. Vis dėlto šio laikotarpio, kai viską darome už kūdikį, išvengti negalime, kaip ir vėlesnio noro išsivaduoti iš per didelės tėvų globos. Pasak psichologės Ramunės Murauskienės, tėvų užduotis yra rūpintis kūdikiu ir mažu vaiku tol, kol jis nieko negali padaryti, užtikrinti jam kuo didesnį fizinį bei psichologinį patogumą. Tačiau kartu ir stebėti, kada gi pradės rodyti, kad jau nori pats tą ar aną nuveikti, ir neslopinti šios jo aistros. Jeigu užslopinsime vaiko savarankiškumą, pajausime ne tik 2-3 metų krizę, bet ir didžiulį pasipriešinimą atėjus paauglystei - kai vaikas su trenksmu vaduosis iš stiklinio narvo, į kurį jį uždarėme.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis

Prisijunkite!

Prisijungę vartotojai gali:

  • dalyvauti konkursuose
  • skaityti straipsnius vėliau
  • gauti naujienų prenumeratą

Neturite paskyros?