Prisijunkite!

Prisijungę vartotojai gali:

  • dalyvauti konkursuose
  • skaityti straipsnius vėliau
  • gauti naujienų prenumeratą

Neturite paskyros?

Mamos ir tėčio atostogos dviese: kaip jaučiasi pas močiutę paliktas vaikas

Tik su vyru atostogų išvykstanti jauna mama teiraujasi psichologės, ar nepakenks toks atsiskyrimas vienerių metų vaikui.

Živilė klausia:


„Auginame metukų berniuką ir po mėnesio norime išvykti su vyru penkioms dienoms dviese. Berniuką paliktume prižiūrėti močiutei. Su močiute sūnus lieka noriai, tikrai neliūdi. Bet kai mūsų nematys tiek dienų, ar jis nepatirs streso? Ar neturėsime po to baisių pasekmių?“


Atsako Individualiosios psichologijos konsultantė Gabija Jurgelytė, www.ipi.lt.


Jūsų nerimas paliekant sūnų ilgesniam laikui yra visiškai suprantamas. Nuo pat gimimo momento prasidedantis mamos ir vaiko atsiskyrimo procesas yra vienas sunkiausių tėvystės iššūkių. Norisi apgaubti vaiką dėmesiu bei rūpesčiu, duoti savo besąlyginę meilę, bet taip pat sudaryti galimybę augti bei vystytis, patirti gyvenimo įvairovę, kad subręstų žmogumi, galinčiu pilnavertiškai gyventi.


Taip, vaikas jums išvykus patirs nemalonių jausmų. Ir tai yra normalu. Močiutė jį užims, paguos – „liūdesiukai“ ir „pykčiukai“ praeis. Tuomet jūs sugrįšite ir bus daug džiaugsmo. Sūnus patirs, kad kartais jam kyla sunkių jausmų, bet jie gali būti ir gali praeiti. Tai yra gerai. Taip formuojasi saugus prisirišimas, įgalinantis mus kurti artimus ryšius, leidžiantis džiaugtis žmonių artumu ir išbūti atsiskyrimą. Tai vien iš didžiausių gyvenimo gerovės prielaidų ir, turbūt, pagrindinė motinystės užduotis.


Vaikai, kurie nepatiria streso tėvams išvykus, nesidžiaugia ir jiems grįžus. Tai daug neigiamų emocijų, neatlieptų poreikių patyrę vaikai, praradę viltį. Taip formuojasi vengiančio prisirišimo forma, kai artimi santykiai asocijuojasi su didele kančia, tad geriau jų apskritai vengti.


Galimi ir tarpiniai variantai, pasižymintys abvivalentiškumu, t.y. prieštaravimais. Vaikas tarsi nujausdamas pavojų, negali paleisti tėvelių, laikosi įsikibęs. Jiems išvykus tampa nepaguodžiamas, o sugrįžus - sutrikęs. Vaikas dar nepraradęs vilties, bet jo pasitikėjimas aplinka yra susvyravęs. Paprastai toks prisirišimas vystosi, kai tėvai yra nenuoseklūs, kartais apgaubia be galo aktyvia globa, o paskui netikėtai atsiriboja, emociškai nutolsta.


Ankstyvasis prisirišimas nėra vienkartinio įvykio pasekmė. Ir nei vieni tėvai negali ir neprivalo visą laiką tobulai atliepti visų vaiko poreikių. Tai, ko vaikui reikia, yra „pakankamai geri tėvai“, kurie iš esmės rūpinasi vaiko fizinėmis bei emocinėmis reikmėmis. O jūsų laiške aš būtent tai ir girdžiu – nuoširdų susirūpinimą.


Taip pat norėtųsi pastebėti, kad kiekvienos šeimos sveikam funkcionavimui yra svarbu visų jos narių poreikiai. Šiuo atveju, jūsų sprendimas pabūti dviese su vyru, pasirūpinti savimi, kaip pora, yra labai sveikintina. Tai leidžia kurti šeimą, kur visi yra svarbūs ir parengia augantį vaiką tapti pasaulio, kaip lygiaverčių žmonių bendruomenės, dalimi.

Ramaus Jums poilsio.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis

Prisijunkite!

Prisijungę vartotojai gali:

  • dalyvauti konkursuose
  • skaityti straipsnius vėliau
  • gauti naujienų prenumeratą

Neturite paskyros?