Prisijunkite!

Prisijungę vartotojai gali:

  • dalyvauti konkursuose
  • skaityti straipsnius vėliau
  • gauti naujienų prenumeratą

Neturite paskyros?

Kai tėvai lygina savo vaikus, nutinka kai kas negero

Tėvai, auginantys daugiau nei vieną vaiką, natūraliai ir net nesusimąstydami kartkartėmis palygina juos tarpusavyje.

Joana Grygutis, psichologė

Gimus antram vaikui tėvai nejučiomis prisimena vyresnėlio auklėjimą. Lyginama, kaip ir kada vienam ar kitam dygo dantys, kada pradėjo ropoti ar pasakė pirmą žodį. Bėgant laikui toks lyginimas gali tapti pavojingu auklėjimo metodu. Tėvai turėtų įsidėmėti, kad kiekvienas vaikas, net ir tų pačių tėvų, vystosi skirtingai.

Dažnai pasitaiko, kad tėvai vieno iš vaikų elgesį rodo kitam kaip pavyzdį. Giria vieną vaiką, tikėdamiesi, kad kitas padarys viską, kad tik būtų geresnis. Tuo tarpu pasekmės būna visiškai priešingos - vietoj laukiamo mėgdžiojimo atsiranda konkurencija. „Blogesnis" vaikas nori tapti ne geresnis, o tiesiog visiškai kitoks nei jo brolis ar sesuo. Taigi nuolatinis pabrėžimas, kad vienas vaikas yra kurioje nors srityje geresnis nei kitas, provokuoja nesveiką konkurenciją.

Monika yra rami mergaitė, tuo tarpu jos jaunesnysis broliukas nenustygsta vietoje. Užuot ramiai nuėjęs iš vieno kambario į kitą, jis bėga kaip galvą pametęs. Vietoj to, kad ramiai atsistotų ir pasakytų, ko nori - jis šaukia. „O kad bent truputį būtum panašus į savo sesę",- nuolat jam prikaišioja tėvai. Į mamos žodžius vaikas atsikerta: „Aš bent jau nežliumbiu kaip boba..."

Noras išsiskirti ryškėja vaikui augant. Tai nėra nieko keista, tai tiesiog būdas tapti individualybe. Vaikai nenori būti panašūs į brolį ar sesę, kurį tėvai laiko pavyzdžiu.

Nuolat tėvų liaupsinamas vaikas tolesniame gyvenime taip pat nori būti visose srityse geriausias ir stengiasi to siekti bet kokia kaina. Na, o tas, kuris nuolat užimdavo prastesnę poziciją dėl menko savęs vertinimo, vėliau taip pat nesąmoningai sieks sukelti neigiamą įvertinimą savo atžvilgiu.

Vaikų palyginimas turėtų būti pagrįstas teigiamų savybių pastebėjimu, o ne nuolatiniu silpnybių priminimu ir prikaišiojimu. Pagyrimai, o ne priekaištai stiprina vaiko motyvaciją keistis.

Suvokimas ir sugebėjimas susitaikyti su tuo, kad du tų pačių tėvų vaikai yra skirtingi, gali padėti išvengti nereikalingos įtampos. Atminkime, kad skirtingi vaikai turi sukaupę nevienodų gebėjimų bagažą. Tai, kad vyresnysis vaikas pradėjo anksti skaityti, domėjosi skaitmenimis, greit įsimindavo eilėraščius, dar nereiškia, kad ir jaunėlis šioje srityje pasieks aukštų laimėjimų. Galbūt jo talentas atsiskleis sporte, muzikoje ar kitokioje veikloje.

Blogiausia yra tada, kai tėvai prikaišioja vaikams jų neva trūkumus, visiškai užmiršta pabrėžti vienokius ar kitokius jų gebėjimus.Psichologė Joana Grygutis

Šiuo klausimu auklėjime galime išskirti dvi dažniausiai pasitaikančias klaidas. Tai yra vaikų palyginimas pagal du kriterijus: pasiekimus ir paklusnumą. Tačiau nei geri mokymosi gebėjimai, nei beribis paklusnumas nėra pakankami garantai, kad ateityje vaikas bus laimingas ir pasieks profesinių aukštumų. Neretai atsitinka taip, kad vaikų laimė priklauso nuo tų vaiko savybių, kurios tėvams keldavo daugiausiai rūpesčių.

Aktyvumas, sumanumas, gebėjimas apginti savo nuomonę, veržlumas - tai dažnos priežastys, dėl kurių pasekmių tėvai būna kviečiami apsilankyti ugdymo įstaigoje ir nemaloniai jaustis jau nuo darželio laikų. Kita vertus, kas gali paneigti, kad šios savybės yra reikalingos suaugusiojo gyvenime. Priešingai, jos yra tiesiog būtinos - kuo jų daugiau, tuo geriau sekasi. Prie jau minėtų charakterio bruožų būtina paminėti draugiškumą, humoro jausmą, gerą fizinį pasirengimą ar nuoširdumą. Juk iš draugiškumo rizikuojama.

Blogiausia yra tada, kai tėvai prikaišioja vaikams jų neva trūkumus, visiškai užmiršta pabrėžti vienokius ar kitokius jų gebėjimus. O kaip tik pagyrimas yra tikroji varomoji jėga. Pagirtas vaikas gauna motyvaciją atsisakyti neigiamų ar tiesiog tėvų nepageidaujamų savybių.

Be noro rungtyniauti, tarp nuolat lyginamų vaikų gali atsirasti ir priešiškumo. Broliškas bendrystės jausmas ir noras padėti vienas kitam tampa nereikšmingi. Vaikai sutelkia savo dėmesį ieškodami situacijos, kurioje bus geresni už savo brolį ar sesę. Nesėkmės atveju „blogesnysis" gali provokuoti nepriekaištingo elgesio seserį ar brolį pasielgti taip, kaip tėvai nepageidauja. Šitaip vaikas nori įrodyti, kad ir tas „gerasis" gali elgtis „nemandagiai". Tai tiesus kelias prie nepageidaujamo varianto, kai vienas džiaugiasi dėl kito nesėkmių.

Dažnas vaikų lyginimas gali neigiamai atsiliepti ir vaikui užaugus. Vieni vaikai palieka tėvų namus įsitikinę, kad su jais buvo elgiamasi blogiau nei su talentingesniu broliu ar seserimi. Kitų brolių ar seserų santykiuose, įkopus jau į suaugusiųjų gyvenimą, nepaisant išoriškai gerų santykių, nėra nuoširdumo.

Vaikų lyginimas ir konkurencijos skatinimas silpnina brolišką tarpusavio ryšį. Tiesa yra ta, kad vaikai daug ką užmiršta, tačiau nuolatinis buvimas kito šešėlyje ilgam lieka atmintyje. Tai gali net sutrikdyti teisingą savęs vertinimą.

Turint du ar daugiau vaikų dera atsiminti, kad kiekvieno jų raida yra skirtinga ir tai nėra pakankama priežastis nerimauti. Albertui Einšteinui buvo įtariamas rimtas vystymosi sutrikimas, o jis vėliau pasirodė esąs gabiausias iš savo brolių ir seserų.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis

Prisijunkite!

Prisijungę vartotojai gali:

  • dalyvauti konkursuose
  • skaityti straipsnius vėliau
  • gauti naujienų prenumeratą

Neturite paskyros?