Lietuvių mamų išpažintys: kuo motinystė kartais panaši į kalėjimą

Vaikų auginimas – nelengvas išbandymas. Kas nervina mamą? Ar išėjimas į darbą gali būti tarsi terapija? Išklausykime mamų išpažintis.

Karolina


„Mes, moterys, esame dviejų kategorijų. Tos, kurios gali auginti vaikus namie ir jausti gyvenimo pilnatvę. Ir tos, kurios sukurtos veiklai. Manau, kad tai prastesnė mamų kategorija. Bet aš kaip tik šiai, prastesniųjų, save ir priskirčiau. Kai auginau pirmagimę, buvau jauna, dėl tokių dalykų nekvaršinau sau galvos. O štai pagimdžiusiai jaunėlę... Manęs kaip, ko gero, ir daugelio mamų neaplenkė bloga nuotaika. Vien tik keturios namų sienos, aš ir vaikas. Man tokio pasaulio buvo per maža, norėjosi tęsti karjerą, bet rankos surištos. Pilka kasdienybė užgožė bet kokius poreikius, nebebuvo noro ką nors keisti. Jaučiau, kad imu degraduoti kaip moteris, kaip žmona. Būdavo dienų, kad galėjau visą dieną pravaikščioti vien su pižama, bijojau pažiūrėti į save veidrodyje. Labiausiai sėdėdama namie pasigesdavau įvertinimo už savo pastangas. Juk grįžęs namo vyras nepasakys: „Tu šaunuolė, vaikas prižiūrėtas, namai sutvarkyti, vakarienė garuoja ant stalo." Į darbą išėjau, kai vaikui buvo šeši mėnesiai. Pasijutau kur kas geriau. Esi priversta iš ryto pasidažyti, darbe sulauki komplimentų. O jei dar kokį projektą gerai sukurpi, tai ir viršininkas pagiria. Grįžti namo ir spinduliuoji laime. Manau, ne nuo to, ar mama sėdi, ar nesėdi su vaiku namie, o nuo to, ar ji jaučiasi laiminga, priklauso vaiko laimė. Juk sakoma, kad laiminga mama, laimingas ir vaikas. Man pasisekė labiau nei kai kurioms moterims galbūt tuo požiūriu, kad darbe galėjau jaustis visiškai rami dėl savo vaiko, nes su juo likdavo mano vyras. Iki tol buvęs pedantas, jis, likęs namie, ėmė suprasti, kad neįmanoma suspėti nuolat valyti dulkes ir gerai prižiūrėti vaiko. Ši jo patirtis man irgi atrišo sparnus."


Agnė


„Namie su vaiku sėdžiu nuo pat jo gimimo. Tikrai nesiruošiau taip ilgai užsibūti namie, tačiau lėmė aplinkybės: sūnus gimė silpnos sveikatos. Aš nesiilgėjau darbo, man sunkiausia sėdint namie su vaiku rutina: valgio gaminimas, kambarių tvarkymas, galvojimas, kuo šiandien užsiimti. O kur dar sūnaus ligos... Per tiek metų viskas taip įgriso, kad jau pabudusi iš ryto ir pamačiusi tas pačias sienas pradėjau jausti įtampą. Taip vieną dieną atsidūriau ligoninėje, o gydytojai diagnozavo depresiją. Kai sūnui buvo ketveri, bandžiau dirbti, tačiau jis ėmė naktimis nemiegoti, nerimauti ir aš išsigandusi, kad jam ir vėl nepablogėtų, likau namie. Man patiko išeiti į darbą. Juk kai sėdėdavau namie su vaiku, visi darbai – nuo jo priežiūros iki komunalinių mokesčių už butą krisdavo man vienai ant pečių. Vyras labai mažai laiko praleisdavo su vaiku. O tada buvo priverstas atsakomybę dalytis perpus. Mačiau, kad sūnui labai patiko daugiau bendrauti su tėčiu, todėl ir aš jaučiausi laimingesnė."


Monika


„Manau, kad tai, ar mama pikta, daugiausia lemia pačios moters būdas. Nesu iš tų romių avelių. Mano jausmai visada liejasi per kraštus. Aš, jei pykstu, tai pykstu. Net sienos dreba. O jei dar tektų sėdėti įkalintai su vaikais visą dieną, ko gero, ir išvis „pasiusčiau". Tos mamos, kurios augina tris bernus, žino, kad jie ir stulpą galėtų išvesti iš kantrybės. Vaikai – tai maži vampyriukai, kurie pasiima iš tavęs tiek, kiek jiems reikia. O reikia jiems daug. Ir jei pražiopsai akimirką, kada pasakyti ne - amen. Bet ir man buvo metas, kai „kaifavau" nuo motinystės namie. Išgyvenau tikrą aukso amžių, kai gimė pirmagimis. Jis buvo ramuolis. Augindama jį galėjau užbaigti mokslus. Dar ilgai viską dariau su ugnele. Ir, manau, kad mane įkvėpė motinystė. Gyvenimas apvirto aukštyn kojom gimus pasiutėliams dvyniams. Jie rėkė vienas per kitą dieną naktį metus. Ir tai mane vedė iš proto. Išeidavome į lauką, stumdydavau vežimėlį pirmyn atgal ir dar kratydavau, kad jie užmigtų. Vežimėlio rankena neatlaikė jau po mėnesio. Būdavo tokių naktų, kai girdžiu, kad vaikas rėkia, bet nebepajėgiu pakelti galvos iš nuovargio. Sakykite, kuri mama galėtų atlaikyti tokį krūvį ir išlikti rami? Po pirmųjų metų nebenorėjau gyventi. Būdavo, galvoju sau, atsistosiu ir kaip stovi išeisiu kur akys veda. Nebijau to garsiai pripažinti: kai vaikai įsirėkdavo, norėjosi juos trenkti į sieną. Po metų palikau dvynius auklei ir išėjau į darbą. Nepasakyčiau, kad palengvėjo. Turėjau dirbti darbe, o grįžusi namo paruošti šeimai vakarienę, sutvarkyti namus, išplauti drabužius, skirti dėmesio vaikams. Per parą miegodavau daugiausiai keturias valandas. Dabar vaikai paaugo. Atsirado laiko knygoms, šluote šluoju biblioteką. Pradėjau dainuoti romansus, buvau net pamiršusi, kad tai galiu. Bet dar ir dabar jaučiu anų sunkių dienų pėdsakus. Nuo įtampos, poilsio trūkumo man išsivystė sunki nervų liga – vegetodistonija. Bet kada man gali pradėti mušti širdis, lyg mirtum, alpstu be priežasties."


Jolanta


„Būna išskirtinių atvejų. Vis dėlto dažniau nesuprantu mamų, dejuojančių, kad reikia sėdėti namie ir auginti vaikus. Manęs, sėdinčios su vaiku namie, netrikdo tai, kad šiandien, tarkim, nespėjau išplauti grindų ar nuvalyti dulkių. Tai galėsiu padaryti rytoj. Būnant su vaiku namie laikas teka lėčiau, todėl ir pati jautiesi ramesnė. Gali daugiau laiko skirti savo vaikui, iš anksto pasiplanuoti darbus. O štai kai grįžti iš darbo, turi tik tas kelias trumpas valandėles. Per tą trumpą laiką turi spėti atlikti visus namų ruošos darbus, kurių neatlikai per dieną. Paruošti vakarienę šeimai, išplauti indus, nuprausti, suguldyti vaikus. O juk reikia dar su jais nors trumpą valandėlę pabendrauti, pažaisti. Bet tam nebėra jėgų, nes juk prieš tai buvo sunki diena darbe. Augindama pirmagimį buvau priversta grįžti į darbą po metų. Labai nenorėjau, nors tada dar nežinojau, kokie dideli išbandymai manęs laukia. Kaip tik dėl to, kad susiruošiau į darbą, įvyko pirmas mūsų su vyru didesnis konfliktas. Aš niekaip negalėjau rasti tinkamos auklės, o vyras mane apkaltino neveiklumu. Buvo skaudu iki ašarų. Bet tai tebuvo pirmas lašas. Vėliau supratau, kad visiškai neliko sau – nei „telikui", nei knygai. Būdavo dienų, kai, atrodo, per dieną nebesusitikdavome su vyru. Dieną dirbi darbe, o vakare – virtuvėje. Iš vakaro dar turėdavau paruošti pietus rytdienai, nes auklė nemokėjo gaminti maisto alergiškam vaikui. Augindama antragimį namie jaučiuosi rami ir laiminga vien dėl to, kad galiu daugiau dėmesio skirti savo šeimai. Jaunėlis, kitaip nei vyresnėlis, – ramus vaikas, todėl be jokios įtampos galiu pagaminti šeimai vakarienę ir su šypsena pasitikti savo vyrus, grįžusius namo. Būna ir tokių sunkių akimirkų, kai vaikas rėkia, o tu nežinai, kodėl. Aš tokiu atveju giliai įkvepiu ir pabandau nusiraminti. Manau, kad klysta tos mamos, kurios mano, kad pabėgdamos nuo vaiko išvengs kasdienių rūpesčių. Vaikas gali rėkti ir mamai, grįžusiai iš darbo."


Loreta


„Aš apskritai esu iš tų jautrių, nervingų, viską į širdį imančių žmonių – tokia prigimtis, o šios nepakeisi. Augindama pirmagimį turėjau daugiau kantrybės ir pasišventimo, nes buvo pirmas, labai lauktas ir tuo metu vienintelis. Tik sulaukusi dukters supratau, kad pirmagimis – tai tikrai ta paskutinioji „lėlė", kuria gali džiaugtis, nes tam turi daug laiko, ypač jeigu ramus. Su sūnumi, kaip, beje, ir su dukterimi, „sėdėjau" iki metų. Idealizavau motinystę, tam tikru požiūriu kūriau save kaip motiną, jutau, kad motinystė ugdo mane kaip asmenybę. Sulaukusi antro vaiko išgyvenau kitą motinystės pusę ir, tiesą sakant, nebenorėčiau to patirti dar kartą. Stebiuosi daugiavaikėmis motinomis. Ir net ne tuo, kaip joms pavyksta suvaldyti tokią stichiją kaip vaikai, juos sužiūrėti ir kiekvienam skirti dėmesio, bet kaip apskritai išgyvena. Man du maži vaikai buvo išgyvenimo, neišprotėjimo klausimas. Mane nervino viskas: vaikų judrumas, nuolatinis triukšmas ir, aišku, kaprizai. Galbūt man nelemta gimdyti „patogių" vaikų. Abu turi stiprius charakterius, nuomonę ir labai reikalauja dėmesio. Jei nori būti su jais sąžiningas, turi gyventi jų ritmu, pomėgiais, nevalgyti, nesiprausti, neskaityti, neturėti draugų ir nebūti su vyru, nes tam tiesiog neužtenka laiko. Jie juk visur seka iš paskos: beldžiasi į vonios duris, tampo už sijono, ropščiasi lovon, kai norime likti vienudu. Iš nuovargio jų reikalavimai ima atrodyti lyg prievarta. Manau, motinystė yra didžiulis, beveik visą gyvenimą trunkantis išbandymas. Motinos širdis – ne kioskelis, kurį užrakini pasibaigus darbo valandoms. Pagimdei vaiką – užmiršk ramų miegą, užmiršk malonumus ir gyvenimą sau. Skaičiau apie kalėjimuose ir koncentracijos stovyklose taikomą kankinimo būdą – žmogų ilgai laiko be miego, paskui tyčia leidžia užmigti ir, vos įminga, tuojau žadina. Taigi motinos taip ir gyvena! Vis dažniau pagalvoju apie tai, kad nervingumas ir lėtinis nuovargis yra ne tik mamų nelaimė, tai mūsų visuomenės epidemija. Ar augini namie vaiką, ar dirbi, „išsisunki". Ne nuo savo vaikų, tai nuo bendradarbių, nuo tempo. Gal tada nuo savų vaikų pavargti, jiems save atiduoti – prasmingiau? Aš nežinau atsakymo."


DELFI / Tomas Vinickas


Specialisto komentaras. Vaikų ir paauglių psichiatras Linas Slušnys.


„Mama – ypač sunki profesija. Yra tekę patirti, kad moterys, kurios nuolat sėdi namie su vaiku, yra dirglesnės. Būna net tokių atvejų, kad nuo vaiko auginimo išvargusi mama ima hiperbolizuoti kiekvieną jo judesį, kvėptelėjimą. Tokiu atveju padaroma žalos ne tik sau, bet ir vaikui. Ar lengviau, kai išeina į darbą? Tai priklauso iš dalies nuo atmosferos darbe. Mat ir darbas gali moterį nervinti. Tobula, jei moteris galėtų auginti vaiką namie ir, jei įgriso rutina, tarkim, dvi valandas per dieną dirbti darbe. Toks ritmas neleidžia atsirasti rutinai ir kartu neturėtų išvarginti moters. Amerikoje atlikti tyrimai rodo, kad kai mama turi savo pomėgių, lavėja vaiko raida, jie auga savarankiškesni ir atsakingesni, gebantys atjausti ir gerbti kito norus. Vaikas suvokia, kad jis nėra pasaulio „bamba". Atrodo, daugiavaikės mamos tai bent aukojasi! Bet juk daugiavaikė mama negali prižiūrėti visų aštuonių vaikų vienodai. Ji daugiausia dėmesio skiria kokiems dviem. Vyresniems tenka išmokti pasirūpinti savimi, taip pat ir jaunesniais savo broliais ar sesutėmis. Iš tokių šeimų kilę vaikai gyvenime nepražūva. Suaugę kur kas geriau moka pasirūpinti savimi negu mamos lepūnėliai. Kad atitrūktų nuo rutinos, nebūtina mamai eiti į darbą, gali padėti bet koks ištrūkimas iš keturių namų sienų, tai išėjimas kad ir baseiną ar sporto klubą. Idealu, jei kartu su vaiku. Svarbu, kad tiek namie, tiek darbe moters pastangos būtų įvertintos. Mokestis – geri artimųjų jausmai mamai."

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis