4 vaikų mama Gabija Vitkevičiūtė: esu labai turtinga

Lyg kokią aksiomą viena kitai kartojame, kad vaikai bus laimingi tada, kai bus laiminga mama, o kad taip būtų, svarbu mylėti save.

Svarbu, bet... o kada save mylėti, jei iš nuovargio akys sulimpa vos prisėdus papusryčiauti, o pas kosmetologę galėsi nueiti tik pasibaigus vaikų ligų maratonui, kuris, lyg tyčia, nepasibaigia?

Apie meilę sau kalbamės su pirmąja žurnalo TAVO VAIKAS rubrikos „Kaip aš save myliu“ heroje keturių vaikų – Ditės (16 m.), Mėjos Ly (9 m.) ir Teresės (3 m.) ir Tado Jurgio (5 mėn.) mama žurnaliste rašytoja Gabija Vitkevičiūte.

Kaip jūs save mylite? Visada mylėjote, nes to mokėtės iš savo mamos, ar išmokote jau vėliau, pati tapusi mama?

Turiu būti atvira – šito manęs niekas nemokė. Bent jau sąmoningai, su nuorodomis ir patarimais. Gal kažkaip turėjau susiprasti iš patirties ir to, ką mačiau augdama šeimoje, bet man taip nenutiko. Tuo metu nebuvo mados vaikus girti, kaip ir nebuvo įprasta juos kaip nors auklėti pagal knygas. Turėjau puikius ir mylinčius tėvus, bet mokyta suprasti moters sielą, jos būtį, pašaukimą nebuvau. Todėl nors lėtai, negrabiai ir su klaidomis, bet vis dar apie tai mąstau, vis dar sėdžiu tokiame pirmokės suole. Bet laiminga, kad bent jau nebe paskutiniame.

Ar esate patenkinta savimi šiandien arba, kaip sakoma, „išsipildžiusi“?

Aš esu dėkinga. Už tai, ką susikūriau. Už tai, ką už mane ir man sukūrė mano vyras, mano tėvai, mano draugai, mano vaikai. Aš jaučiuosi labai turtinga ir jau tikrai žinau, kad niekada nebebūsiu viena (šeimoje augo vienturtėlė – aut. past.). O ar tai gerai, ar blogai – čia jau nuotaikos, nuovargio, nuodėmių ir nuolaidų reikalas.

Kas jums yra meilė sau?

Tai darna su savimi. Aš gerai jaučiuosi tada, kai patinku sau. O patinku tada, kai esu linksma, žvali ir žavi, sklidina jėgų ir noro duoti. Tam man reikia kokybiško poilsio – ir fiziškai, ir moraliai. Man save „surinkti“ padeda daug metų patikrintos mokytojo Arno Kazicko-Harido jogos stovyklos, jo meditacijų savaitgaliai ir ajurvediniai „Spa Shanti“ masažai su daug aliejaus. Meilė sau man yra ir tobulėjimas: jaučiuosi laiminga, kai galiu ilgai skaityti, nepertraukiama žiūrėti filmą, rašyti straipsnius, galvoti apie tai, kas buvo, kas bus. Dabar man tai prabanga. Toks metas.

Meilė yra meilė. Ji puikiausiai telpa ir tame automobilyje, kuriame manęs net nėra – juo mano vyras Jurgis kiekvieną mielą rytą nuveža ir parveža iš darželio ir būrelių vaikus. Ji slepiasi prie savaitgalio pietų stalo, kai visi kartu bandome vienodai mėgti sveikatingą, bet žalios spalvos lęšių troškinį. Ji alsuoja šalia, kai tūkstantį kartų perklausę, kur kieno pirštinės, šalikai, kepurės, batai ir skarelės, kai pamiršę – prisiminę, palikę – suradę, išlieję – išvalę galiausiai sustingstame teatro ar kino salėje. Ji kvepia ir mandarinų sultyse, kurias gaunu į lovą. Ji labai karšta, kad net išgirstu savo juoką nuo savo vyro pokšto. Mano dabartinė meilė – ne svaiginanti ir stulbinanti, o rami ir paprasta. Bet be jos aš mirčiau.

Sakoma, kad laiminga mama – tai laimingi vaikai. Reikia mylėti save, kad galėtum mylėti kitus. Daugeliui jaunų mamų tai kol kas tėra tik žodžiai, jiems prasmę suteikia patirtis. Ar turėjote tokios patirties, kuri įrodo, kad mylėti save moteriai-mamai yra net svarbiau, nei mylėti savo vaikus.

Viena vertus, taip, tai tiesa – yra net patarlė „happy wife – happy life („laiminga žmona – laimingas gyvenimas“ – aut. past.). Bet žvelgiant kitaip tai egoistiška. Nes yra laikas, kurį reikia tiesiog išbūti, išjausti, išlaukti. Ir tas laikas – negailestingas, nedėkingas, jo beveik niekas nepripažįsta, nevertina, neįkainoja. Kūdikis, regis, tik miega ir valgo, todėl galiu bėgti ir lėkti, pabūti ir sugrįžti.

Bet ar ne riebi klaida taip manyti? Jam juk reikia mamos šilumos, švelnumo, jos odos kvapo. Aš tuo tikėjau, tikiu ir tikėsiu. Manau, auginti vaikus – tai sudėtingiausia investicija ir tu niekada nežinai, kada viską praloši arba kažką išloši (tiksliau, išloš kiti – tie, kurie su jūsų vaikais gyvens artimiau už jus pačius). Bet apie tai nereikia net ir galvoti – svarbiausia, kad mirti galėčiau kad ir ryt, nes žinau: padariau dėl jų viską. Jausti sąžinės graužaties dėl vėjais praleisto laiko niekada ir nenorėjau. Juolab kad argi neaišku: visos karjeros, visi susitikimai, visi medaliai dar tik prieš akis!

Keturi vaikai, jų pokalbiai, poreikiai, o dabar dar ir nemigo naktys, visiško atsidavimo mažam žmogiukui metas. Ar jūsų lieka jums pačiai ir jūsų vyrui?

Meluoti nėra ko: nelieka. Bet čia svarbiausia akimirka – tai įvardyti. Ir sau, ir vyrui. Apie tai kalbėtis, tai suvokti, dėl to guostis. Mes irgi pavargstame, „išsitampome“, suirztame, netgi nebeturime jėgų užlipti į miegamąjį. Ir taip, o varge, kasdien. Bet užtenka žvilgsnio (nes net žodžiams nebeturi jėgų), kad pajustum: taip, mes kartu, mes tai įveiksime. Nereikia vaidinti, kad viskas gerai. Nereikia net viltis, turėti lūkesčių. Taip nėra. Vaikus auginti sunkiau negu pomidorus. Man tai sunkiau negu bet kokia profesinė veikla.

Jaunos mamytės, ypač sūpuojančios pirmagimiukus, dažnai jaučiasi besiaukojančios, liūdnos, nusivylusios, pervargusios, „neišsipildžiusios“ ir su viltimi laukia, kad tai kažkada baigsis ir jos vėl turės save sau. Ką joms patartumėte?

Skambink draugei, mamai, tetai, kolegei ir neslėpk, nevaidink, nesusikurk lūkesčių kalno, o iš juodų ratilų aplink akis, spengiančios galvos ar beviltiškumo jausmo... juokis. Išgirsk jų „ir man taip buvo“, įsiklausyk į „viskas praeina“, prisimink „rytas už vakarą protingesnis.“ Ir atidžiai pradėk stebėti – juk su kiekviena nauja saule viskas vis paprasčiau, vis šviesiau, vis ramiau. Su kiekvienu vakaru esi vis arčiau ir savo antros pusės, ir tikrosios savęs. Nusišypsokite vienas kitam, taip dėl vienas kito besistengiančiam. To kol kas ir pakaks.

Kur jūsų tas ramybės kampelis, arba kiek kasdien laiko turite sau?

Čia kaip tas anekdotas: kai turiu pinigų, tai neturiu laiko, o kai turiu laiko, tai neturiu draugų, o kai turiu draugų, tai neturiu pinigų... Taip ir aš. Kai jau turiu laiko, tai neturiu draugijos, o kai gaunu kvietimą į gimtadienį, tai susergu, o kai liekame dviese su vyru, tai nebenorime nieko, tik susirangyti ir užmigti. Laikas su mažais vaikais išmoko nebekurti planų, nuolat būti pasiruošus keisti grafikus ir kryptis, nebesikabinti į pažadus ir nežinoti, ką duos nauja diena, savaitė, mėnuo. Taigi, ir sau laiko aš dabar... neturiu. Betgi ir vėl – juk be manikiūro, knygų, straipsnių, feisbuko, draugių, pietų su vyru, kirpyklos, jogos kilimėlio, susitikimų ir prisiminimų negyvenu. Vadinasi, kažkaip tą valandą savo gyvybei palaikyti nagais ragais, bet išsiraunu? Štai šiandien nusipirkau dovaną – Sauliaus Vaitiekūno autorinį žiedą. Ant jo užrašyta „Aš esu aš“. Dabar man to labai reikėjo. Turiu tai sau priminti. Taigi, tebus tai mano kampelis ramybei rasti – žiede ant piršto.

Viename interviu užsiminėte apie savęs išbarstymą, tačiau ne motinystėje, o viešoje veikloje. Kaip atrasti pusiausvyrą?

Kuris ieško, tas randa. Mes visi gyvename taip (ir tik taip), kaip norime. Jei norite dirbti, tai ir dirbkite (o nesakykite, kad nebuvo pieno, tai ėjau į darbą). Jei norite migdyti savo lopšinėmis vaiką pietų miego iki mokyklos, tai ir dainuokite (o neaiškinkite, kad gimė labai jautri dukrelė). Darykite tai, ką norite, ir pasaulis tik džiaugsis.

Kokie yra jūsų rytai, dienos, vakarai ir naktys, kad viską spėjate ir neatrodote nusikamavusi (o gal tik mes to nematome?). Kaip spėjate ir pietus išvirti, visų reikalus peržiūrėti, aptarti, pasakas suskaityti, skalbi, tvarkytis, rašyti? Turite sėkmės planą ar darbų planuoklį?

Kažkada mano gydytojas į mano paverkšlenimą apie tai, kad „ir vėl kiek daug darbo, kiek mažai laiko, kaip nieko nespėju ir nespėsiu, kaip ką daryti, nebežinau tikrai“, tyliai klausęs tyliai ir tarė: „O jūs negalvokite, kad daug darbo. Jūs jį dirbkite. Ir pamatysite, kaip padarysite.“ Nuo tada aš nebegalvoju, koks status kalnas priešaky – mažais žingsneliais į jį didelį kopiu. Kasdien, kas valandą, kas pusvalandį. Nes ar turiu kitą išeitį?

Meilė sau, mamystė, kai auginote pirmąją, Ditę, ir meilė sau, mamystė, kai ant rankų – ketvirtas. Kiek „paaugote“ šitoje srityje? Kokį patarimą duotumėte pirmagimę ant rankų supančiai Gabijai?

Keista, bet mano auklėjimo principai nepakito. Aš visada labai domėjausi edukologija ir iš visų jėgų stengiausi būti gera mama. Patarimą duočiau sau, jau dabartinei, nesijaudink, viskas bus gerai. Nes paauglystė nuo kūdikystės skiriasi. Ir čia svarstyklės sveria ne į laimingų akimirkų pusę. Taigi, nurimk, mieloji, padarei, kiek galėjai, o ir vaikai tėvus pasirenka iš milijardų. Galime visada jiems, mūsų mažyliams, priminti, kad patys kalti (šypsosi).

„Knygos neskaičiau penkerius metus“, „Trejus metus nemiegojau“, „Manęs vienos neišleidžia net į tualetą“!, „Sau laiko turiu nebent naktį...“ Tai itin dažnos frazės, kurias laiškuose rašo mamos. Kokias mintis jumyse jos pažadina?

Juoką. Nėra tokios knygos, kuri turėtų laukti penkerius metus.

Gabijos pirmoji pagalba sau.

Išeiti pasivaikščioti. Greitai. Savu tempu.

2016 metų vasario mėnesio TAVO VAIKO žurnale skaitykite:

Nebijok!

Saugūs genetiniai tyrimai

Pasiklydę tarp laisvės ir ribų

Nauja mada – viską fotografuoti

Į darželį – be žaislo

Išsamų žurnalo anonsą rasite ČIA.

Užsiprenumeruoti žurnalą palankiausiomis sąlygomis galite ČIA.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis