Lavija Šurnaitė: sužinojus apie nėštumą - džiaugsmas iki dangaus

Viena žaviausių Lietuvos mamyčių, 34 -erių žurnalistė Lavija Šurnaitė - Kairienė, interviu apie savo šeimą bei sūnelį Nojų nedalija interviu į kairę ir į dešinę. Todėl džiaugiamės, kad mūsų portalui pavyko prakalbinti Laviją ir užduoti jai dešimt klausimų apie tapimą bei buvimą mama.

- Kokia buvo Tavo reakcija, sužinojus apie nėštumą?

Jau laukiau ir norėjau kūdikio, todėl reakcija buvo džiaugsmas iki dangaus, bet su truputėliu nerimo. Juk girdėjau pasakymų, kad iki tam tikro termino negalima skubėti džiaugtis, kad pirmaisiais mėnesiais nėštumas dar būna labai "trapus".

Pirmosios dienos po žinios ėjo labai lėtai, nes reikėjo priprasti prie minties apie nėštumą, vis klausiau savo kūno, bandžiau pastebėti pokyčius tiek fizinius, tiek emocinius. Pirmomis dienomis net pabudus ryte būdavau pamiršus, kad aš laukiuosi. Vyko psichologinė adaptacija.

TAIP PAT SKAITYKITE:
9 keisčiausios vietose, kuriose moterys pagimdė naujagimius
12 močiutės patarimų, jei peršalote: kompresai, nuovirai, arbatėlės

- Kokia yra sūnaus Nojaus vardo atsiradimo istorija: kam už jį jis turi būti dėkingas?

Dėl šio vardo nebuvo jokių ginčų, iškart abiems su vyru jis patiko, visgi už vardą Nojus turėtų dėkoti tėčiui. Tikiuosi, kai sūnus užaugs jam šis vardas patiks. Vardą rinkome atsakingai, nes rūpėjo ne tik gražus skambesys, bet ir reikšmė.

Nesinorėjo prašauti pro šalį, paskubėti, nepasidomėti, ką vardas reiškia, o paskui gailėtis, kad jo vertimas ar reikšmė yra nepriimtina... Juk būna tokių atvejų, kai tėvai pavadina savo vaikus net absurdiškais vardais, greičiausiai iš anksto nepasigilinę...

Taigi, išsiaiškinome vardo reikšmę, taip pat dar sykį "pasitikrinome" ir Nojaus legendą. Kai neliko abejonių, davėme savo sūnui šį vardą. Beje, kai rinkome vardą, Nojus atrodė retas ir negirdėtas vardas, net metrikacijos skyriuje darbuotoja sakė, kad gražus ir retai girdimas vardas, tačiau, kaip paaiškėjo vėliau, netrūksta tų Nojų...

- Pratęsk mintį: "Kol sūnus buvo kūdikis, sunkiausia buvo..."

... toji nežinia ir nepatyrimas, kas bus rytoj, ar aš viską moku ir žinau, norėjosi suteikti visa, kas geriausia. Kai Nojui sukako metukai, atėjo kažkoks lyg ir palengvėjimas, kad jis jau ūgtelėjęs, didesnis, nebe toks trapus kaip kūdikis. Dabar tą laiką prisimenu su nostalgija.

- Kokios spalvos rūbų daugiausia Nojaus spintoje ir kodėl?

Spalvų reikšmėmis ar įtaka vaikui nesidomiu, tad visi drabužiai bei jų spalvos yra parenkamos vadovaujantis tik mano skoniu - gražu arba ne. Labai pasitikiu savo vyro skoniu, o jis dažnai pagiria, kad gražiai rengiu mūsų sūnų.

Man patinka vaikiški drabužiai, kurie nėra pernelyg infantilūs, greičiau primena suaugusiųjų modelių sumažintas kopijas. Nojus turi įvairių spalvų drabužių, nes nesu vienos spalvos maniakė, atvirkščiai, kiek įmanoma, jau nuo pat vaiko gimimo vengiau tų žydrų drabužių jūros, kuri kažkodėl labai būdinga kūdikių parduotuvių asortimente.

Nuo kūdikystės Nojus jau turėjo šokoladinės, smėlinės, tamsiai mėlynos, žalios spalvos drabužėlių. Dabar spintoje: chaki, žalia, pilka, oranžinė, tamsiai mėlyna, smėlio, šokoladinė, turkio. Nemėgstu detalėmis apkrautų drabužių, kurios darko mažo vaiko siluetą.

- Kokia mėgstamiausia sūnaus knyga arba pasaka?

Šiuo metu "ant bangos" knyga apie Trolius Mumius, konkrečiai "Troliai Mumiai ir kūrybos džiaugsmas". Išties labai mielos istorijos ir gražios iliustracijos. Nojų ši knygą gal sužavėjo dar ir tuo, kad pirmasis pasakojimas apie kelionę oro balionu, kuriems jis yra neabejingas. Ketinu įsigyti ir daugiau knygų iš Trolių Mumių serijos. Ir pati seku pasakas, tas tradicines: Trys paršiukai, Raudonkepuraitė, Vilkas ir septyni ožiukai, Bjaurusis ančiukas ir t.t.

- Didžiausia išdaiga, iškrėsta sūnaus.

Kai Nojui buvo 1-2 metai, tų išdaigų netrūkavo kasdien. Tokiame amžiuje vaikai viską stengiasi įsigrūsti į burną, paragauti - nuo maisto produktų iki batų raištelių, kažkodėl jiems labai maga daiktus mesti būtent į klozetą arba taikytis iš jo pasemti vandens...

Kaip tik prisiminiau vieną nutikimą. Skubame į svarbią giminės šventę, vyras jau išvažiavęs, o aš laukiu, kada pabus vaikas ir važiuosime drauge. Kiekviena minutė suskaičiuota. Nojus pabudo, aprengiau jį ir staiga suskamba telefonas - draugė, kurios dvynukai susirgo, paskambino patarimo, nes mūsų vaikai vienodo amžiaus.

Kol tas penketą minučių dalinomės patirtimi apie vaikų ligas, Nojus sumetė gal keturis ar penkis rulonus tualetinio popieriaus ir visą tą laiką spaudė vandens nuleidimo mygtuką. Kai įžengiau į vonią grindys jau "plaukė". Teko nusivilkti šventinius drabužius, pasiraitoti rankoves ir stabdyti tvaną. Į šventę nuvažiavome stipriai pavėlavę.

Pati stebiuosi, bet ta istorija mane labai prajuokino, nors turėjau rimtai paplušėti ir dar bijojau, ar neužliejome kaimynų.

- Koks yra svarbiausias Tavo vaikų auklėjimo moto?

Neturiu tokio. Stengiuosi tiesiog vadovautis intuicija ir sveiku protu. Buvau pradėjus skaityti vieną knygą apie vaikų auklėjimą, bet paskui susigriebiau, kad  imu kontroliuoti save, modeliuoti elgesį ir taikyti knygos normas. Mane tai ėmė erzinti, todėl grįžau prie savo įprastų normų.

Galvoju, ar norėčiau, kad mane taip auklėtų, su manimi taip kalbėtų, kažko leistų ar neleistų, draustų, stengiuosi žiūrėti į sūnų kaip į mažą žmogų, o ne savo nuosavybę. Žinoma, visko būna, net ir stengiantis vadovautis teigiamais dalykais, ir pykstu, ir baru, ir susierzinu.

- Kada ir dėl kokios priežasties paskutinį kartą verkė sūnus?

Dabar jam "ožiukų" amžius, tai tos ašaros ne naujiena. Jų būna kasdien -  tokių teatrališkų, didelių kaip pupos. Bet jos momentinės, gali tetrūkti keletą sekundžių.

- Kokio patiekalo Tavo sūnui niekada neįsiūlysi?

Kol kas nepastebėjau, kad turėtų tokių ypač nemėgiamų patiekalų, kaip aš pati tarkim nė už ką nevalgysiu pieniškos sriubos. Banguoja tas jo skonis. Kas vieną dieną neskanu, kitą gali jau labai patikti. Džiaugiuosi, kad jis valgo daržoves, labai mėgsta mėsą ir žuvį, vos nuėjus su juo į parduotuvę jau tempia į pirkinių krepšelį rūkytos lašišos pakuotę.

- Kaip atrodo idealus Jūsų šeimos savaitgalis?

Labai smagu, kai oras būna geras, tada kažkaip savaime ir savaitgalis maloniai praeina. Būtinai pabūname lauke, pietaujame mieste, aplankome senelius. Vasarą idealus savaitgalis būdavo, kai ištrūkdavome į sodybą pas vyro tėvus. Ten Nojui rojus, o ir mes gerai pailsėdavome. Dabar, atėjus rudeniui, reikės iš naujo ugdyti naujus savaitgalių įpročius, kuriuos diktuos besikeičiantis oras.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis