Girmante, o jei dabar sužinotum, kad laukiesi...?
Nuoširdžiai apsidžiaugčiau. Tikrai. Netiki? Apsidžiaugčiau, nes tam turbūt jau ir pasiruošus esu. Ateina toks metas gyvenime, nors gal visada taip buvo, kai tiesiog žinai, kad bet kokiu atveju viskas bus gerai. Stipri atrama man yra mano šeima. Jau turime vieną lėlytę, mano sesers. Dažnai ir su mama pasišnekam apie tai. Įstrigo jos žodžiai, kad nesvarbu, ar ištekėjai, ar ne, svarbu, kad iš meilės.
Ar Tavo aplinkoje buvo atvejų, kai draugės netikėtai pastojo? Kaip ši žinia buvo sutikta?
Tikrai yra. Man atrodo, kad tokia žinia turi būti sutikta tik džiugiai. Mano kelios draugės netikėtai sužinojo, kad laukiasi, ir, neslėpsiu, tikrai sunkiai reagavo iš pradžių, su tokiu nerimu, baime, kad nejaučia kažkokio ryšio su tuo vaikeliu iš karto. Kodėl niekas nepasikeičia iš karto? Tokia būsena kuria nepasitikėjimą ir klausimus, ar tikrai galime būti mamomis.
Ką tu pasakytum moteriai, kuri abejoja, ar bus gera mama?
Aš pati tos patirties dar neturiu, bet tikrai žinau, kad viskas pasikeičia tada, kai vaikas ateina į pasaulį, viskas atrodo, lyg taip ir turėjo būti.
Abejonės suprantamos, bet juk mes tikrai neabejojame, kad per mažai mylėsime tą žmogų. Motinos meilė yra besąlygiška, reikia leisti jai įvykti.
Ko labiausiai bijotum pati? Kas keltų nerimą?
Man sunku pasakyti, žinau, kad ši patirtis užaugina pačią moterį. Kuo daugiau vaikų, tuo širdis didesnė ir rankos apkabinimams tarsi prailgėja. Viskas, kas nežinoma, iš pradžių kelia nerimą. Mane labiausiai baugina atsakomybė, bet mumyse kiekvienoje tiek daug gėrio ir išminties, o nauja gyvybė tą išmintį atrakina. Tikėjimą atrakina.
Labai dažnai vienišos moterys pergyvena, ar sugebės užauginti vaiką? Ar labai svarbi materialinė būklė?
Aš savęs dažnai klausiu, kas svarbiau, ar šimtas pinigų, ar šimtas draugų? Jei turi artimų žmonių ar bičiulių, arba nebijai pasitikėti profesionalais, niekas gyvenime nebaisu. Vaikai yra didžiausias turtas. Yra geras filmas apie tai, kaip skirtingose pasaulio vietose auga skirtingi leliukai, kuriuos filmuoja vienu metu. Jie visi labai skirtingi, bet visiškai stebuklingi. Nes kiekvienas žmogus yra nuostabus kūrinys, nėra dviejų vienodų. Mes visi kažką gero atnešam į pasaulį. Ir visai nesvarbu, ar mes augom su mama, ar augom su tėčiu. Ar mes augom su mama ir tėčiu. Ar mes pusryčiams valgome blynelius su klevų sirupu, ar košę. O gal košę valgom visą savaitę. Tai mūsų, kaip žmonių neapibūdina. Dėl to nei vienas žmogus neužauga prastesnis. Aš esu tikra, kad nesvarbu nei turtai, nei santuoka, nei karjera, nei socialinės aplinkybės. Gyvybė, jos unikalumas ir ypatingumas, visada svarbiausia.
Kaip tas abejones nugalėti?
Žinai, man iš karto iškyla visi pirmi kartai. Kai reikėjo pirmą kartą rašyti magistrinį, visai nežinant kaip tai daryti. Visada aplanko toks jausmas, kad sėdi ir galvoji, nuo ko pradėti. Jaučiu, kad panašūs jausmai gali aplankyti ir besilaukiančias moteris. Moteris, kurios jau laukiasi ir nežino, kaip čia viskas bus. Bet visos tos istorijos, kai pasižiūri iš laiko perspektyvos, tik į gera, nežinau istorijų, kai vaikas apvertė žmogaus gyvenimą į blogą pusę. Juk kiekvienas vaikas unikalus. Jis gali būti ir paguodos šaltinis, ir įkvėpimo. Kodėl mes turėtume atimti šansą tokiems žmonėms skleisti tai, ką jie gali skleisti. Nereikia atimti šanso žmogui džiuginti pasaulį savo buvimu. Nei vienam žmogui.
Šis straipsnis - „Krizinio nėštumo centro“ - nevyriausybinės organizacijos, įkurtos padėti moterims, išgyvenančioms neplanuoto nėštumo krizę ir su tuo susijusius sunkumus - vykdomos socialinės kampanijos “Leiskime stebuklams vykti” dalis.
