Živilė Vaškytė - Lubienė: kuo vaikas labiau veda iš kantrybės, tuo stipriau reikia jį apkabinti

Televizijos žurnalistė Živilė Vaškytė-Lubienė su vyru, dainininku Edgaru Lubiu, augina Fridą ir Herkų. Moteris juokauja, kad savo vaikų neturi, nes jai nuolat visi sako, kad abu vaikai labai panašūs į tėtį. Apie motiniškus džiaugsmus bei iššūkius ir pasikalbėjome.

Apie charakterio pokyčius tapus mama

„Manyčiau, kad gimus vaikui iš esmės turėtų keistis ir tėvų charakteris, bent jau man pačiai atėjo noras labai gerai save papurtyti ir iškratyti visokius būdo „angliukus." Juk negali sakyti vienaip, o elgtis kitaip – negali taip auklėti vaikų. Purtausi vis savo ydų, nes jei nori išauklėti ir užauginti vaiką geresniu žmogumi, pats turi būti bent šiek tiek geresnis, negu buvai iki vaikui gimstant."

Apie bendravimą su vaikais

„Dabar visi visur diskutuoja apie vienokį ar kitokį auklėjimo būdą, reikia griežčiau ar nereikia, žinote, tos interpretacijos apie beržines košes, aš tuo klausimu labai kategoriška – esu griežtai prieš. Gal dėl to, kad prieš mane niekas nei rankos, nei balso nekėlė. Tiesiog jei ant manęs kas nors šaukia, aš iš karto „užsiblokuoju", apsisuku ir nueinu, net nematau prasmės su tokiu žmogumi bendrauti, priimu tai kaip įžeidimą. Tas pats ir dėl vaikų, kodėl juos reikėtų skaudinti?

Suprantu, kad auginant vaikus reikia begalinės savitvardos, ypač kai esi pavargusi. Aš, kai pajaučiu, kad kyla pyktis, tiesiog išeinu į kitą kambarį pagalvoti ir giliai pakvėpuoti. Tai ne vaiko bėda, kad tu esi pavargusi ir suirzusi, tai tavo bėda. Juk kai esi pailsėjusi ir laiminga, tai nekreipi dėmesio į jokias smulkmenas, kurios iš tiesų yra tik smulkmenos.

Vaikai šiaip sau nebūna sudirgę, reikia ieškoti priežasties: gal jie pavargę, gal nemoka parodyti jausmų. Vadinasi, mažyliui reikia padėti, o ne ant jo šaukti.Živilė Vaškytė - Lubienė
Man patinka mintis, kad kuo vaikelis tave labiau veda iš kantrybės, tuo stipriau reikia jį apkabinti, nes jam tą akimirką yra blogai, ko gero, net sunkiau nei tau. Vaikai šiaip sau nebūna sudirgę, reikia ieškoti priežasties: gal jie pavargę, gal nemoka parodyti jausmų. Vadinasi, mažyliui reikia padėti, o ne ant jo šaukti.

Esu tos nuomonės, kad žmogaus prigimtis yra gera, tiesiog kažkas kažkokiu metu jį sužaloja. Turbūt viskas ir prasideda nuo tėvų. Jūs tik įsivaizduokite, kad, vaiko akimis, jį skriaudžia pats brangiausias ir artimiausias žmogus pasaulyje – jo tėtis ar mama... Tai ko tada tikėtis iš pasaulio?"

Apie nusiraminimą

„Kai supyksti, geriausiai išeiti, kad vaikas tavęs tokios nematytų – sudirgusios, išvestos iš kantrybės. Kai vaikui sukanka dveji metai, prasideda pats pasiutimas (juokiasi). Dukra jau bando, kur baigiasi tėvų ribos. Visko būna – ir pati išeinu, ir ją išvedu į kitą kambarį, paaiškinusi, kad jai reikia apsiraminti ir pagalvoti. Bet tai darau ramiai ir nekeldama balso. Pastebėjau, kai prasikaltę mažyliai labai greitai moka prisiimti aukos vaidmenį: „Tu bariesi – vadinasi, esi negera ir mane skriaudi." Geriau jau nusiraminus susėsti drauge ir kalbėtis, surasti tinkamus ir suprantamus žodžius. Šneki šneki ir matai, kad vaikas suvokia. Mano Frida kartais net pati pasako: „Dabar aš išeinu pabūti." O jei mes su vyru emocingai, garsiau diskutuojame, ji pasiūlo mums išeiti „pabūti". Todėl su Edgaru net tarpusavyje, kad ir ką aptarinėtume, stengiamės kalbėti ramiai, jog vaikai nemanytų, kad pykstamės."

DELFI / Andrius Ufartas

Apie vaikus ir mūzas

„Vyras yra prisipažinęs, kad tikrai neturi tiek daug kantrybės auklėdamas vaikus kaip aš. Be abejonės, jis mielai su jais pabūna, tačiau atvirai sako, kad jam būtų sunku su mažaisiais būti nuo ryto iki vakaro – ir kasdien. Sunkiai įsivaizduoja kūrybą tokiomis sąlygomis. Iš pradžių, kai gimus Fridai išėjau į darbą, bandėme suktis tik dviese, be kitų pagalbos, bet Edgarui tokia dienotvarkė netiko, jis negalėjo kurti, tiesiog suprato, kad šiaip sau su vaiku nepabūsi, tam reikia daug energijos, ir tam vaikeliui turi labai daug savęs atiduoti, jei nori su juo laiką leisti nuoširdžiai. Žodžiu, pamatėme, kad vaikai ir aplink skraidančios mūzos nelabai draugauja (juokiasi)."

Apie buitį

„Aš pati supratau, kad buitis atima labai daug laiko, vis sukiesi, vis tvarkaisi ir galo nėra. Jau pajaučiau, kad tikrai neverta čia siekti tobulybės. Geriau tą laiką skirti knygutei paskaityti ar pažaisti su dukra. O tai vis kartoju: „Tuoj, tik šitą darbą pabaigsiu." Staiga save „pagauni", kad tas „tuoj" nusitęsia per dieną. Todėl į buities rutiną pradėjau žiūrėti paprasčiau – nagi, nieko nenutiks, jei tuos drabužius sulankstysiu rytoj. „Čia" ir „dabar", kai nori vaikas, geriau su juo ir užsiimti. Man patinka gyventi labai gražiuose ir tvarkinguose namuose, bet ta buitis tiek laiko suėda! O jeigu dar vaikus palieki su tėčiu, tai grįžusi randi tokį chaosėlį, kad per daiktus perbristi negali. Edgaras vaikams daug leidžia, o aš tuomet pagalvoju: „Na, ir kas..." Vis pagalvoju, gal reikėtų kokį žmogų pasamdyti, kad padėtų atliekant namų ruošos darbus, bet, matyt, esu iš tų žmonių, kurie nelabai linkę įsileisti svetimus į savo namus."

Apie sesės ir brolio santykį

„Iš pradžių sesė labai norėdavo jį paimti ir nešti, bet aš paaiškinau, kad negalima, nes jis per sunkus, brolis – ne žaisliukas. Bet kad Frida patenkintų smalsumą, pasodindavau ją ant sofos ir duodavau palaikyti Herkų. Labai ruošiau dukrą brolio gimimui. Aiškinau, pasakojau, be to, jei kažko norėdavo, pirmumą teikdavau jai, nes „leliukas", jeigu jis pavalgęs ir sausas, gali truputį pabūti ir vienas. Gimus antram vaikui, didesniajam reikia skirti daugiau dėmesio negu mažiukui, nes pirmagimiai gimus broliui ar sesei staiga labai nori „sumažėti".

Man labai patinka psichologė Aušra Kurienė, jos patarimai tikrai vertingi, skaičiau jos knygą, randu daug gerų minčių, kurias pritaikau. Tarkime, kaip paruošti vaiką brolio ar sesės gimimui. Juk ne tik į tėvų gyvenimą ateina naujas žmogutis, bet ir į pirmagimio, kuris nei prašė, nei labai norėjo sau savito konkurento. Man draugės patarinėjo, kad nupirktume Fridai dovaną, neva nuo „leliuko", kuris tuoj gims, bet buvau skaičiusi A.Kurienės interviu apie tai, kad mes, papirkdami juos dovanomis, nepaaiškindami, kad jų gyvenime dabar atsiras naujas draugas, labai nuvertiname savo pirmagimius."

DELFI / Andrius Ufartas

Apie vegetarizmą

„Mes laisvi rinktis, ką valgome. Pati nuo vaikystės mieliau valgydavau ne mėsą, o varškėtukus, blynelius, bet nebuvo mados mūsų vaikystėje rinktis: kas padėta ant stalo, tą ir privalėjai valgyti. Juk negyvenome kažkaip ypatingai, negalėjo mūsų mamos gaminti kiekvienam vaikui specialiai.

Šeimoje visi esame vegetarai, dukrytei ieškojome vegetarinio darželio ir buvome radę, dabar rinktis tikrai yra iš ko. Pažįstu nemažai žmonių, kurių vaikai natūraliai atsisako valgyti mėsą, nors namuose kitoks pavyzdys. Ir to paaiškinti niekas negali, tiesiog yra tokių mažųjų, kurie nevalgo mėsos.

Man labai patinka psichologė Aušra Kurienė, jos patarimai tikrai vertingi, skaičiau jos knygą, randu daug gerų minčių, kurias pritaikau.Živilė Vaškytė - Lubienė
Mes tokį kelią pasirinkome sąmoningai, bet nesame fanatikai, lankomės pas gydytojus, jei būtų kas nors blogai, tikrai nekankinčiau vaiko vien todėl, kad mes su vyru taip nusprendėme. Bet mums viskas gerai. Ir niekam neperšu savo nuomonės, aš gyvenu taip, o kiti gyvena irgi taip, kaip jiems atrodo teisinga, nesmerkiu ir neauklėju. Pasitaiko įvairių juokingų situacijų, kai koks draugas atsineša dešros ir nedrąsiai klausia, ar gali ją valgyti. Žinoma, kad gali, tai jo pasirinkimas.

Mes su vyru nevartojame alkoholio, bet taip pat nepuolame auklėti tų, kurie tai daro. Aš pakantesnė, Edgaras nemato prasmės būti ten, kur žmonės linksminasi su taurele rankoje. Tiesiog renkiesi žmones, su kuriais tau malonu būti."

Apie lavinimą

„Niekaip specialiai vaikų nelaviname, tiesiog būname kartu, žaidžiame, piešiame, skaitome, kol kas visko juos mokome patys. Pažįstami klausia: „Gal vesite į „Yamaha" mokyklėlę?" O kam? Kai namuose muzikantas ir nuolat skamba muzika? Per „Eurovizijos" atranką pasižiūrėdavome į tėtį."

Apie televizorių, išmaniuosius įrenginius

„Fridai laiką prie televizorius riboju, kai oras lauke nemalonus – šalta, drėgna, gal šiek tiek daugiau filmukų pažiūrime, bet dukra nėra priklausoma nuo jo, pažiūri šiek tiek ir nueina užsiimti savais reikalais. Akių gydytoja mane įspėjo, kad blogiausia – telefonas ir planšetinis kompiuteris. Vieną kartą dariau bandymą: daviau Fridai telefoną, taip „įlindo", valandą kaip užhipnotizuota jį „maigė" ir būtų dar sėdėjusi, nebeleidau. Prie televizoriaus ekrano vaikas taip ilgai neišsėdi, neišlaiko dėmesio. Planšetiniai kompiuteriai ir telefonai vaikui, pasak gydytojų, – tikra tragedija ir priklausomybė."

Apie griežtumą ir tėvo vaidmenį

„Abu su vyru stengiamės nebūti per daug griežti vaikams, kai aš pradedu barti Fridą, Edgaras mane tyliai ramina: „Tu turi būti guodėja, o aš tas, kuris griežčiau pasako." Mums, moterims, taip įkalta į galvą, kad turi padaryti viską pati, tai nejučia imi būti vaikui ir tėvas, ir motina. Vis prisimenu psichologės A.Kurienės patarimą, kad motinos turi leisti tėvams dalyvauti vaikų gyvenime, nereikia „nurašyti" vyrų ir jų išstumti iš vaikų auklėjimo. Tėtis gali viską ar kažkaip kitaip, bet tikrai gali. Frida su tėčiu nuolat dūksta, dabar Edgaras vaikšto su brūkšneliu ant skruosto, nes dukra taip įsisiautėjo vaidindama kačiuką, kad gerokai grybštelėjo. Su manimi taip nežaidžia, mūsų veikla ramesnė, o tik įžengia pro duris tėtis – vadinasi, prasideda siautimas ir linksmybės. Ir vaikai nesupranta, kad tėvai gali būti pavargę, įėjai pro duris, esi čia – vadinasi, dūk, siausk, šėlk. „Dirbai?" – „O kas tas darbas?" Nėra įrodymų (juokiasi).

Vyras malonumą būti su vaiku pajaučia tada, kai yra kažkoks grįžtamasis ryšys, kai vaikelis jau reaguoja, laukia. O kai Frida apsikabina ir pasako: „Tėti, aš tave myliu", Edgaras tiesiog ištirpsta. Jis yra pasakęs, kad pirmieji mėnesiai, kai gimsta kūdikis, yra kažkokie nesuvokiami. Tu lyg ir supranti, kad tai tavo vaikas, bet tikrą meilę ir ryšį reikia išjausti – ir tai užtrunka. Mama tai turi iš karto. Edgaras sakė: „Atrodo, šitaip kankinaisi gimdydama, o tik uždėjo vaikelį ant krūtinės, tu jau verki iš laimės. Tai tikras stebuklas, iš pradžių nesuprantamas vyrui."

DELFI / Andrius Ufartas

Apie mergaičių ir berniukų auginimą

„Kai gimė Herkus, man daug kas sakė: „Štai dabar tu pajausi, kaip saldu yra auginti berniuką..." Niekaip nesupratau ir nesuprantu, kodėl mamai turėtų būti berniuką auginti saldžiau. Man vienodai saldu auginti ir dukrą, ir sūnų, nejaučiu jokio skirtumo. Man neatrodo, kad berniuką reikia kažkaip ypatingai auginti ir globoti, matyt, dėl tos perdėtos mamų globos jie ir užauga tokie lepšiai. Mano užduotis – užauginti gerą žmogų, normalų vyrą, kuris mokėtų rūpintis moterimi, suprastų, kad jai reikia padėti, ją globoti, o ne tokį, kuris lauks nurodymų ar apskritai norės, kad moteris tik jam patarnautų. Mano vyras, manau, yra geras pavyzdys sūnui."

**

Prekyboje ieškokite naujojo, liepos mėnesio, TAVO VAIKO žurnalo. Išsamus jo anonsas – ČIA.


Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis