„Crazy or not? JAV su kemperiu“ Taip vadinasi šio straipsnio herojų sukurta feisbuko paskyra, kurioje jie dalijasi vaizdo įrašais, nuotraukomis, patirtimi ir komentarais apie jau antrus metus trunkantį iššūkį – kemperiu apvažiuoti Ameriką.
„Mes esame keturių asmenų šeima. Mūsų vaikams, Majai ir Kristoferiui, – 4 ir 10 m. Iš pirmo žvilgsnio esame paprasta šeima. Antra vertus, šiek tiek „pakalusi“. Į JAV atvykome 2016–ųjų birželį. Nusipirkome automobilinį namelį. Sulipome. Ir važinėjamės iki šiol. Apkeliavome jau daug, bet juk Amerika didžiulė, kiek dar liko neapkeliauta!“ Toks buvo pirmas įrašas.
Ratais kvadratais
„Iš lėktuvo išlipome Niujorke birželio pabaigoje, išsinuomojome butą, nes dar neturėjome automobilinio namelio, keletą dienų čia ir pagyvenome.
Nusipirkę kemperį patraukėme į šiaurę palei rytinę pakrantę iki Meino valstijos, tada sukome į vakarus, o visą šešioliktųjų metų vasaros pabaigą ir rudenį važinėjome po šiaurinę JAV dalį – Ilinojų, Čikagą, Pietų Dakotą, Montaną, pakilome šiauriau, iki Vankuverio (Kanada – aut. past.), ir tada leidomės žemyn Vakarų pakrante iki pat apačios, San Diego Kalifornijoje. Žiemą ir beveik visus metus praleidome Kalifornijoje, Jutoje ir Arizonoje, ten nuostabūs nacionaliniai parkai: Didysis Kanjonas, Mirties slėnis, Suakmenėję miškai ir kt. Kitą rudenį važiavome Rytų pakrante, žiemojome Floridoje, o dabar vėl judame Šiaurės link. Taigi, šiandien, po beveik dvejų metų kelionės ir nuvažiuotų daugiau nei dvidešimt tūkstančių mylių, ir vėl esame netoli pradinio taško: apsukome ratą.
Štai šįryt esame Tenesio valstijoje, jau savaitę gyvename sėsliai kempinge, artimiausias tikslas – gyventojų automobiliniuose namukuose, kitaip dar vadinamų „fulltime families“, stovykla Bransone“, – per feisbuką man pasakojo Giedrius.
Jokių planų
„Koks jūsų tikslas? Koks jūsų planas? O kada važiuosite namo?“ – klausiu Giedriaus. „Mūsų planas toks: kol smagu, gerai, visiems patinka ir nieko nesinori keisti, tol nieko ir nekeičiame. Sugalvojame, kur norime važiuoti, ką pamatyti, ten ir važiuojame, būname vienoje vietoje, kol atsibosta. Kol visiems toks gyvenimo būdas tiks ir patiks, tol taip ir gyvensime. O kai pajusime, kad norime gyventi vienoje vietoje, taip ir padarysime. Tiesą pasakius, pradinis planas buvo keliauti metus arba dvejus, bet vos tik išvažiavome nameliu, tas planas neteko ribų. Važiuodami sutinkame daug kemperiais keliaujančių šeimų, jos sako tą patį: planavome metus, bet tebekeliaujame. Taip jau yra: pradedi važiuoti ir negali sustoti, atsiranda vis daugiau ką veikti, pamatyti, patirti, susipažįsti su keliautojų kemperiais bendruomene, ji Amerikoje gan didelė. Tai „užkabina“, gyvenimas nusistovi, kitokio net nebeįsivaizduoji.“
Parengties metai
Vis dėlto kad galėtų gyventi be plano, šeima turėjo sugalvoti planą, kuris leistų gyventi „ant ratų“, neiti į darbus ir išgyventi. „Reikėjo pertvarkyti verslą taip, kad man pačiam nereikėtų jame dalyvauti, galėčiau dirbti per atstumą. Vienas mūsų šeimos verslų – tinklinės rinkodaros kompanija, prekiaujanti maisto papildais, buitine chemija, kosmetika. Dirbame jau daugiau nei devynerius metus, turime nemažą vartotojų grupę, kai kažkas nuperka produktą, tam tikras procentas nuo jo kainos atitenka mums. Kitas mano ir žmonos verslas – nekilnojamasis turtas, turime įvairių projektų. Keliaudami tęsiame šiuos verslus, tačiau laikomės kitokios jų valdymo strategijos, požiūrio. Juk kai esi vienoje vietoje, pats važiuoji ir tvarkai įvairius reikalus, darai tai, ko galbūt nėra reikalo daryti, bet darai, nes tiesiog esi ten. Kai kažkur Amerikoje riedi automobiliniame namelyje, kyla verslo klausimų, juos tenka įprasti skirti kitiems žmonėms, kad priimtų sprendimą. Pasirodo, daugeliu atvejų kaip tik taip elgtis yra geresnis sprendimas, nei visur dalyvauti pačiam.“
„Pertvarkyti“ verslą užtruko dvejus metus, o visa kita persitvarkė tarsi savaime. Pavyzdžiui, Kristoferio mokslai. Berniukui nereikėjo mesti mokyklos, nutraukti mokslų, imti ilgų atostogų arba galvoti, kaip kitaip suktis iš padėties, nes net ir gyvendamas Lietuvoje vaikas nelankė mokyklos. Giedrius yra „mokymo namuose“ (angl. „homeschooling“) šalininkas. „Vadinasi, niekas nepasikeitė mūsų gyvenime. Mokymas namuose JAV – legalus, vienas iš daugelio būdų mokytis. Kristoferis ir Maja mokosi gyvendami. Kelionės yra geriausios pamokos.“
Greitos sraigės
„Mums visada patiko keliauti, labai nepatiko žiemoti Lietuvoje, tad vis bandydavome pabėgti kur šilčiau. 2014–ųjų žiemą visa šeima praleidome Europos pietuose, ją išvažinėjome automobiliu, gyvenome nuomotuose butuose. Keliauti labai smagu, bet kai turi visus šeimos daiktus sukišti į lagaminus, šiuos – į automobilį, atvykus iš automobilio nutempti į viešbutį, paskui vėl viską atgal į automobilį, tai vargina. Kai esi vienas, dar nieko, bet jeigu su dviem vaikais, jau sudėtinga. Kurį laiką sekiau kelias keliautojų kemperiais grupes feisbuke, pamenu, galvojau: „Kaip patogu!“ Juk važiuoji, regis, su savo namais. Kaip sraigė, tik gerokai greičiau.
Amerikoje buvau buvęs jau kelis kartus, su draugu nuomojomės automobilį, važinėjomės skersai išilgai kokias penkias savaites. Visada norėjau grįžti čia su šeima ir automobiliniu nameliu.
Be to, keliaudami po Pietų Europą sutikome šeimą – prancūzę ir rumuną, kurie mikroautobusą perdarė į automobilinį namuką ir jau penktus metus važinėja po Aziją, Afriką, Europą... Jų pavyzdys mane įkvėpė dar labiau.“
Be rutinos
„Jei vertintume europietiškais standartais, mūsų devynių metrų ilgio kemperis yra milžiniškas, tačiau tarp amerikietiškųjų – visai mažutis. Jame mes jaučiamės kaip namuose, nors ir trūksta vietos: viduje vos prasilenkiame vienas su kitu. Svarstome apie didesnį, tačiau kiekvienas sprendimas turi savų pliusų ir minusų. Mažutis namukas tinka mūsų keliavimo būdui: mums patinka atvažiuoti į miestą, palikti kemperį gatvėje ir eiti pasivaikščioti.
Gyvendami „ant ratų“ nepatiriame rutinos, tai, ką veikiame, priklauso ne nuo įpročių, o nuo to, kur esame. Kartais ilgesniam laikui apsistojame vienoje vietoje, štai net tris mėnesius gyvenome Berklyje, Kalifornijos mieste. Čia gyvena daug mūsų draugų, yra puiki vaikus namuose mokančių šeimų grupė, su ja labai susidraugavome ir dažnai susitikdavome. Vaikai lankė būrelius, sporto klubus, bibliotekas, t. y. darėme viską, ko trūksta, kai nuolat keliauji.
Kartais į sutartą vietą važiuojame su su kitomis kemperiais keliaujančiomis šeimomis. Pavyzdžiui, kelias savaites visi kartu gyvename toli nuo civilizacijos, vadinamuosiuose šabakštynuose, niekieno žemėse. Dažnai dykvietėse išauga kone milijoniniai kemperių miestai, kuriuose karaliauja visiška laisvė, nėra jokių taisyklių, išgalvotos tvarkos – kiekvienas daro tai, kas šauna į galvą. Kai apsistojame kemperių kempinguose, turime laikytis tam tikrų taisyklių, pavyzdžiui, tylos valandų, o dykumoje darai ką nori.“
Beveik įprastas gyvenimas
„Kai gyveni automobiliniame namelyje, ištinka dalykų, apie kuriuos net nesusimąstai gyvendamas įprastame name ar bute. Kai geras oras, net maža erdvė kemperyje nėra didelis nepatogumas, nes mes jame tik miegame ir gaminame maistą, visą kitą laiką būname gamtoje arba vaikštome po miestą. Vis dėlto esame pajutę, ką reiškia tupėti susispaudus tokioje erdvėje, kai oras blogas. Tačiau tada gelbsti internetas. Jeigu jis veikia, kiekvienas randa kuo užsiimti.
Kitas „nepatogumas“ – reikia taupyti vandenį. Kemperyje įrengtos vandens talpos, jas reikia vis papildyti. Tad jei esame mieste, maudytis einame į sporto klubo dušą. Kai gyveni name, apie tai nemąstai: reikia į dušą – eini. Apsistoję kempinge „prisijungiame“ prie vietos vandentiekio ir elektros, tuomet gyvename kaip namie, nes turime viską, ko norime.“
Geriausias namas
„Pažįstame šeimų, kurių vaikai gimė keliaujant kemperiu, tad kitokio gyvenimo jie net nematė. Aš irgi negalėčiau pasakyti, kad ši kelionė kažkaip pakeitė mūsų šeimą, nebent tai, kad vaikai geriau išmoko anglų kalbą. Maja kitokio gyvenimo ir nematė arba neprisimena, nes kai atskridome į JAV, jai tebuvo dveji. Kuo mažesnis vaikas, tuo mažiau rūpesčių kelionėse, pavyzdžiui, ikimetinukui svarbiausia, kad mama būtų šalia, o čia ji visada šalia.
Kristoferis pratęs keliauti. Dažnai kalbamės apie Lietuvoje likusius namus, draugus. Kelionės pradžioje jų ilgėjosi, tačiau greitai susirado naujų, jie kompensuoja ilgesį. Klausiu, ar norėtų normalių namų, atsako, kad šitie jam geriausi, nes geriausia yra keliauti: „Jei gyvensime vienoje vietoje, aš kasdien matysiuosi tik su vienais draugais, o dabar kasdien sutinku daug naujų.“
Draugiška vaikams
„Per dvejus kelionės metus tik kartą patyrėme nemalonumų ir turėjome nuostolių – Naujojo Orleano senamiestyje vagys sulaužė kemperio durelių spyną ir išnešė Kristoferio kompiuterį. O šiaip Amerika saugi. Ir labai draugiška vaikams. Čia daugybė įdomių muziejų – kiekvienas savitas, ypatingas, čia gali tyrinėti, daryti bandymus, žaisti, konstruoti; daug ir kitokios veiklos – pramogų parkų, baseinų, atrakcionų, žaidimų aikštelių. Kad ir kur Amerikoje gyveni, nesvarbu – stacionariai ar automobiliniame namelyje, vaikams čia kasdien yra ką veikti.“
Jei norite aplankyti Ameriką, galite tai padaryti pirmiausia virtualiai. Feisbuke ar jutube susiraskite paskyrą „Crazy ir not. JAV su kemperiu“. Gerų įspūdžių ir įkvėpimo!
Amerika – kontrastų šalis
„Joje gyvena dažnai labai skirtingi žmonės. Vieni – išskirtinai religingi, kiti – netikintys jokiais išgalvotais dalykais, ateistai. Niekada anksčiau ir niekur kitur nebuvau matęs, kad, pavyzdžiui, kempinge susirinkę bendros vakarienės žmonės susikibtų už rankų ir garsiai kalbėtų maldas. Maldomis arba himno giedojimu Amerikoje prasideda visi renginiai, net nesusiję su religija ar politika. Tačiau niekur kitur pasaulyje nėra tokios vietos, kurioje gyventų tokia didelė ateistų, libertarų bendruomenė, kurioje žmonės turėtų mums net nesuprantamą laisvę. Pavyzdžiui, yra valstijų, kuriose nėra automobilio techninės apžiūros prievolės: nusipirkai, registravai automobilį, ir viskas – pats esi už jį atsakingas. Tačiau niekam nekyla mintis jo netvarkyti, neprižiūrėti, neva vis tiek niekas netikrins. Kaip tik tokia laisvė augina atsakomybę.“
