Prisijunkite!

Prisijungę vartotojai gali:

  • dalyvauti konkursuose
  • skaityti straipsnius vėliau
  • gauti naujienų prenumeratą

Neturite paskyros?

ŽIVILĖ KROPAITĖ: besilaukdama buvau karalienė

LRT laidos „Svarbios detalės“ vedėja Živilė Kropaitė su vyru teisininku Liudu Basiuliu neseniai susilaukė sūnaus Vėjo.

TAVO VAIKO žurnalo redakcija Živilę kalbino prabėgus vos dviem savaitėm po vaikelio gimimo. Živilės gimdymo įspūdžiai tokie švieži, o mamos patirtis tokia trumputė. Beje, jaunosios mamos toks užkrečiantis, visai Lietuvai pažįstamas juokas niekur nedingęs.


Pokalbyje dalyvauja ir Vėjas, atrodo, toks ramus mažiukas.


Kokią savaitę nusiramindavo ir užmigdavo tik žindomas, jokie kiti raminimo būdai nepadėdavo. Dabar atradau vaikjuostę, joje jis nurimsta. Negaliu pasakyti, ar apskritai ramus jis, žiūrint, su kuo lyginsi. Kalbėjau su drauge, kuri iš viso naktimis negali miegoti, tai supratau, kad Vėjas gan ramus. Nelabai aš dar turiu patirties, viską bandau ir žiūriu, ar veikia. Štai dabar einame normaliu tempu, jis – vaikjuostėje, tai ir ramus. Kai kas sako, raminti vaikjuostėje nėra gerai, nes vaikelis išmoksta netinkama padėtimi miegoti. Bet man geriau jau taip žingsniuoti su juo ant pilvo, nei žindyti 10 val. per dieną, kaip jau yra nutikę. Nors, pasikonsultavusi su laktacijos specialistais, buvau nuraminta, kad taip kūdikis tarsi užsako pienuko ateičiai. Iš pradžių tikrai išsigandau, kad mano vaikas bus tas, kuris nuolat „kabos“ ant krūties. (juokiasi)


Kokia jūsų diena dabar?


Turbūt kaip ir kitų šviežių mamų – naujagimio ritmu. Vos prieš kelias dienas pirmą kartą išėjau pasivaikščioti, nuėjau gal 10 km, iki tol savaitę gyvenau beveik lovos režimu dėl sudėtingo gimdymo. Bet šiaip miegi, atsikeli, pavalgai, pažindai – ir taip ratu. Pasaulis gerokai susiaurėjęs, nors po truputį jau atsiranda kitos veiklos, buvome pas gydytoją, jau naujas užsiėmimas. Esu kažkur skaičiusi, kad nėštumas trunka 18 mėnesių, t. y. po gimimo dar devynis mėnesius mama turi sukurti tokią atmosferą, kuri primintų buvimą gimdoje. Na, taip gal nepersistengsiu. (juokiasi)


Koks buvo nėštumas?


Labai lengvas, dėl to maniau, kad ir pagimdysiu lengvai. Nei man bloga buvo, nei silpna, dirbau mėnesiu ilgiau, nei priklausė pagal įstatymus. Paskutinius du nėštumo mėnesius iš viso „kaifavau“, nepamenu savo gyvenime kito tokio gero laiko. Toks gražus pavasaris buvo, kasdien eidavau į baseiną, lankydavau malonią mankštą, skaniai valgiau, daug vaikščiodavau, buvo taip gera ir paprasta. Priaugau 14 kg, nors man gydytoja rekomendavo ne daugiau kaip 12 kg, stengiausi prisižiūrėti, bet negalėjau atsisakyti saldumynų. Naiviai buvau susigalvojusi, kad jei suvalgysiu daug saldumynų, reikės daug vaikščioti, taip „sutirpdysiu“ nereikalingą cukrų.


Pats gimdymas kodėl buvo sunkus?


Todėl, kad labai ilgai užtruko. Esu sau šimtą kartų pasakiusi, kad negaliu visko suplanuoti iki smulk­menų, bet vis tiek nustebau, kai įvyko tai, ko nesitikėjau. Drauge su vyru buvome perskaitę begalę literatūros, lankę kursus, klausę patarimų. Ir kas iš to? Vis tiek atsitiko tai, kas nuo manęs visiškai nepriklausė. Žodžiu, viliojo Vėją gydytojai į šį pasaulį, kaip tik galėjo.


Kur gimdėte?


Vilniaus gimdymo namuose su gydytojais, kurie tuo metu budėjo. Man labai pasisekė, nes mano gimdymą priėmė du vyrai gydytojai – Kęstutis Šklėrius ir Robertas Mileris. Jie tik ką buvo pradėję dirbti, nes gydytoja, kuri baigė budėti, tokia jau irzloka pasitaikė, nenorėjo girdėti mūsų klausimų. Kokia buvau laiminga, kai staiga 8 val. ryto į mano palatą įžengė du mandagūs žvalūs vyriškiai.


O kaip jums pačiai ta akimirka atrodė?


Aš tikrai nesupratau, kokia rimta padėtis, dabar užtat noriu įsigilinti ir prisiminti, kaip viskas buvo. Tuo metu norėjau tik vieno – kad pasibaigtų tas neapsakomas skausmas. Dabar, kai prisimenu, galiu tik padėkoti Dievui, kad viskas taip gerai baigėsi. Juk pabaigų galėjo būti visokių, visaip gyvenime nutinka... Kai kada tai priklauso nuo tavęs pačios, kai kada – nuo medikų, o kai kada – nuo nenuspėjamų veiksnių. Dabar tas išgąstis dėl komplikuoto gimdymo po truputį virsta į džiaugsmą, vardu Vėjas. Nors mano močiutė sakė, kad tai – ne vardas, o pavadinimas. (juokiasi)


Vyras dalyvavo gimdyme? Jautėte jo pagalbą?


Mano vyras į visą vaikelio atėjimo į pasaulį procesą buvo įsitraukęs nuo pirmųjų dienų galbūt vos ne labiau nei aš pati. Liudas su manimi dalyvavo nuo pat pradžios, ėjo drauge į žindymo ir kitokius kursus (skubiosios pagalbos, praktinius gimdymo mokymus, susitikimus su gimdymo padėjėjomis), juose neretai būdavo vienintelis vyras. Jam taip viskas įdomu, jis dirba su vaikais, savanoriauja „Vaikų linijoje“. Mes viską darėme kartu, todėl nepakviesti jo į gimdymą būtų buvę net nesąžininga. Po gimdymo gydytojas sakė, kad Liudas man labai padėjo. Kai labiausiai suriesdavo skausmas, rėkdavau: „Aš mirštu, man labai blogai!“, vienas iš gydytojų kalbėjo akademine kalba: „Mes matome vaiko širdies tonus ir kitus parametrus, bet jūsų skausmo negalime kontroliuoti.“ Mano vyras rado kitus žodžius: „Tu tik kvėpuok, prisimink, kad vienintelė pagalba, ko mes mokėmės visuose kursuose, – kvėpuoti.“ Liudas visą laiką kvėpavo su manimi ir man primindavo, kaip tai daryti, aš iš to skausmo gal iš viso būčiau pamiršusi, kad reikia. Kai kurios moterys gimdo su dulomis, tai mano dula buvo Liudas.


Svarstėte galimybę gimdyti su gimdymo padėjėja?


Man atrodo, visai nebloga mintis, kai tavo gimdyme dalyvauja moteris, kuri visa tai patyrė pati, bet kai lankiau kursus, tradicinės medicinos atstovai ne itin gerai apie jas atsiliepdavo. Maniau, kad per gimdymą mažiausiai norėčiau medikų priešpriešos su gimdymo padėjėja. Atsisakėme tos minties.


Kaip suprantu, prieš gimdymą lankėte ne vienus specialius kursus?


Lankėme kursus, kaip žindyti, kaip kvėpuoti per gimdymą, atrodo, buvome maksimaliai pasiruošę, bet atėjo ta akimirka, kai mes nieko nebegalėjome kontroliuoti. Kai kam perdėtas pasirengimas visai ne į naudą išėjo, viena mano pažįstama buvo prisiklausiusi, kaip reikia siekti būtinai pagimdyti natūraliai, ji taip ir spyrėsi, nors kūdikis „ėjo“ kojytėmis, o ne galvyte. Iš to užsi­spyrimo teko daryti cezario pjūvio operaciją, nes iškilo gyvybės klausimas. Kaip man pasakojo gydytojas, geriausiai gimdo kaimo moterys, kurios nieko nėra skaičiusios, o tiesiog klauso gydytojų nurodymų, „nemandravoja“ ir puikiausiai pagimdo. Jokiu būdu nesigailiu, kad lankiau kursus, bet suprantu ir tai, ką norėjo pasakyti gydytojas.



Živilė Kropaitė
Živilė Kropaitė
Dainius Labutis



Vaikelis gimė didelis?


Per apžiūras echoskopu buvo šiek tiek išgąsdinę, nes pagal skaičiavimus rodė, kad vaikelis sveria maždaug 3,9 kg, bet gali gimti ir puspenkto kilogramo. Vėjas gimė „tradicinis“, keliais šimtais gramų viršijantis naujagimių vidurkį – 3,7 kg. Nors pilvas iš tiesų buvo didžiulis.


Koks jausmas aplankė jus ir vyrą, kai susitikote su sūnumi akis į akį?


Man sunku pasakyti, vaikelis pasirodė pamėlęs, buvau prigąsdinta dėl žalsvų vandenų, todėl Liudo iškart paklausiau, ar tikrai viskas gerai. Jis ramino, kad jei kas būtų buvę blogai, man niekas nebūtų jo padėję ant krūtinės. Ne iš pirmos akimirkos man užgimė stiprus jausmas, tik vėliau, kai parsivežėme į palatą, pasiguldžiau jį šalia ir suvokiau: „O geras! Čia mano vaikas!“ Palatoje, kai abu pailsėjome, aš – nuo skausmo, vyras – nuo įtampos, mums abiem riedėjo džiaugsmo ašaros. Liudas su mumis nakvojo, tuomet jau iš tiesų negalėjome atsidžiaugti. Vėjas gimė naktį, rytą mano vyras atvežė desertų ir šventėme vaiko gimtadienį. Ligoninėje buvo taip karšta, o aš pirmą kartą gyvenime lauke tvyrant karščiams burbėjau, kad oras blogas. Šiaip visada burbu priešingai: „Kiek gi gali lyti šitoje šalyje, kada pagaliau bus šilta?“ (juokiasi)


Tvarkotės patys ar kas nors padeda?


Mūsų abiejų su vyru tėvai gyvena Vilniuje, jie visada noriai pasiruošę padėti: „Tik sakykite, ko reikia, visada atlėksime.“ Mes kartais ir leidžiame jiems padėti. Pavyzdžiui, kai Liudas pirmą kartą išėjo budėti į „Vaikų liniją“, atvyko jo mama ir visą laiką keitė anūkui sauskelnes, nes man dar reikėjo pagulėti. Pri­imame visas sodo gėrybes, džiaugiamės, kai ką nors pagamina – žodžiu, pagalbos tikrai neatsisakome. Be to, aš manau, nesvarbu, kad laikai pasikeitė, bet mūsų mamos juk vaikus užaugino ir žino, kaip su jais elgtis, paėmusios „leliuką“ galvos tikrai nenulauš. (juokiasi) Klausau ir jų patarimų, ką valgyti, kaip tam tikromis aplinkybėmis elgtis, išklausau ir nekritikuoju, kad tai senamadiška. Vieną savo močiutės patarimą atmečiau, nes jau buvau įspėta žindymo kursuose, kad taip gali nutikti. Jos dar iš senų laikų yra susidariusios tokią schemą apie žindymą – pirmuosius šešis mėnesius tai maistas, todėl dar reikia duoti atsigerti, vėliau mamos pienas – tik skystaliukas, jau reikia pasiūlyti įprasto maisto. Mano močiutė taip ir sakė, kad vos kelių dienų jau reikia duoti arbatėlės atsigerti. Mandagiai jai paaiškinau, kad pagal naujausias teorijas visiškai pakanka mamos pieno. Jų karta turi savų mitų, pavyzdžiui, kad žindant būtinai reikia valgyti labai daug saldumynų, tarkime, chalvos ir šokolado.


Kaip dabar pati maitinatės?


Stengiuosi saugotis, vakar suvalgiau braškių ir iš karto Vėjo veidukui nepatiko. Nevalgau obuolių, žirnių, pupų, kurie pučia pilvą, citrusinių vaisių, kurie gali alergizuoti, aštrių patiekalų, bet tikrai nesu ta, kuri minta prėsku troškintu maistu, be cukraus, pieno ir miltų. Man taip neišeina, tik valgau su saiku, riboju kavą, vengiu egzotinių patiekalų.


Viena mano pašnekovė sakė, kad nėštumas – gan nemaloni būsena, tarsi visur aplinkui vyktų gyvenimo šventė, o tavęs ten neįleidžia. Kokie jūsų patyrimai?


Galiu prisipažinti, kad nėštumas man buvo kur kas lengvesnė būsena negu pirmosios savaitės su sūnumi. Aišku, dar labai mažai laiko prabėgo po gimdymo, kad galėčiau ką nors išmintingo pasakyti apie vaiko auginimą. Man pirmosios savaitės tikrai labai sunkios, įsivaizdavau, kad viskas bus lengviau. Dėl to paties žindymo, maniau, kas čia sudėtingo – man paduoti krūtį, o jam pačiulpti. Pasirodo, tikrai ne taip paprasta. Ir tas suvokimas, kad už tave niekas to nepadarys, kad ir kaip vyras nori ir gali tau padėti, žindymas – tik mudviejų su sūnumi reikalas. Aš visur dalyvavau būdama nėščia, net renginį vedžiau, likus savaitei iki gimdymo, o likus dienai – maloniai sau plaukiojau ežere. Dabar nebe tie laikai, kai nėščiosios niekur neįsileidžia, pilvo slėpti nebereikia. Ir tas geras jausmas, kai visi tau labai mieli, praleidžia be eilės, niekas nesibara, gyvenimas slenka taip gražiai lėtai, nepersidirbi, daug daugiau leidžiama – žodžiu, nuostabu. Suprantu, kad toks dieviškas geras laikas mano gyvenime daugiau niekada nebepasikartos. Jeigu pastosiu antrą kartą, jau bus sūnus, kuriuo reikės rūpintis, ir aš jau nebebūsiu karalienė...


Buvote savo vaizduotėje nupiešusi paveikslėlį, kaip atrodys jūsų sūnus?


Ne, mačiau, kai man atliko 3 D echoskopiją. Tiesą sakant, labai keista ir iki galo nesuvokiama – auga tas žmogutis pilve, auga, paskui jam tampa ankšta, pradeda sunkiai stumdytis, jo judesiai darosi tokie klampūs – jaučiau visu kūnu ir galvodavau, kaip tenai gali tilpti žmogus... Paskui jis atkeliauja į pasaulį ir ima gyventi savo gyvenimą. Stebuklas, kurį protu sunku suvokti.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis

Prisijunkite!

Prisijungę vartotojai gali:

  • dalyvauti konkursuose
  • skaityti straipsnius vėliau
  • gauti naujienų prenumeratą

Neturite paskyros?