Susipažinkime, Vita.
Šiuo metu mūsų šeima esame mes trys: aš, vyras Artūras ir sūnus Matas, būsimasis pirmokas.Taip pat laukiame šeimos pagausėjimo – dvynių. Tiek vyras, tiek sūnus labai norėjo mergaitės, tai bus iškart dvi. Gyvenome ir Vilniuje, ir užsienyje, bet prieš porą metų grįžome gyventi į mano tėviškę Rokiškį, tiksliau aš grįžau, o mano vyrui buvo tikras iššūkis. Didžiuojuosi juo, kad neišsigando, kad jaučiasi kaip namuose.
Dirbu grūdų elevatoriuje vyr. meistre, o papuošalus kuriu jau kelerius metus. Kaip sakau, nei dienos be kūrybos negaliu. Nesakau, kad tai mano nauja veikla, labiau hobis. Todėl ir feisbuko paskyrą pavadinau "ViHobby". Beje, laisvalaikiu dar dainuoju vokaliniam ansamblį „Bella Fa“.
Kuo jus suviliojo būtent polimerinis molis, o ne kitos medžiagos?
Tai, jog noriu kurti, žinojau seniai, bet ilgai ieškojau savęs...Siuvau drabužius, rankines po to kūriau papuošalus iš įvairių karoliukų, bet vis jaučiau, kad tai dar ne mano. Žiūrėdavau į karoliukus ir galvodavau, kaip norėčiau kurti savo formas, maišyti spalvas, kad papuošale būtų kuo daugiau manęs. Visai netikėtai interneto platybėse atradusi iš polimerinio molio kurtus rankdarbius iškart supratau, kad radau būtent tai, ko ieškojau. Kaip ir visos mamytės, laiko savo pomėgiui randu tada, kai sūnus miega, o namų ruoša pasirūpinta. Tada vieną ar kitą minutę galiu skirti sau ir kūrybai.
Kuriate ne tik kūrinius iš polimerinio molio, bet ir atnaujinate senus daiktus. Kaip jums kilo mintis imtis senų ir niekam nereikalingų daiktų?
Esu tas žmogus, kuris neskuba pirkti naujo daikto. Labai mėgstu pirmiausia pamėginti pasidaryti pati, o jei jau tikrai nepavyksta, tuomet nieko kito nebelieka, tik pirkti. Taip pat ir išmesti daiktų neskubu, nes nežinau, kada ko gali prireikti. Vadovaujuosi taisykle, kad galima pabandyti atnaujinti ar suteikti daiktui naują gyvenimą vietoj to, kad iškart juo atsikratyti.
Pamenu, buvo vėlus sekmadienio vakaras, sūnus prieš miegą prisiminė, jog į darželį reikia atsinešti penalą. Atliekamo penalo, aišku, nėra, o ir parduotuvės jau nebedirba. Nebeliko nieko kito kaip susirasti medžiagų ir pabandyti pačiai jį pagaminti. Pavyko kuo puikiausiai, ryte sūnus buvo tiesiog nustebintas ir vis klausinėjo, ar čia tikrai aš padariau. Sulaukiau ir apkabinimų, ir bučkių. Iškeliavo labai patenkintas su naujuoju penalu ir vis kartojo, kad visiems pasakys, kad čia jo mamytė padarė.
Kai pavyksta prikelti daiktą naujam gyvenimui, pasidalinu feisbuko puslapyje „Išmest suspėsi visada, perdaryk". Noriu skleisti žinią, jog visada verta pabandyti sukurti pačiam, o tik tada pirkti ir pirmiau pabandyti atgaivinti daiktą, o ne jį išmesti.
Mūsų tradicinis klausimas – ko palinkėtumėte mamoms, kurios dabar skaito šį interviu?
Palinkėsiu dviejų dalykų – neskubėti išmesti daiktų, o pabandyti juos perdaryti, taip pat prireikus naujo daikto, neskubėti jo pirkti, o pabandyti susikurti pačioms.
