Su sūnumi Mantvydu ir vyru Algimantu gyvename Vilniuje. Mūsų mažyliui tuoj bus pusmetis, tačiau beveik kiekvieną vasaros savaitgalį praleidžiame vis kitame Lietuvos kampelyje vykstančiuose senosios istorijos ir amatų festivaliuose. Kartu pristatome senuosius amatus – siūlų dažymą augalais, audimą ir verpimą. Tad jei Trakuose, Medininkuose ar Kernavėje vyksta senosios istorijos renginys, tai greičiausiai mus sutiksite ten. Visur vykstame kartu, tiek laisvalaikiu, tiek darbo metu.
Kokia yra jūsų profesija ir kaip sugalvojote imtis naujos veiklos?
Mano profesija interjero dizainerė - restauratorė. Tačiau ši profesija man nuo pat pradžių „nelipo", tad paieškojusi ir paeksperimentavusi skirtingose srityse, galiausiai apsistojau ties audimu ir siūlų dažymu. Tai gan reta specifinė sritis, tad tikrai reikėjo trupučio drąsos pasirinkti tokią kryptį. Siūlų dažymu augalais bei audimu susidomėjau ėmusi labiau gilintis į istorinio kostiumo subtilybes. O susidomėjimas istoriniais amatais dar labiau įgavo pagreitį tapus gyvosios istorijos klubo "Leitgiris" nare. Gyvenimas tiesiog prisipildė istorijos motyvų ir visiškai natūraliai kilo noras imtis šių amatų kaip pagrindinės veiklos. Žinoma, buvo daug vidinių dvejonių, daugybę kartų pati sau atsakiau į klausimą "Ar iš to įmanoma gyventi?" Na, ir jau kelerius metus sėkmingai gyvenu.
Pristatykite savo tikrai išskirtinę veiklą.
Augalinis siūlų dažymas senovėje buvo įprastas dalykas, nors ir tada savo amatą išmanantys žmonės saugojo sudėtingus receptus kaip didžiausias paslaptis. O man visuomet knietėjo tas paslaptis atskleisti. Jau net mokyklos laikais atsimenu, kaip svarstydavau, kažin kokia spalva šis augalas dažo. Reikėjo truputį luktelėti, kol galiausiai ėmiausi įdėmiau tyrinėti šią sritį ir bandyti sau pačiai atskleisti augalų paslaptis. Išbandžius vienus augalus, norisi patikrinti kitus, sužinoti, kokias spalvas jie slepia savyje. Kuo toliau, tuo darosi vis įdomiau, dažymo receptai tampa sudėtingesni, taip pat norisi išbandyti egzotiškų, Lietuvos teritorijoje natūraliai nepaplitusių augalų ar net dažinių vabaliukų. Juk taip įdomu - štai mažas vabaliukas, o juo audinys nudažomas karališkoji purpuro spalva. Neįtikėtina, ar ne?
Rankdarbiai iš siūlų mane lydėjo nuo mažų dienų. Mezgimas, nėrimas užpildydavo šeimos vakarus namuose. Pirmą kartą mezgiau jau darželyje. Bet visada norėjosi kažko daugiau, o audimo staklės atrodė toks mistiškas, stebuklingas įrenginys. Pirmą kartą prie staklių prisėdau Vilniuje esančioje Tamošaičių galerijoje, kur jau daugelį metų vyksta audimo mokymai. Tik prisėdusi supratau, kad tai yra ta veikla, kuria noriu užsiimti ir jau po kelių dienų leidausi į staklių paieškas. O kai darai tai, ką turėtum daryti, tau šypsosi likimas ir dažniausiai lydi sėkmė, tad stakles Vilniaus centre pavyko rasti per pora dienų. Nuo to laiko, kai staklės atsidūrė mūsų namuose, jos niekada nestovi tuščios, sukasi siūlų metimai ir audinių rietimai, stuksi ir barška nytis bei pakojai.
Kadangi domiuosi istorija, man įdomiausia austi audinius remiantis archeologiniais radiniais. Naudoju istoriniams audiniams būdingus raštus bei technologijas, taip pat augalais dažytus ar natūralių spalvų siūlus. Nors audiniai įkvėpti senovės, tačiau puikiai pritaikomi ir šiais laikais, neretai ir gana minimalistinėje stilistikoje. Audinių, siūlų ir truputėlį vasaros nuotykių galite rasti „BlueWoolStudio“ instagramo ar feisbuko paskyroje, taip pat Etsy puslapyje.
Kokių sulaukiate atsiliepimų, kas labiausiai džiugina?
Labiausia patinka, turbūt, natūralumas ir tai, kad darbas atliekamas rankomis. Viską iščiupinėji ir gauni apčiuopiamą rezultatą - ar siūlų kamuoliuką, ar audinį. Tai, kad visas dažymo ir audimo procesas atliekamas rankomis, labiausiai stebina žmones. Dažnai išgirstu klausimų ir nusistebėjimų šia tema. Dažnai vyresni žmonės, kuriems vaikystėje dar teko prisiliesti ar bent iš arti pamatyti audimo amatą, dažniausiai giria už kantrybę. Taip pat dažnai žmonės stebisi mėlynos ir rausvos spalvos siūlais. Visiems įdomu, kaip jie dažomi. Nesunku įsivaizduoti, kad iš šakelių ir žolelių galima išgauti žalsvas, gelsvas ir rusvas spalvas, o štai su mėlyna ir raudona spalvomis nėra taip paprasta. Daugelis nustemba sužinoję, kad ir šios spalvos išgaunamos iš augalų, kuriuos mūsų protėviai nuo seno naudojo siūlams ir audiniams dažyti. Tačiau šios spalvos anuomet buvo laikomos prabangos simboliu, nes mėlynai ir raudonai dažyti siūlus reikėjo daug žinių ir išmanymo bei nemenko vargo užauginti ar nusipirkti iš tolimų šalių atvežtų augalinių pigmentų.
Kaip sekasi suderinti veiklą su motinyste?
Visko būna, kartais sekasi labiau, kartais mažiau. Negali gi visur suspėti. Tad man svarbiausia spėti atliepti vaiko poreikius, o kiek lieka laiko - galima ir savais darbais užsiimti. Kartais net pavyksta viską atlikti vienu metu. Čia mane gelbėja vaikjuostė. Be jos aš kaip be rankų. Nenustebau sužinojusi, kad senovėje ir Lietuvos kaimuose moterys vaikus su skaromis rišdavo, juk tiek daug darbų anuomet joms tekdavo nudirbti.
Taip pat labai pagelbėja vyras. Jis man ir puodus pakilnodavo, kai su pilvuku buvau, ir siūlus panešioja, taip pat gelbėja, kai audimo staklėms prireikia patobulinimų ar kai man prireikia laisvos valandėlės darbams užbaigti. Bet labiausiai gelbėja palaikymas ir tikėjimas, kad man pavyks.
Ko palinkėtumėte mamoms, kurios dabar skaito interviu su Jumis?
Visoms mamoms noriu palinkėti, kad nenustumtų savo svajonių į tą mistinį laiką "kada nors, kai vaikai užaugs". Jei nori siekti savo svajonių, tai gali pradėti dabar, ir nesvarbu, kad eini mažučiais lėtais žingsneliais, nemiegojusi, neplautais plaukais ir išūžta galva. Svarbu, kad judi į prieki link savo svajonių. Bent man tai suteikia daug džiaugsmo ir papildomų jėgų smagiai nugyventi tas kartais nelengvas ir daug pastangų reikalaujančias dienas.
