Mano antroji knyga
Knyga „Būk, kuo nori būti“ – apie tai, kaip išdrįsti dirbti sau, jeigu tokią svajonę turi, paprastai tariant, kaip mesti samdomą darbą ir pradėti mėgstamą veiklą sau. Pati ilgai dirbau samdomą darbą ir pradėjau savo verslą, kuris po truputį plėtojosi, bet „paleisti“ saugios, samdomo darbo vietos niekaip negalėjau. Man vis buvo baugu, kad dar nesu pakankamai stipri, dar iš savo pačios verslo nepragyvensiu.
Tuo metu buvo finansinės krizės metas, daug kas būtų nemirktelėjęs susikeitęs su manimi vietom, kad tik turėtų saugią darbo vietą, o mano galvoje vis tiek sukosi mintis, kad reikia pradėti dirbti sau. Įdomiausia, kad iš pradžių neturėjau labai ambicingų planų, svarsčiau, kad gerai būtų iš savo darbo per mėnesį užsidirbti bent 60 eurų, jog galėčiau eiti su bendradarbiais pietauti ir man nereikėtų šildytis iš namų atsineštų makaronų.
Tuo metu neturėjau šeimos, atrodo, kai esi vienas, drąsiau gali daryti staigius savo gyvenimo posūkius, bet iš tiesų, manau, sunku visiems, nors ir kokia šeiminė padėtis. Tuo metu norėjau turėti savo būstą, o banke reikia parodyti pajamas, kaip tu jas parodysi, jei neturėsi stabilaus darbo? Kai išdrįsau pradėti savo verslą, nuosavą būstą išsipirkau per kelerius metus, nors paskolą buvau pasiėmusi maksimaliam laikui – 35 metams.
Klausyti tėvų ar neklausyti?
Mano knygoje nėra jokių išgalvotų istorijų, remiuosi tik savo asmenine patirtimi ir labai baisu, kaip kiti žmonės tai priims. Taip, tai vadinamoji savipagalbos knyga, iš tų „Kaip uždirbti milijoną“ (juokiasi). Bet mano knyga – ne apie milijonus, o apie buvimą savimi, galbūt net su mažesnėmis finansinėmis galimybėmis. Kai meti saugų užutėkį, tavo smegenys pradeda kitaip suktis, tu tarsi įvarai save į kampą ir pradedi judėti, juk sėdėdamas ant sofos toli nenubėgsi. Mano knyga skirta dukteriai Elijai, nes tikiu, kai ji užaugs, jai tai padės. Rašau, kaip pasirinkti specialybę, vienas skyrius skirtas aštuoniolikmečiams, jame netgi patariu neklausyti savo tėvų, kai kalbama apie savo pačių gyvenimą ir norus. Gali būti, vieną gražią dieną ta knyga atsisuks prieš mane (juokiasi). Daugelis mūsų manome, kad gerai klausyti tėvų, mat jeigu suklysiu, kalti bus jie, taip tarsi atsikratai atsakomybės, bet gyventi reikės tau, tėvai už tave nieko nepadarys, pats viską turėsi srėbti.
Pomėgis ar gyvenimo tikslas?
Vaikystėje gyvenau Rokiškyje, mokiausi, grojau pianinu ir svajojau apie pianistės karjerą. Jaunystėje reikia atskirti pomėgius nuo to, kuo tu tikrai nori būti. Tarkime, tau labai patinka fotografuoti, bet tu įsivaizduoji ir matai save su kostiumėliu vaikštančią į pasitarimus paskutiniame dangoraižio aukšte. Svarbu apmąstyti, ar tavo pomėgis patenkins tavo kad ir finansinės laisvės troškimą. Pati paskutinėse klasėse supratau, kad negalėčiau būti muzikos mokytoja ar suktis tarp bohemos, tai – ne man. Įstojau į teisę, iš karto supratau, kad esu savo vietoje, man labai patiko studijos ir gerai jaučiausi. Verslininke niekada neplanavau būti, man verslo žmonės atrodė kažkokie stebuklingi. Aš ir dabar nelaikau savęs verslininke, tiesiog dirbu pagal profesiją, bet ne kitiems, o sau. Dar dirbdama samdomą darbą padėdavau draugams, pažįstamiems „susitvarkyti popierius“, įsteigti įmonę, konsultavau, paskui atėjo mintis, kad galiu dirbti savarankiškai.
Motinystė „pramuša“
Kai atsirado galimybė steigti verslą tokia forma kaip mažoji bendrija, pastebėjau, iš pogrindžio išlindo begalė... mamų. Man pačiai, gimus Elijai, taip nenutiko, jau buvau atsiskleidusi. Pamenu, kaip kartą, dar dirbdama samdomą darbą, susirgau ir savaitę buvau namuose, man tiek minčių ir idėjų atsirado tuo metu. Matyt, taip nutinka ir gimus vaikeliui, tiesiog „atsilaisvina“ galva, nebeini į darbą, nebegalvoji, kaip įtikti darbdaviui, dėl to norisi dar veiklos, jei mama verslesnė, o jeigu dar ir naginga, neišvengiamai atsiranda kokia nors kita veikla, visiškai ne pagal specialybę. Kai dirbi samdomą darbą, tau nėra jokio laiko pagalvoti apie save – tiesiog sukiesi kaip voverė rate – nuo 8 val. iki 5 val. vakaro darbas, vėliau grįžti namo, čia laukia dar buitis.
Derinti verslą ir vaiką sunku
Aš Eliją į darželį išleidau, kai jai sukako metai ir trys mėnesiai, jos toks charakteris, jai būtinai reikėjo vaikų, bendrauti, supratau, kad metas socializuotis, ir iškeliavome į darželį, iš pradžių– pusei dienos. Laukdavau jos šalia darželio esančioje kavinėje, tuo metu ir pradėjau rašyti savo pirmąją knygą „Kaip pradėti verslą“.
Mano verslas nesibaigė gimus vaikui, žmonės toliau skambindavo, norėdavo konsultacijų. Tuomet supratau, kad turi atsiduoti vienam – arba vaikui, arba verslui. Įsivaizduokite, pakalbu telefonu su klientu, klausimai rimti, aplink ropoja vaikelis, jis nori žaisti, o tavo veide – vis dar likęs rūstumas po pokalbio, jis žalingas bendraujant su mažyliu, privalai kažkaip vėl staigiai „įjungti“ mamos režimą. Sako, mamos moka daryti daug dalykų vienu metu, patikslinčiau – daug malonių dalykų vienu metu, bet negali vienu metu būti mama ir spręsti sudėtingas kliento verslo problemas. Tikrą motinystės džiaugsmą pajutau, kai savo darbinį numerį atidaviau kolegei, verslo partnerei, tik tuomet pajutau mamos egzistencijos prasmę – tiesiog būti su vaiku ir galvoti tik apie jį.
Trūkumus paversti privalumais
Kai paėmiau gimusią dukterį į rankas, supratau, kad viskas – žmogus atėjo į pasaulį, jis pradeda gyventi ir nuo jo viskas priklauso, iš pradžių, žinoma, ne be tėvų pagalbos. Tiesiog šovė tokia mintis, kad gali viską, net jei turėsi kažkokių ne itin gerų bruožų, valia gali juos paversti sau naudingais dalykais. Aš pati turiu daug įvairiausių trūkumų, kuriuos paverčiau naudingais, apie tai atvirai rašau savo knygoje. Tarkime, įkyrumas versle labai naudinga savybė, skambinsi, eisi, darysi tol, kol pasieksi savo tikslą. Besaikį plepumą galima paversti bendravimu. Agresiją galima paversti į sveiką – į tokią, kuri tave tiesiog „užkuria“ siekti tikslų. Nuolat maištaujant galima tiesiog išplėšti savo svajonę.
