Medeina Čijauskaitė: niekada nepakeisiu tikros mamos, tai – šventas dalykas, aš to ir nesiekiu

Tarptautinės komunikacijos specialistė Medeina Čijauskaitė – turbūt vienintelė Lietuvoje drąsiai kalbanti, kad su savo sužadėtiniu, telekomunikacijų verslo ekspertu Liudviku Andriuliu, drauge augina jo vaikus – Aleksandrą ir Konstantiną. 

Berniukai pusę laiko gyvena pas savo mamą ir pusę – pas tėtį su Medeina. Ji sako, kad myli juos kaip savus. Koks jausmas būti pamote, kai tas žodis nuo senų senovės pas mus turi tik neigiamą atspalvį?


Medeina. Kai mano gyvenime atsirado Liudvikas, su juo „gavau“ ir vaikus, vienam buvo dveji, kitam – septyneri. Tarp mūsų su sese Austėja (garsi edukologė Austėja Landsbergienė – aut. past.) – beveik 11 m. skirtumas. Galima sakyti, kad ne tik tėvai, bet ir ji mane augino pasiremdama įvairiausiomis edukologinėmis teorijomis – buvau jos bandomasis triušis. Vėliau ta tema labai daug diskutuodavome, man visada tai buvo labai įdomu. Daug dalykų bendraudama su Liudviko vaikais darau „pagal knygas“. Iš sesės būdavau girdėjusi ar pati skaičiusi, kaip reikia elgtis tam tikromis aplinkybėmis, taip ir elgiuosi. Kai atvažiavau susipažinti su berniukais, buvo ir jų mama. 


Mažylis turbūt mažai ką suprato, vyresnėlis – daugiau, bet pirminis mūsų sprendimas – visiems susėsti ir pasikalbėti buvo geras. Mūsų santykių pradžioje jie atvažiuodavo dienai dviem, vėliau tas laikas ilgėjo, kol nusistovėjo tokia tvarka, kokią turime dabar – pusę laiko jie leidžia su mama, kita pusę – su tėčiu ir manimi. Viską galima padaryti ir susitarti civilizuotai be jokių valstybinių institucijų, aišku, jeigu tik nori gero vaikams. Be jokios abejonės, niekada nepakeisiu tikros mamos, tai – šventas dalykas, aš to ir nesiekiu.  


Kaip atrodo berniukų pusė laiko su mama ir pusė – su tėčiu ir jumis? 


Mūsų vaikai negyvena „ant lagaminų“. Jie tiesiog turi dvejus namus, visko po du. Jie turi savo kambarius, savo daiktus, savo mokymosi priemones. Jiems smagu kas dvi savaites vis savitas atsinaujinimas. O, jeigu dar jų kambariuose ką nors perstumdau, pertvarkau – vėl naujas atradimo džiaugsmas! Neseniai buvo abiejų berniukų gimtadieniai, šį kartą jie pasirinko švęsti pas mus, matyt, norėjo įvairovės, anksčiau visada švęsdavo pas mamą.


Vaikai nesinaudoja tokia padėtimi?


Frazė – „O mama man leido“ buvo išgyvendinta per pirmuosius mūsų bendravimo metus. Kai mėgindavo taip sakyti, aš imdavau telefoną ir skambindavau jų mamai patikrinti, ar tikrai. Daug kas mano, kad pamotės vaidmuo, jeigu ji ne piktoji, tai tokios cirkininkės – viską leidi, jokios atsakomybės. Esu toks žmogus, prisiėmiau šitų mažų žmonių auginimo atsakomybę, negaliu į tai žiūrėti nerimtai, negaliu žaisti jų gyvenimais. Stengiuosi būti tokia griežta, kokia turėtų būti tikra mama. Aš truputį „gadinu“ sesės vaikus, su kuriais visai kitoks santykis, juos galiu palepinti, pabūti geroji ir ne visada teisingai pedagogiškai besielgianti teta. Manau, kad įvykus skyryboms tikrieji tėvai bijo konkurencijos dėl to, jog ta kita pusė gali nukonkuruoti laisvesniu požiūriu į drausmę, daugiau pramogų, bet iš savo patirties galiu pasakyti, kad vaikai mėgsta discipliną, jiems patinka būti sudrausmintiems, tik taip žino, kad jie rūpi, juos tikrai myli.


Patirties turbūt turite nemažai, teko prižiūrėti sesės vaikus?


O taip! Bet dėl to neturėjau jokių skundų, man tai labai labai patiko. Kartais juokauju, kad mano tokia dalia – auginti svetimus vaikus. Pirma prisistatydavau į ligoninę, pabėgdavau iš pamokų, kai Austėja pagimdydavo. Mano ir sūnėnų bei dukterėčių santykis labai artimas. Vyriausiajam – ne už kalnų pilnametystė, o jis vis dar pasakoja man savo paslaptis. Beje, sūnėnas žino, kad kai ką galiu pranešti tėvams, jei manysiu, kad taip reikia, bet tai mudviejų pasitikėjimo nesugriauna.


Nesate girdėjusi iš berniukų: „Tu man – ne motina“?


Laukiau tokio momento, buvau net jam pasiruošusi, bet kol kas dar neteko išgirsti nieko panašaus. Kol kas aš jiems tiesiog Medeina. Labai daug su jais kalbėdavau ir kalbuosi. Mano santykis su Austėja buvo šiek tiek kitoks nei seserų dėl amžiaus skirtumo, tarp jos vyriausiojo sūnaus ir manęs – 13 m. skirtumas, su visais daug kalbėjausi, daug supratau, daug išmokau. Su Liudviko vaikais padėtis kartojasi – esu jiems artimesnė pokalbiams negu abu tėvai, kažkaip paprasčiau su manimi kalbėtis. Visokie mokyklos „bajeriai“ ir paslaptys pirmiausia „ateina“ pas mane. Bet tai jokiu būdu nerodo, kad aš juos išklausysiu ir nieko nesakysiu, auklėju juos, kartais net daugiau nei tikrieji tėvai.


Nebūna, kad bėga skųsti jūsų savo tėčiui: „Medeina neleido“?


Ne, nes mes, suaugusieji, esame sukūrę „jungtinį frontą“, t. y. esame vieningi priimdami svarbius sprendimus dėl auklėjimo. Jeigu tik berniukai pamatytų kokį nors „plyšelį“, kad galima „prasisukti“, jei tik pastebėtų, kad mes nesutariame, manau, pasinaudotų tokia padėtimi. Elgiuosi taip, kaip elgtųsi tikra mama, aišku, jokiu būdu nėra taip, kad mums nekyla abejonių, bet išsiaiškiname tai be vaikų. Beje, galime ir padiskutuoti su jų tėvu, ir pasipykti, nesame linkę pagražinti gyvenimo. Kartais jie mato mūsų karštas diskusijas, mūsų ir charakteriai abiejų tokie ne itin ramūs, bet vaikams, manyčiau, – į naudą. Nes mes visada randame bendrą sprendimą.


Akvilės Razauskienės/Razauskai photography nuotr.



Jums Liudvikas pasipiršo ir jūs pasakėte „taip“, kaip reaguoja berniukai? Laukia tuoktuvių? 


Labai laukia, jiems „balius“ yra viskas (juokiasi), jau renka svečius, klausinėja, kiek ir kokių bus pakviesta. Jie sako, kad vestuvėse turi būti daug vaikų. Būtų mergaitės, gal padėtų suknelę rinktis. Gerai, kad turiu dukterėčių, kartais jas specialiai pasiimu, kai nuo visų bernų namuose man jau būna „viso gero“. Berniukai namuose – savi niuansai, o mergaitės – ramybė, plaukus šukuojasi, tyliai kalbasi, tas švelnumas pradeda tvyroti ore. Nors esu iš tų, kurios nelinkusios ieškoti lyčių skirtumų, tačiau tiesiog taip yra, prigimtis kitokia.


Esate minėjusi savo sesers patirtį, kad kai turi vaikų, tavo širdis jau niekada nebepriklausys tau. Jūs patyrėte tą jausmą augindama ne jūsų pačios pagimdytus vaikus?


Kartais su Liudviku pajuokaujame, kad gal koks psichiatras manyje rastų kažkokį sutrikimą, kodėl aš taip stipriai jaučiu, jog tie berniukai yra mano vaikai. Jokiu būdu nenoriu jų pasisavinti, bet tikrai manau, kad meilė tikrai nesiskirtų, jei kada nors susilaukčiau savo biologinio vaiko, nuo tos, kurią jaučiu Aleksandrui ir Konstantinui. Su vaikas esame diskutavę ta tema – kas yra šeima, ar būtinai turi būti tas pats kraujas. Kaip vertinti tokius tėvus, kurie yra smurtaujantys, geriantys, ar jie šeima vien todėl, kad to paties kraujo.


Įmotė vis tiek geriau negu pamotė?


Paskaitykite lietuviškas pasakas, kokia siaubūnė ragana yra pamotė – ta, kuri podukrai iškasa duobę ir pripila žarijų. Aleksandras ir Konstantinas kartais mane pristatydami kam nors taip ir sako, aišku, juokaudami: „Čia mūsų baisioji pamotė.“ Labai džiaugiuosi, kad jie taip gali pasakyti ir manyti, jog tai labai juokinga.


Be jokios abejonės, aš tą neigiamą atspalvį visada nešiosiu, nes tie, kurie įsivaikina, – juk šventieji, jų niekas nekritikuoja, jie tarsi savaime padarė kažką labai ypatinga. O aš mylėdama ne savo vaikus esu tarsi kažkoks neigiamas personažas. Su tokiu požiūriu labai dažnai susiduriu, ypač sulaukiu tiesmukų senosios kartos atstovų klausimų: „Kaip tu juos gali mylėti, juk jie ne tavo?“ Man toks klausimas labai keistas. Meilė nėra tai, kas staiga ištiko, ištikti gali įsimylėjimas, kuris paaiškinamas chemija, o meilė yra darbas. Manęs neištiko įsimylėjimas, aš juos pasirinkau mylėti už tai, kad jie tokie žmonės, kokie yra, ir už tai, kad tai – mano gyvenimo dalis. Liudvikas man yra sakęs, kad mano vaikų jis taip nebūtų mylėjęs, kaip aš myliu jo vaikus. Toks jis yra – tiesmukas.


Paklausiu tiesiai šviesiai – jūs mylite šiuos vaikus todėl, kad mylite jų tėvą?


Aš tikrai labai myliu Liudviką ir man labai faina, kad šitie berniukai yra jo vaikai, bet aš juos lygiai taip pat mylėčiau, jeigu būčiau paėmusi juos iš vaikų namų. Mano meilė Aleksandrui ir Konstantinui nėra susijusi su mano meile Liudvikui. Man tai – dvi atskiros meilės. Pirma susipažinau su vyru, paskui – su jo vaikais. Liudvikas niekada nespaudė manęs, kad turiu mylėti jo vaikus, kad gyvenimas turi būti toks, koks dabar yra, kai vaikai gyvena pusę laiko pas mus. Pati esu viso to iniciatorė 


Kai jie gyvena ne pas jus, pasiilgstate?


Ir dar kaip! Tą pačią sekundę, kai tik išvažiuoja, ištuštėja ir namai, ir širdis. Nesiskundžiu, kartais ir man reikia pailsėti nuo jų, bet tai trunka taip trumpai. Nemėgstu pagražinti santykių, netikiu, kai sako: „O jau pas mus viskas taip fantastiška.“ Taip nebūna. Kalbėdamasi su vyresnėliu, jam nuoširdžiai prisipažįstu, kad tikrai nežinau, ar viską darau teisingai, nes taip darau pirmą kartą, dėl to mes turime kalbėtis ir tu man turi pasakyti, kai aš darau kažką, kas tau atrodo negerai. Privalome taip atvirai kalbėtis, kad jis užaugęs turėtų kuo mažiau nuoskaudų. Nors jis jų vis tiek turės, net neabejoju, nes visi mes kokių nors turime, kad ir kaip mūsų mamos stengėsi. Aš jau susitaikiau su tuo, kad „mama visada kalta“, tėčiai tokių vertinimų sulaukia mažiau.


Su kuriuo lengviau bendrauti – su vyresnėliu ar jaunėliu?


Jie tokie skirtingi, manęs niekaip nenustoja stebinti šitas fenomenas, kad vieno tėvo ir vienos motinos vaikai gali būti visiškos priešingybės. Kadangi apie vaikų raidos etapus žinau daug, tai man praverčia, skirtingu laiku – skirtingi iššūkiai. Mažajam dar reikia tokios paprastos pagalbos – susirinkti, susidėti, bet jis toks panašus į mane.


Esate sakiusi, kad savo vaikų nenorite, niekas nepasikeitė?


Kol kas tai nėra mano prioritetas, daugelis žmonių gyvena laukimu, kada jie galės turėti savo vaiką. Nes tai jiems nepatirta, nauja ir fantastiška siekiamybė kuriant tikrą šeimą. Tuo tarpu aš jau žinau, ką reiškia auginti vaikus nuo sesės pirmo vaiko gimimo, žinau, kas yra pilvo diegliai ir dygstantys dantys. Esu tiek kartų supusi vežimėlį prakaitui bėgant per nugarą, kad kol kas nesu tikra, ar norėčiau dar kartą tai patirti. Suprantu, kad tai įdomu, kas „pavyksta“ iš dviejų žmonių, bet galbūt tai šiek tiek savanaudiška gimdyti vaikus vien todėl, kad smalsu. Mūsų mažylis Kostukas porą metų jau yra savarankiškas – pats apsirengia, pats nueina į tualetą, jau ramiau gyvenu. Mano rankos ir širdis pilna, bet jeigu ateitų dar vienas, kaip juokiamės su Liudviku, „Koks skirtumas, jei vienu bus daugiau...“ 


Jūs ieškote panašumų į save?!


Nuolat, net kyla klausimų, kiek tu paveldi gimdamas, kiek perimi iš tave supančių žmonių. Kostukas labai daug laiko praleido su manimi, nėra ko stebėtis, kad atsirado panašumų į mane, užsispyręs, protingas, mokosi taip, kaip aš. Aleksas – labai meniškas, atviras, mėgstantis kalbėti be perstojo, labai įdomus vaikas. Matote, kaip norisi girti savus vaikus?


Jeigu namuose tėtis ir jūs, prie kurio vaikai labiau eina?


Prie manęs, bandau keisti šitą padėtį, labiau įtraukti Liudviką, nes turiu tokią ne itin gerą savybę – „Aš galiu viską padaryti pati“, o tai ne visai sveika, nesukuria pusiausvyros šeimoje.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis