Atviras interviu su Indre Kavaliauskaite–Morkūniene: motinystė – drąsi kelionė

Barboros Marijos (3 m.) ir Aleksandro (1 m.) mama televizijos laidų ir renginių vedėja Indrė Kavaliauskaitė–Morkūnienė (28 m.) televizijos ekrane visada švyti, šypsosi ir pavydėtinai gerai atrodo. Tačiau išsijungus prožektoriams ir ji būna pavargusi. Kartais – labai. Ir jos vaikai serga, ir jai siaubingai trūksta miego. Ir jai, kaip ir tau, kartais būna neįsivaizduojamai sunku. Bet ji vis tiek šypsosi! Apie motinystės šventes ir darbadienius – šis atviras pokalbis.

„...Šiandien atsikėliau pavargusi. Taip atsikeliu jau keturis mėnesius ir nesitikiu, kad tai greitai pasikeis. Atsikeliu ryte galvodama, jog reikėtų išdresuoti šunį, kad užkaistų kavos prieš man atmerkiant akis, o viskas, ką man reikėtų daryti, – tik ištiesti ranką jai pasiimti. Žinot, net kava mano puodelyje dažniausiai būna be kofeino, pienas be laktozės, pusryčiai be gliuteno. Taigi, pabudau pavargusi. O jie pabudo laimingi. Vienas guguoja, kita sako: „Aš myliu mamą.“ Tikriausiai net nesuvokiau, kokia pavargusi esu arba kaip skauda nugarą, aš tik norėjau pamiegoti dar bent penkias minutes. O jie džiaugėsi mane matydami. „Mama, tu dar nori aaa, pupą?“


Dažnai atsikeliu norėdama turėti daugiau valandų paroje arba rutinos pokyčių. Kartais pagalvoju, ar viskas, ką darau namuose, išvis ką nors keičia. Sutvarkei namus? Tai tada reikėtų visiems liautis juose gyvenus, antraip per 3 min. viskas grįžta taip, kai buvo. Į status quo. Kartais būti mama reiškia paprasčiausiai būti pavargusiai. LABAI PAVARGUSIAI. Tada mano vaikus jau užauginusios draugės bando sakyti: „Mėgaukis kiekviena akimirka, vaikai taip greitai užauga, myluok, nešiok ir atsidžiauk, kol gali.“ Na, aš nesakiau, kad nemyliu savo vaikų, sakiau, kad esu žiauriai pavargusi, ir, tikiuosi, dar turiu teisę ką nors jausti.


Taigi, praėjusią naktį miegojau 42 minutes ir niekas to net nepastebės ir nesureikšmins, jei pati nepasakysiu. Mamos namuose padaro tiek darbų, o jų niekas nepastebi. Mes dirbame, n kartų gaminame avižines košes, valome stalą, renkame iki gyvo kaulo įgrisusias melodijas grojančius žaislus. Ir vėl vis svarstydamos, kodėl namuose turime tiek daug plastiko. Poruojame kojines, skambiname gydytojams, plauname sienas ir sofas, kad vaikai rytoj ir vėl turėtų, kur piešti. Mes nueiname į darbą, grįžtame iš jo ir dirbame namuose, o tada einame miegoti, tik niekas nepažada, kad galėsime užmigti. Galima sakyti, kad visais laikais mamos taip gyveno ir viskuo rūpinosi. Kad tai tiesiog motinystė. Bet žinot, ką? Tik dėl to, kad taip buvo visą laiką, nereiškia, kad mes už tai negalime būti pagerbtos ir įvertintos. Buvimas tėvais teikia neišpasakytai daug džiaugsmo, meilės, laimės ir savo ribų plėtimo. 


Bet, Mamos, jūs ne vienos. Mamos, kurios vedate vaikus į darželį, kurios dabar esate parduotuvėje, darbe, mokykloje, būreliuose, šeimos gydytojo laukiamajame, daug šansų, kad Jūs lygiai taip pat pavargusios ir Jūs nesate vienos. Noriu pagerbti Mamas, kurios pavargusios, bet nuostabios. Jūs, Mamos, kurios nemiegate. Mamos, kurios dirbate ir dirbate, Mamos, kurių vaikams – vos keleri metukai ir kurie neduoda nė minutės pertraukėlės namie. Mamos su naujagimiais, kurie neleidžia miegoti, Mamos, kurios laukia savo paauglių, grįžtančių naktį. Tiesiog Mamos. Motinystė – drąsi kelionė. Taip buvo visada stengiantis užauginti drąsius, nepriklausomus žmones, kurie moka ištirpdyti mūsų širdis, kuriuos mylime be jokių sąlygų, net kai jie varo iš proto. O ir šiaip, kam reikia to miego, kai gyvenimas toks nuostabus, ane? Tik geriau, jei šalia yra puodelis stiprios geros kavos su kofeinu.“


Indre, kovo aštuntąją buvo metai su Aleksandru. Kokie buvo šitie metai?


Greiti ir kupini džiugių emocijų. Besilaukdama Aleksandro, prisiklausiau nemažai nusiskundimų, kad du maži vaikai – „sunku, bet nebijok, vaikai užauga.“ O ko čia bijoti? Vaikai man nėra pareiga, man tai dovana. Ir jei gyvenime sunku bemiegės naktys, tai kad tik tokios gyvenimo problemos mus visus ir lankytų. Taip, esu mama kaip visos, pavargstu kaip ir visos ir kartais pasitaiko įvairiausių emocijų, bet mes normalūs žmonės ir mums leidžiama būti visokiems. Svarbiausia – kaip į viską reaguojame patys. Ir aš greičiau galiu pasijuokti ar ironiškai papasakoti apie „mamų rutinos“ ypatumus, bet niekada nei sekundės nepagalvojau, kad auginti vaikus gali būti sunku.


Ką atrandate stebėdama besiformuojantį brolio ir sesės ryšį? Ar jau randasi ta žodžiais nenusakoma meilė, kuria tik sesės myli savo brolius, o broliai – seses? Kaip Marija pasitiko Aleksandrą? Kaip ją ruošėte naujam šeimos nariui?


Visada svajojau turėti brolį ir tikiuosi, kad Marija visada vertins tai, kad jį turi. Šiandien jie – draugai, kurie vienas kitą jau supranta, apkabina ir pabučiuoja. Parpuolusiam „papučia, kur skauda“, kartais nenori, bet vis tiek pasidalija tuo, ką turi. Ir tai yra nuostabu. Du vaikai gerai tuo, kad vienas kitą „neutralizuoja“. Tėvams ir daugiau, ir mažiau darbo tuo pat metu. Nes nors pasirūpinti reikia dviem vaikais, bet kartais žaisti nereikia su nė vienu, o tik besišypsančiai žiūrėti, kaip jie užsiima tarpusavyje. Argi tai ne laimė? Svarbiausia, ką norėjau padaryti, tai, kad Marijai brolis nebūtų konkurentas, kuris atims pusę tėvų dėmesio. Niekada nebus mažesnis vaikas, kurį ji „privalėtų“ prižiūrėti kaip auklė. Brolis jai neturėtų tapti darbu, jis turi būti kol kas žaidimų, o vėliau tikras draugas, jos komandos narys. Todėl nespaudžiu jų būti kartu, tik primenu, kad jis ją labai myli ir ji jam svarbiausia pasaulyje, tikėdamasi, kad kai jis paaugs, ji išmokys jį to paties. 


Klausiau rašytojos Vaivos Rykštaitės pokalbio su žurnaliste daugumai mamų jautria tema – auginančias vaikučius mamas neretai ištinka tapatybės krizė: „Kas aš esu?“, „Ko aš verta?“ Ar jums pačiai suskamba šis klausimas, ar patyrėte ką nors panašaus, tokių abejonių? Jūsų instagramo profilyje radau sakinį: „Kartais sunku savęs nepamesti pakeliui.“ Regis, jis lyg ir apie tai. Jei taip, kas padeda tuo sunkiu metu, kai, regis, prarandi savąjį „aš“?


Nesvarbu, ar jūs mama, žmona, dukra, tėtis ar draugė. Gyvenime niekada nereikėtų jokio žmogaus iškelti kaip savo gyvenimo tikslo. Mes neturime gyventi kitų gyvenimų ar gyventi dėl kažko. Taip, kartais, kai diena iš dienos įstringi tarp sauskelnių, gal ir gali susitapatinti su savo vaiku, turbūt tai ir svarbiausia pastebėti. Kad nebūsi „bloga“ mama, jei skirsi laiko sau ir nebėgiosi iškišusi liežuvio po visus kūdikiams skirtus būrelius nuo vaiko gimimo. Vaikams reikia mamos. O kai mama laiminga, tai geriausia dovana vaikams. Visi norime būti teigiamoje laimingų žmonių aplinkoje, vaikai juk taip pat? 


Indrė Kavaliauskaitė - Morkūnienė
Indrė Kavaliauskaitė - Morkūnienė
Tomas Kauneckas



Ką jums reiškia būti gera mama? Ar turite kokių reikalavimų ir lūkesčių sau kaip mamai?


Mano vaikai maži, nežinau, ar esu pakankamai kvalifikuota atsakyti į šį klausimą. Manau, bent jau po 25–erių metų galėsiu atsigręžti atgal ir tada įvertinti, kokia mama aš buvau, o šiandien tiesiog galiu pasakyti, kad stengiuosi daryti viską taip, kaip jaučiu, kas yra teisinga ir kaip galiu geriausiai. 


Sociologai, psichologai jau kurį laiką stebi tendenciją, kad vis anksčiau žmogų ima spausti superžmogaus lūkesčiai. Mes turime būti super– vis anksčiau, beveik nuo darželio – ir tai slegia. Nuo ko jūs saugote savo vaikus? 


Nuo nieko. Aš norėjau būti super – nuo vaikystės. Bet niekada neprivalėjau tokia būti. Apskritai niekas beveik nieko neprivalo ir neturi daryti. „Beveik“ – nes manau, kad būti sąžiningi, geri ir dori žmonės vis dėlto turime stengtis tapti nuo vaikystės. Ir mūsų, tėvų, pareiga įdėti pastangų parodyti gerą pavyzdį, skirti laiko savo vaikams ir padėti tinkamai „susidėlioti“ suvokimą apie gyvenimą. Geras žmogus – ne profesija, bet gali būti labai puiki pradžia. 


Rašėte, kad mamai labai svarbu mokėti ir nuolat mokytis žaisti. Kokie šiuo metu žaidimai, žaidinimai, buvimo su vaikais malonumai yra „ant bangos“?


Mūsų namuose karaliauja šokiai ir dainos ir man tai labai labai patinka. 


Straipsnyje „Ką nutyli supermamos“ skaičiau, kad jos nutyli tai, kad yra supermamos tik todėl, kad už jų – padedantis žmogus, o gal net visa komanda. Mūsų močiutės sakydavo, kad vaikui užauginti reikia viso kaimo. Ar pritariate tam? (Šiuolaikinis kaimas – tai turbūt ne tik giminė, o gal net labiau mamų bendruomenės.) Kas yra jūsų „kaimas“?


Taip, pritariu, todėl labai gerai žiūrėkime, į kokią aplinką vedame ir įtraukiame savo vaikus. 


KAIP SERGA MAMOS


IŠTRAUKA IŠ INDRĖS DIENORAŠČIO INSTAGRAME


Susilaukusi vaikų sužinojau, kad mamoms neleidžiama sirgti. Taip, jos „pasigauna“ viską, kuo serga jų vaikai, ir dar dažnai etapais iš eilės visus įmanomus virusus. Bet sirgti ir pasveikti laiko nėra. Kaip atrodo sergančios mamos diena, kai vaikai namuose? Atsikėlei, jauti, kad „laužo“ visus kaulus, o termometras pypsi raudona spalva, matai, kad antras skaičius 9, bet tai tikrai nėra žalia korta į lovą ir diena miego. 


Sirgimo diena nr. 1. Atsikeli, duodi vaikams valgyti, valgant įjungi filmukus. Guli ant kilimo. Išgeri arbatos, suvalgai, kas liko nuo vaikų, kad vaistų negertum „ant tuščio skrandžio“, jėgų pasidaryti valgyti sau – nulis. Išgeri visus vaistus, kuriuos randi pirmus (jei jau nežindai, žinoma, nes jeigu žindai – sėkmės su aviečių kotų arbatomis, Dievas su jumis). Tada išplauni visą virtuvę, vaikams filmukas jau atsibodo, Tu guli ant kilimo, vaikai lipa Tau ant galvos. Vis dar kantriai guli, nes gulėti ant kilimo geriau, negu šokti „Let it Go“. Vaikai nusprendžia, kad nori piešti. Leidi, nes bet kokia ramybės minutė – aukso vertės. Vaikai išsipiešia patys, viską aplinkui, tada tie, kurie moka, eina patys plautis rankų, eidami aplepoja sienas ir duris. Tu tuo metu plauni iš burnos juodą guašą 1 metų minjonui. Tada skubi plauti sienų. Vėl daryti valgyti. Guldyti miegoti pietų. Jei pasisekė taip, kaip man, jie miega skirtingu metu, todėl po pietų tiesiog migdai vieną, jam užmigus eini migdyti kito. Šiam užmigus atsikėlė pirmasis: kakų, sysių, gerti, užkąsti, kažką žaisti. Keliasi antras – valgyti, kakų, sysių, žaisti. Vėl migdai pirmą antro miego, eini žaisti su pirmu. Tada (voila!) atsikėlė visi, visi nori žaisti, valgyti, trupinti viską, ką randa, atsidaryti visus stalčius, išmėtyti visus žaislus. Namai – kaip po karo. Tu guli ant kilimo. Keliesi, renki žaislus, nes nesmagu – vyras grįš iš darbo, norisi, kad namai būtų nors šiek tiek panašūs į tuos, iš kurių išėjo ryte.“

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis