Į muai tai (MuayThai), arba tailandietiško bokso, treniruotes Justina atėjo daugiau nei prieš pusę metų – pernai rugsėjį. „Vaikai paaugo, duktė išėjo į mokyklą, sūnus – į darželį, taigi, aš ir vėl turėjau daugiau laisvo laiko, todėl galėjau užsiimti tuo, kas man įdomu.
Apie boksą galvojau seniai, bet mane stabdė socialinės etiketės, neva tai nemoteriška veikla.
Pokyčiams įkvėpė pokalbis su draugėmis apie tai, ko nespėjome padaryti, ką savo gyvenimuose dar norėtume nuveikti. Prasitariau, kad nuo paauglystės norėjau boksuotis, bet vis nesiryžau. Išsikalbėjome ir aš nusprendžiau pradėti.
Klasikinis boksas atkrito iškart, nes man labai norėjosi judresnės, ritmingesnės veiklos, kad būtų daugiau judesių kojoms ir visam kūnui. Tailando bokse judesių, jų derinių yra pačių įvairiausių. Jį ir pasirinkau. Pirmą treniruotę su kovos partnere labai daug juokėmės. Juokinga buvo su bokso pirštinėmis stovėti prieš kitą moterį su bokso pirštinėmis. Tądien raumenis skaudėjo nuo juoko, o ne nuo fizinio krūvio.“
SAVĘS PAIEŠKOS
Justina svajojo studijuoti istoriją, bet baigė archeologiją. Pagimdžiusi dukterį į archeologiją nebegrįžo, nes jautė, kad tai ne jos sritis. „Dabar realizuoju save gana priešingose veiklose, matyt, man taip reikia – įvairovės. Pagimdžiau dukterį, mečiau darbą, atsirado laisvo laiko, leisdavau jį namuose. Visada mėgau gaminti, o tas naujas gyvenimo etapas buvo labai parankus prisiminti pomėgį. Tad vis ką nors gamindavau. Kartą šovė į galvą mintis nufotografuoti, ką pagaminau. Bet kažkodėl nepavyko taip, kaip pinterestuose. Kodėl? Ėmiau ieškoti atsakymų. Taip ir „užsikabinau“ už fotografijos. Dabar ji – mano darbas. Fotografuoju maistą, miestus, žmones ir... save. Daug kas nesupranta, kam man to reikia. Aš ir pati ne visada suprantu, matyt, tai „ateina“ iš vidinių savęs paieškų. Boksas, matyt, atėjo taip pat: ieškant savęs. Kad ir kaip mes, moterys, mylime savo šeimas, kartais reikia nuo jų pabėgti, kad galėtum mylėti dar labiau“.
MEDITACIJA
„Bokso treniruotės vyksta du kartus per savaitę po dvi valandas. Krūvis didžiulis, bet jis turi prasmę. Tai yra kontaktinė kova, tu kovoji su kitu žmogumi – moterimi, paaugliu, vyru ir tai – labai smagu ir įdomu, nes kiekvienas žmogus elgiasi skirtingai, reikia nuspėti, ką jis darys, koks bus kitas ėjimas. Net jeigu tikrąja ta žodžio prasme ateini „išsitaškęs“, be jėgų, vis tiek turi kažkaip susiimti ir kovoti, stengtis, sutelkti dėmesį į tai, ką darai. Atrodytų, eini sportuoti, atiduoti visas jėgas, kad išsikrautum, „išsivalytum“ galvą, pasimirštum, atitrūktum, bet... negali pasimiršti, nes turi nuolat mąstyti. Bet atitrūksti! Nes mąstai ne apie savo gyvenimą, darbus, vaikus, problemas, o tik apie tai, ką darai „čia“ ir „dabar“. Tos dvi valandos man yra lyg meditacija. Tiksliau – du viename: atitrūkimas ir fizinės formos palaikymas. Kartais pagalvoju, kad būtų gerai joga, o gal dekupažas ar kiti ramesni dalykai, bet, matyt, šitame gyvenimo etape man reikia ekstremalesnės iškrovos.“
PER MAŽAI AGRESIJOS
„Draugės kartais „pabaksnoja“ juokaudamos, esą susitiksime kavinukėje, kalbėsimės, tau kažkas nepatiks ir kad žiebsi! Nieko panašaus. Treneris, stebėdamas, kaip kovoju, pasakė, kad išvis neturiu agresijos, esu pernelyg nuolaidi ir nuolanki. Labai nustebau, susimąsčiau: o gal iš tikrųjų? „Peržiūrėjau“ savo gyvenimą ir... pastebėjau, kad gal tikrai esu per daug nuolanki.
Į boksą visada žiūrėjau ir tebežiūriu pagarbiai. Nors daugelis įsivaizduoja, kad šis sportas yra primityvus snukiadaužis, man visada atrodė, kad tai – intelektuali veikla. Taip ir yra. Yra kovos etika, taktika, taisyklės, ką galima daryti ir ko, šiukštu, negalima. Tai labai įdomu. Nokautavus kovos partnerį turbūt liktų didelis įspūdis, bet nežinau, ar labai to norėčiau. „Kaip paskui jausčiausi?“ – klausiau savęs.
Kartais kovos partneris man sako: „Nagi, negailėk, smok!“ Bet man atrodo, kad aš negailiu, tiesiog... elegantiškai sportuoju (juokiasi). Antra vertus, kovos partneriai per daug nežiūri, tu esi mergina ar vaikinas, kartais kerta kaip reikiant, todėl esu priversta tinkamai gintis. Tai pažadina miegančią agresiją. Vis dėlto aš visada suprantu, kad tyčia esu provokuojama, ir tai labai juokinga. Niekada nebuvo, kad užsidegčiau natūraliai: „Jau kad žiebsiu!“
Vis dėlto trenerio pastaba padėjo suprasti, kad kartais reikia už save pastovėti, pakovoti, o ne nuleidus galvą sėdėti kamputyje. Vis drąsinu save labiau supykti. Daugiau drąsos ir pasitikėjimo kol kas neįgavau, manau, jei kiltų koks pavojus, bandyčiau kiek įmanoma vengti kontakto: veikiau bėgčiau, nei pulčiau muštis. Tikiuosi, niekada neprireiks“.
VAKARAI SU KNYGA IR BE MAISTO
„Visada sportavau, mėgstu daug vaikščioti, todėl negaliu pasakyti, kad kaip tik besiboksuojant labai pasikeitė mano kūnas. Tiesa, jaučiu, kad sustiprėjo rankos, kurios visada buvo silpnesnės. Anksčiau padarydavau du atsispaudimus, bet dabar padariau aštuonis. Jaučiu, kad stiprėju, bet ne fizinė forma yra mano motyvas. Treniruotės vyksta vakarais, namo grįžtu fiziškai labai pavargusi. Kūnas būna įsiaudrinęs, pažadinta energija dar kurį laiką viduje kunkuliuoja, atrodo, krisiu miegoti iš nuovargio, bet... negaliu užmigti. Antra vertus, taip „pasidarau“ laiko paskaityti knygą... Boksas keičia ne tik kasdienio gyvenimo režimą, bet ir mitybos įpročius. Vakarais nebevalgau, nes po treniruotės grįžtu vėlai: negi prieš miegą valgysiu?
