Koks jausmas aplankė, kai sužinojote, kad tapsite močiute? Ar šitas naujas statusas ir pats žodis „močiutė“ buvo priimtinas? Juk tai – tarsi pripažinimas, kad įžengsite į kitą etapą, kai tampi jau ne tik mama, bet dar ir kažkuo, kas asocijuojasi tikrai nebe su jaunyste…
Su dukterimi dažnai prisimename tą akimirką, kai pasiūliau jai nusipirkti nėštumo testą. Ir visada juokiamės, nes testą ji nusipirko, tik man nieko nesakė. Naujieną sužinojau po keleto dienų. Galvoti apie savo jausmus tuomet nebuvo kada – jaunai porai reikėjo paramos. Jiems ši žinia buvo ne mažiau netikėta nei man. Bet aš tikrai žinau, kad jiedu – vienas iš Vilniaus, kitas ir Londono susitiko Mažeikiuose tam, kad į šį pasaulį atkeliautų Skajus Juozapas. Beje, jis pasirinko fantastiškus tėvus.
Močiutystės etapas yra nuostabus, visiems draugams taip sakome. Neturi jokių rimtų įsipareigojimų ir atsakomybių, vien tik laimės ir džiaugsmo jausmą. Jis labai brangus, brangesnis netgi už jaunystę. Nesu iš tų žmonių, kurie mėgina sustabdyti laiką. Man atrodo, kiekvienas iš mūsų turime jo tiek, kiek mums duota. Nei daugiau, nei mažiau. Todėl ir sukti galvos dėl to, kad ateina metas, kai turi peržengti iš vieno etapo į kitą, visiškai neverta.
Kaip jus vadina anūkas?
Močiutė yra nuostabus žodis, nors Skajus mane tik juokaudamas taip vadina. Nuo mažų dienų jis kviečia mane „moma“. Man tai labai patinka. Tarsi būčiau jam duota, kad parodyčiau šiuolaikinį pasaulį. Labai stengiuosi įvykdyti šitą užduotį. Močiute nevadinau ir aš savosios babytės Salomėjos. Ji man buvo didžiausia draugė, užtarėja, mokytoja ir gyvenimo aiškintoja. Skajus babyte vadina mano mamą. Savo diudės – senelio Vytaro mamą jis vadina močiute. Atrodo, tiek daug pavadinimų, bet jam viskas aišku.
Pamenate tą akimirką, kai pirmą kartą pamatėte Skajų?
O kaip galima pamiršti? Lygiai taip pat niekada nepamiršiu akimirkų, kai pirmą kartą pamačiau savo vaikus. Širdį stipriai spaudžia, kai suvoki, kad mažytis mažytis žmogutis, kurį laikai savo drebančiose rankose, yra tavo vaiko, tavo kūno ir kraujo, tęsinys. Tokią akimirką mintys apie gyvenimo prasmę nekankina. Ir, beje, jis buvo tikrai labai gražus. Kai Augustė su Neilu išvažiavo į ligoninę, gulėjome abu su būsimu seneliu naktį lovoje ir vartėmės, niekaip negalėdami užmigti. Vos sulaukę ryto, nudūmėme į ligoninę.
Ar padėjote dukteriai auginti vaikelį?
Pirmus savo gyvenimo mėnesius Skajus praleido Lietuvoje. Nebuvo labai ramus vaikas, mėgo užmigti ant rankų. Augustė yra neįtikėtina mama. Dažnai galvoju, kad daug geresnė, nei buvau aš. Ji pirmuosius trejus metus buvo su Skajumi, atidavė jam savo dienas ir naktis. O mes, kai gimė ji, vis dirbome, lėkėme, buvo perversmų, pokyčių metas. Duktė daug būdavo pas senelius kaime, gal todėl ir jos santykis su babyte Birute yra toks stiprus. Pirmaisiais mėnesiais kartais likdavau su Skajumi, išleisdavau tėvus atsikvėpti. Tiek ir tos pagalbos... Paskui jie išvyko į Londoną. Kalbėdavome su Skajumi kasdien, kai nuvažiavome, jis nė kiek nesistebėjo, kad „išlipome“ iš kompiuterio ekrano. Ir kaip buvome pratę, ištiesė savo pirštelį – kontaktas. Nepaprastai džiaugiuosi, kad jie apsisprendė gyventi Lietuvoje. Esu dėkinga žentui už žodžius: „Nė už ką nenoriu, kad Skajus augtų be savo momos ir diudės.“ Šiandien daug laiko būname kartu – paimu jį iš darželio, drauge važiuojame į sodybą ar leidžiame savaitgalius.
Esate iš tų močiučių, kuri turi daug patarimų, kaip auginti ir auklėti vaiką? Teko pamokyti dukterį, kad ji daro „kažką ne taip“?
Aš pati Augustės klausiu, ką daryti, kai nesusikalbu su savo paaugliu sūnumi. Ji labai išmintinga jauna mama, gal todėl Skajus auga toks laimingas, smalsus, mandagus ir ožių neturintis vaikas. Jam visada viskas gerai ir derybas jis tobulai įvaldęs. Kai ko nors užsimano parduotuvėje ir aš jam neperku, sako: „Moma, kai mes rytoj ateisime į parduotuvę, tu man šitą daiktą juk nupirksi?“
Sakoma, kad seneliai turi teisę lepinti anūkus, taip ir darote?
O, šitą mes darome! Taisyklės, žinoma, egzistuoja, tačiau aš jam tikrai leidžiu daugiau nei mama ar tėtis. Ir tai ne lepinimas, tai – tiesiog meilė.
Ką labiausiai mėgstate veikti su Skajumi? Turite tik judviejų ritualų?
Svarbiausias mūsų ritualas – miegas. Jei Skajus gali rinktis, su kuo eiti miego, visada renkasi mane. Net kai parvežu jį namo po savaitgalio ar sodybos, jis klausia: „Moma, tu liksi pas mane panakvoti?“ Turime savo nuostabiausią knygą – „Laimė yra lapė“. Abu turbūt jau atmintinai ją mokame. Garsiai garsiai šaukiame atsivertę paskutinį puslapį: „Ir laimė yra Lapė!“
Ar jūs – iš tų močiučių, kurioms atrodo, kad vaikas nuolat alkanas?
Mūsų vaikas labai gerai valgo. Kartais net reikia stabdyti. Ir aš gaunu nuo jo mamos pylos, kai, jam užsakius, kepu blynus, varškėtukus ar mėgstamus švilpikus.
„Mylėk savo anūkus, jie atkeršys tavo vaikams už viską.“ O kaip jums atrodo?
Nebūtinai. Arba aš su tuo nesusidūriau – neturiu už ką keršyti. Greičiausiai toks posakis – šiek tiek snobiškas žodžių žaismas. Šiame pasaulyje keršto ir taip daug, o meilės mes visi ieškome ir ilgimės. Tai ir negailėkime – nei vaikams, nei anūkams. Įdomu, kaip atrodys mano proanūkis arba proanūkė? Kokie bus Skajaus vaikai?
Kuo močiutė pranašesnė už mamą, jūsų akimis?
Nė viena nėra pranašesnė už kitą. Be mamos pasaulis griūva. Močiutė yra džiaugsmas, paguoda, blynai, ledai, žemuogės vidury miško, sniego kalniukas žiemą. Tobula, kai jos abi yra šalia, kartu ir ilgai ieškoti nei vienos, nei kitos nereikia.
